Gediminas Šiaulys: geras animatorius yra geras stebėtojas

Režisierius, kūrybinės studijos „PetPunk“ meno vadovas Gediminas Šiaulys. Šarūnės Zurbos nuotrauka

„Visuomet svarbu kalbėti apie autorių, autorystę. Kuo galime būti įdomūs pasaulyje kaip autoriai? Užsienyje daug kas seniai susiformavę, daug kas matyta, pereita.

Tad autorystė bus išskirtinė tik jei kursime mus asmeniškai paliečiančius filmus, semsimės idėjų iš savų patirčių, išgyvenimų. Kuo sėkmingiau tai perteiksime kino kalboje, tuo plačiau būsime pastebėti pasaulyje“, – įsitikinęs režisierius, dizaineris, kūrybinės studijos „PetPunk“ meno vadovas Gediminas ŠIAULYS, šiemet pelnęs „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią animacinį filmą – „Kaukai“ („Running Lights“). Taip pat jo kūryba prieš porą savaičių įvertinta prestižiniame Niujorke vykusiame viename didžiausių animacijos festivalių.

Pokalbyje su G. Šiauliu – apie iliustracijų reikšmę literatūroje, animacijos perspektyvas Lietuvoje, kiną, ateities planus teatro scenoje ir šviesą, sujungiančią šiuos bei kitus menininkui svarbius dalykus.

Jūsų kūryboje – tai matyti ir trumpametražiame animacijos filme „Kaukai“, ir spektaklyje „Tėčio pasaka“ – esminė atspirtis yra vaikų pasaulis. Kuo jus taip įkvepia vaikai?

Turiu dukrą Ursulą, o būdamas kartu su vaiku tiesiog visas persismelki jo pasauliu. Savaime atsiranda nauja problematika, kyla naujų klausimų, kuriuos nori narplioti. Tai tampa stipriu inspiracijos šaltiniu. Bet kuriame filme, kad ir koks būtų jo žanras, svarbus žmogiškasis pradas – kuriant atsispirti nuo to, kuo tuo metu gyveni.

Ko suaugusieji gali pasimokyti iš vaikų?

Daugybės dalykų. Gyvename civilizacijoje, kai galvojame apie gerovę, esame komforto zonoje, o iš jos žmonės sunkiai išeina. Retai sakome „taip“ netikėtiems dalykams. Kalbant šia tema, anksčiau buvo paprasčiau – pavyzdžiui, žmonės eidavo į svečius prieš tai nepaskambinę. Dabar visiems tiek svarbi komforto zona, kad net patį susitikimą kartais sunku suderinti. Taip pat stebina tai, kad žmogus augdamas atitolsta nuo tokio dalyko kaip besąlygiška meilė. Būtent ji yra atsakymas tiems, kurie kelia klausimą, kam reikalingi vaikai. Besąlygiška meilė – svarbiausias dalykas, kurio turime pasimokyti iš vaikų.

Papasakokite, kokias knygas skaitydavote jaunystėje. Galbūt knygos vaikams irgi turėjo įtakos renkantis kūrybinį kelią?

Manau, knygos vaikams ir sukūrė mane tokį, koks dabar esu. Jos man tarsi palikimas. Pirmiausia tai buvo sovietmečiu išleistos knygos vaikams su lietuviškomis iliustracijomis, kurtomis Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus ir Stasio Eidrigevičiaus. Vaikystėje vizualūs vaizdai knygose mane veikė labiau nei pats tekstas. Žiūrėdamas į juos pats visą istoriją išplėtodavau. Tai buvo stipriai veikiančios, siurrealistinės suaugusiųjų iliustracijos knygutėse vaikams, dėl to jos mane ir ugdė. Tokie dalykai kaip vaikų radijas ir kita tik jiems skirta produkcija vaikus labai apriboja. Kam rodyti kažką, kas yra pateikta paprasčiau, kai pasaulyje yra tokie neišsemiami klasikos lobynai?

Kadras iš rež. Gedimino Šiaulio animacinio filmo „Kaukai“ („Running Lights“, 2017 m., Lietuva, Indija, Suomija)

Turiu siekį suformuoti animacijos studiją-mokyklą, kad kiekvienas jaunas žmogus galėtų sukurti stiprų debiutinį animacijos filmą, kad tokių kūrėjų turėtume daugiau.

Kaip gimė tiek susidomėjimo ir apdovanojimų sulaukęs animacijos spektaklis „Kaukai“?

Tai buvo dar vienas bandymas rasti atsakymus dukrai. Šiuo atveju tai buvo mirties tema. Kaip vaikui suprasti tokį dalyką kaip kapinės, kad kažkas yra senesnis, jaunesnis, kad miršta augintiniai? Vis dėlto reikia su jais kalbėti ir apie tai. „Nesibaimink, viskas sukasi ratu“, – toks buvo filme atsakymas į šį klausimą.

Ir tai, matyt, norėjote pasakyti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio vaikams? Ar tikslingai orientavotės filmą rodyti užsienyje?

Tiesa. Lietuvoje yra per maža animacijos rinka. Nors yra veikianti sena animacinių filmų studija „Vilanima“ ir kadaise turėjome Lietuvos kino studiją, nėra nei rimtos animacijos produkcijos, nei tokios paklausos kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Ką nors kurdamas gali orientuotis vien į Lietuvą, tačiau smalsu pažiūrėti, ar kas kitas tai supras užsienyje, ar įvertins.

Kartu tai ir autoriaus egoizmas – norisi kalbėti universaliai. Ypač tokia rimta tema – norisi, kad kuo daugiau vaikų tai pamatytų. Nors iš tiesų manau, kad dabar Lietuvos animacijoje yra labai stiprus pakilimas. Kadaise sovietmečiu turėjome Lietuvos animacinio kino režisierių Ilją Bereznicką, kitų stiprių animatorių, tačiau po to buvo laikas, kai lietuviška animacija prasmego lyg į duobę. Dabar atsispyrėme nuo tos duobės ir kylame. Turiu siekį suformuoti animacijos studiją-mokyklą, kad kiekvienas jaunas žmogus galėtų sukurti stiprų debiutinį animacijos filmą, kad tokių kūrėjų turėtume daugiau.

Galėtumėte įvardyti, ko ir iš kokių kūrėjų galėtume pasimokyti?

Į nieką nereikėtų orientuotis kalbant apie filmų estetiką ir problematiką. Šiuos dalykus reikia imti iš savęs. Vis dėlto koją gali pakišti meistrystė. Todėl kuriant filmus raginčiau kūrėjus pagalvoti: ar tikrai viską mokame? Kai po filmo jie nesulaukia norimos reakcijos, žiūrovus ima kaltinti negebėjimu suprasti meną. Čia ir bėda – dažnai nemokame abėcėlės, tad problemų reikia ieškoti savyje.

Daug leisiančios tobulėti informacijos rasime internete. Ir ji kūrėjo nė kiek nevaržo – pirma turi išmokti taisykles, kad jas vėliau galėtum laužyti. Tarkime, režisieriaus Davido Lyncho kūryba atskleidžia gerai išmoktą abėcėlę, žingsnius, atliekamus tarsi iš vadovėlio, tačiau jo istorijos nėra banalios.

Kadras iš rež. Gedimino Šiaulio animacinio filmo „Kaukai“ („Running Lights“, 2017 m., Lietuva, Indija, Suomija)

Animacijoje dažniausiai žmogus sėdi vienas, ir toks darbas reikalauja gebėjimo įžvelgti niuansus. Tai būtina kuriant naują pasaulį, su visais jo netikslumais, trūkumais, detalėmis.

Ar tikrai visa animacijos kūrimo informacija prieinama internete?

Taip, nors, žinoma, labai noriu, kad atsirastų stipri animacijos mokykla. Dėstytojas reikalingas tam, kad iškart nukreiptų teisinga linkme ir sutaupytų kūrėjui laiko, skirto informacijos paieškoms. Svarbus ir pats žmogiškasis santykis, galimybė pasitarti, nes kartais net darant pagal taisykles nepavyksta, ir kol kitas žmogus nenurodo klaidų, nesupranti, kad darai negerai.

Panašiai buvo ir statant „Kaukus“. Kai pirminį jų siužetą parodėme vienam žmogui, jis atkreipė dėmesį, kad savo istorijoje neatskleidžiame stebuklo. Buvo du paraleliniai pasauliai – žmonių ir kaukų, bet jų susijungimo stebuklo nebuvo. Taigi ir to, ko mes visi norime – svajonės išsipildymo. Nors apie visa tai skaitėme vadovėliuose, neaišku, kodėl to nepadarėme. Todėl kuriant filmą būtina kadruotę rodyti kitiems. Tačiau jauni menininkai, bijodami būti sukritikuoti ir paraginti perdaryti, dažnai užsisklendžia savo saugioje zonoje, o paskui kaltina istorijos nesupratusį žiūrovą.

Kuo ypatingas darbas kuriant animacinius filmus?

Animacijos privalumas ir kartu sudėtingumas – kad viską reikia sukurti nuo nulio. Tai absoliuti kūryba. Tuo ji skiriasi nuo kino, kur, net jei filmuoji su paties pasigamintomis dekoracijomis, centre visuomet yra žmogus, teikiantis daug papildomos informacijos.

Kas, jūsų nuomone, būtina animacijos kūriniu kreipiantis į jaunąją auditoriją?

Pirmiausia kantrybė ir atsidavimas. Animacijos ir kino režisieriai labai skiriasi. Pastarieji paprastai būna aštresni, nes dirba su žmonių komanda, turi jai įteigti savo matymą, juos laužti. Animacijoje dažniausiai žmogus sėdi vienas, ir toks darbas reikalauja gebėjimo įžvelgti niuansus. Tai būtina kuriant naują pasaulį, su visais jo netikslumais, trūkumais, detalėmis. O kine aktorius, atlikdamas pagrindinį veiksmą, atlieka ir daug šalutinių realiam gyvenimui būdingų veiksmų. Animacijoje šiuos šalutinius veiksmus turi sukurti pats.

Tam, kad animacijos ekrane atsirastų gyvybė, reikia didelio dėmesingumo, gebėjimo perteikti tokias smulkmenas kaip kad, pavyzdžiui, akinių pasitaisymas. Geras animatorius visuomet yra geras stebėtojas. Jam kiekvienas žmogus – nauja pamoka.

Bet kurio darbo kokybė priklauso ir nuo finansinių galimybių. Ar susidūrėte su kokiomis nors problemomis ieškodamas finansavimo?

Iš esmės finansavimas reikalingas vien padengti komandos darbui – turėdamas jį gali nusamdyti tinkamus žmones. Tačiau tik finansavimo niekuomet neužteks režisieriui – šis žmogus sėdės tol, kol sukurs gerą rezultatą, gerą filmą. Asmeniškai finansavimu skųstis negaliu. Nežinau, kur kitur turėčiau geresnes galimybes turėti studiją, samdyti žmones, kurti meninius filmus, teikiančius ne piniginę, o emocinę grąžą.

Noriu investuoti į kultūrą, į Lietuvos vardo ir kūrėjų garsinimą. Tarkime, šiuo metu kartu su Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija bei jos studentais kuriame trumpo metro filmą „Šviesa“, kuriam gavome finansavimą laimėję Lietuvos kino centro skelbtą konkursą 100-mečiui paminėti. Tai bus šiai datai skirtas patriotinis filmas, kuriame bus kalbama simboliais.

Kaip randasi būsimasis G. Šiaulio filmas „Šviesa“. Pasaulį iš popieriaus kuria rankdarbių komanda: Vaiva Braškutė (nuotraukoje), Lynn Hofmann, Urtė Karalaitė ir Karina Kovalenko.

Nors Vakaruose Lietuva matoma kaip posovietinė šalis, nepelnanti tokio gero vardo kaip Skandinavijos valstybės, japonams mes atrodome gerai, jie neturi išankstinio nusistatymo, nes neskirsto Europos į vakarinę ir rytinę dalis.

Galite trumpai papasakoti apie šį naują darbą?

Tai projektas, atkeliaujantis iš širdies. Jį inspiravo daina, kurią atlieka grupė „Solo Ansamblis“ pagal poeto Kęstučio Navako to paties pavadinimo eilėraštį „Literatai“. Tai viena tų inspiracijų, kuri paveikia taip stipriai, kad tiesiog nebeapleidžia minčių. Daina labai lietuviška, geros eilės, gera aranžuotė. Šiam stipriam įspūdžiui norėjosi sukurti vaizdą – tai šiuo metu ir darome. Viliuosi, kad šis kūrinys pasieks lietuvio pasąmonės klodus, kad atsiras dabarties sąsaja su praeitimi, kad kiekvienam žiūrovui atsiskleis vienybės jausmas, supratimas: tai apie mus! Aš esu to dalis!

Rudenį prasidės ir naujas teatro sezonas. Ir vėl bus rodomas jūsų bei „Atviro rato“ aktorių bendras kūrybinis projektas – animacijos spektaklis „Tėčio pasaka“. Nors rodomas nuo 2013-ųjų, šis spektaklis ir toliau sulaukia gausaus susidomėjimo. Gal planuojate ir teatre artimiausiu metu pristatyti ką nors nauja?

Teatre ką nors pristatyti taip greitai nenusimato – šiuo metu dirbame vien su „Šviesa“. Taip jau yra su animacija – įnikus į ją lieka labai mažai laiko kitiems dalykams. Tiesiog jaučiu, kad kinas, animacija yra tai, ką aš noriu daryti dabar. Kalbant apie teatrą, jis man patinka, norėčiau ateityje teatre pastatyti ką nors suaugusiesiems. Dažnai stebėdamas aktorius galvoju, koks vaidmuo jiems tiktų, skaitydamas kūrinį, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, mąstau, kaip jis atrodytų teatro scenoje.

Vis dėlto prisiliečiau prie teatro vos kartą, tad galiu klysti galvodamas, kad žinau, kaip reikėtų čia statyti kūrinį. Tiesa, esu savimi pasitikintis žmogus, nors dažnai menininko portretas įsivaizduojamas kaip kenčiančio, savimi ir savo darbu nuolat abejojančio žmogaus.

Vadinasi, svarbiausia tikėti tuo, ką darai?

Tikrai taip. Ir turėti jaunatviško maksimalizmo. Pavyzdžiui, ir dabar kurdamas filmą turiu aiškų tikslą – „Oskaras“. Tiesiog galvoju: jei jau eini, tai tik iki aukščiausio taško, jei lipi kalnu – tai būtinai iki viršūnės.

Dalyvavote dizaino savaitėje Japonijoje. Kaip, jūsų manymu, kalbant apie dizainą, Lietuva atrodo japonams pasaulio kontekste?

Nors Vakaruose Lietuva matoma kaip posovietinė šalis, nepelnanti tokio gero vardo kaip Skandinavijos valstybės, japonams mes atrodome gerai, jie neturi išankstinio nusistatymo, nes neskirsto Europos į vakarinę ir rytinę dalis. Galima sakyti, kad japonams visa Europa yra vienas burbulas, kur mes mažai skiriamės kad ir nuo skandinavų. Todėl Japonijos mugėse galime pasirodyti geriau nei Europoje, nes čia žiūrima į patį produktą, jo kokybę.

Gedimino Šiaulio kolegos. Fotografas Darius Petrulaitis (nuotraukoje). Jam talkina animacijos režisierius Ignas Meilūnas.

Kiekvienas turėtume susimąstyti, kokią istoriją esame sukurti papasakoti, apie ką norime kalbėti. Menininkas tuo ir skiriasi nuo kitų žmonių, kad gali suteikti formą tam, ką kiti tik pajaučia.

Minėjote, kad norite, jog atsirastų daugiau talentingų žmonių, kurie suprastų, kad išskirtinumo pirmiausia reikia ieškoti savyje. Kaip to siekti?

Visuomet svarbu kalbėti apie autorių, autorystę. Kuo galime būti įdomūs pasaulyje kaip autoriai? Užsienyje daug kas seniai susiformavę, daug kas matyta, pereita. Tad autorystė bus išskirtinė tik jei kursime mus asmeniškai paliečiančius filmus, semsimės idėjų iš savų patirčių, išgyvenimų. Kuo sėkmingiau tai perteiksime kino kalboje, tuo plačiau būsime pastebėti pasaulyje.

Iš esmės kiekvienas turėtume susimąstyti, kokią istoriją esame sukurti papasakoti, apie ką norime kalbėti. Menininkas tuo ir skiriasi nuo kitų žmonių, kad gali suteikti formą tam, ką kiti tik pajaučia.