Geriausios metų scenaristės: „Šventasis“ – plačiai auditorijai skirtas filmas

Artėjant rugsėjo 22-ajai, „Šventojo“ premjeros šalies kino teatruose dienai, kalbamės su Kavtaradzėmis apie filmą, jo potencialią auditoriją, scenarijaus rašymą, personažų kūrimą. Interviu vyksta dieną prieš naujausio Marijos filmo „Vasara“ filmavimo darbų pradžią. O rašytoja Teklė atskubėjo iš teatro, kur kaip dramaturgės asistentė drauge su lenkų režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu stato spektaklį „Lokis“.

Rašymas dažniausiai siejasi su darbu vienumoje. „Šventojo“ scenarijų rašėte trise. Papasakokite, kaip tai vyko.

Teklė Kavtaradzė: Gali būti ir taip, kad susitinki su režisieriumi, apsitari ir rašai vienas. Tačiau su Andriumi darbas vyksta drauge. Kad mes galime rašyti trise, rodo, jog esame gera komanda, tikrai galime kartu dirbti. Atsispyrėme nuo krizės temos, Mariaus Repšio įkūnytas personažas Vytas, galima sakyti, atėjo iš Andriaus trumpametražių filmų „Bergenas“ ir „Dešimt priežasčių“, visa kita atsirado procese. Scenarijaus rašymas – schemiškas darbas: iš pradžių tikslinama istorija, rašomas treatmentas, scenų planas ir tik tada išrašinėjamas scenarijus.

Marija Kavtaradzė: Taip, ilgiausiai dirbome prie scenų plano. Kai jis buvo aiškus, pradėjome plėtoti scenarijų. Ilgiau užtruko jo taisymas, negu pats rašymas.

Teklė: Ir pabaiga keitėsi kelis kartus.

Gyvenate Vilniuje, bendraujate su kultūros, meno žmonėmis. Kuo rėmėtės kurdamos provincijoje gyvenančius personažus?

Teklė: Ar tikrai provincijoje gyvenantys žmonės kitokie nei mes? Žmonių psichologija yra ta pati, skiriasi tik aplinkybės ir tam tikri aspektai, detalės. Žinoma, reikia specifinės informacijos, kurią turi išsiaiškinti, pavyzdžiui, kokia situacija provincijos gamyklose (pagrindinis veikėjas Vytas dirbo mechaniku gamykloje – aut. past), ir pan.

Marija: Jei galvosi, kad personažas kitoks nei tu, jis toks ir bus. Tačiau mes neskirstome žmonių. Ir Vilniaus hipsterių, ir provincijos mechanikų problemos yra tos pačios. Ir jausmai tie patys. Šiuo metu su Andriumi rašome scenarijų jo naujam filmui apie vilnietę merginą, tačiau, nors aplinkybės skiriasi, personažų jausmai ir problemos išlieka panašūs.

Rež. Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ plakatas.

Galima sakyti, kad „Šventasis“ – filmas kiekvienam?

Marija: Tai labai universalus filmas, nes jis apie santykius. Krizė – tik kontekstas, fonas. Nematau priežasties, kodėl žmonės į jį neitų. Filmas skirtas tikrai plačiam ratui: nei per lėtas, nei per rimtas. Žiūrėti lengva, daug humoro. Nesvarbu, koks žiūrovo socialinis statusas, gyvenamoji vieta, filmas turėtų jį įtraukti, būti įdomus žiūrėti. Meilės personažams nepagailėjome, kad jie būtų kuo arčiau paprasto žmogaus.

Teklė: Tik po filmo seanso „Kino pavasaryje“ aš suvokiau, kokiai plačiai auditorijai jis skirtas. Kaip sakė Marija, centre yra santykių problemos, žmogaus sumišimas krizės akivaizdoje, taip pat meilės trikampio situacija – visa tai yra universalu ir svarbu nepriklausomai nuo socialinio žiūrovo statuso ar kitų aspektų.

Ar kuriant personažą padeda žinojimas, koks aktorius jį vaidins?

Teklė: Dirbant su Andriumi labai svarbi taisyklė yra realistiškumas, personažai privalo būti kuo arčiau gyvenimo. Todėl galvoji apie visumą – kaip aktorius, kaip personažas, kaip žmogus realybėje, konkrečioje situacijoje elgtųsi, kalbėtų. Kuriant personažą svarbiau ne jį vaidinsiančio aktoriaus žinojimas, o realybė.

„Šventajame“ labai natūraliai skamba dialogai, nebėra to nuolat lietuviškame kine kritikuojamo teatrališkumo. Tai aktorių, režisieriaus, scenaristų nuopelnas?

Marija: Ko gero, visų. Rašydamas dialogus negali remtis konstrukcijomis, kurias girdi realybėje, jos kine tiesiog neskamba. Dialogą iš gatvės perkėlus į ekraną bus nenatūralu. Ekrane vykstantis pokalbis turi būti kažkas tarp literatūros ir gatvės.

Ar žiūrovai kelia išskirtinių reikalavimų realistiniam kinui?

Marija: Daug kas režisieriaus ar jo pažįstamų išgyventa tikrovėje žiūrovui gali sukelti įtarimą, kad taip nebūna. Jei taip nutiko gyvenime, dar nėra argumentas, kai tai suveiks kine. Labai svarbu išmokti tai atskirti. Kino tiesa – kiek kitokia nei gyvenimo. Kartais istorijas reikia pastiprinti, pasukti, kad atrodytų įtikinamos, bet neperspausti, nes tada vėl manys, kad taip nebūna.

Teklė: Realistiniame kine žiūrovas labai jautriai gali atskirti tikrumą nuo neįtikinamumo. Realybės perkėlimas į fikciją yra labai subtilus dalykas. Grįžtame į pokalbio pradžią, kodėl labai gerai rašyti trise: trys žmonės dalijasi nuomone, taip tiksliai išgrynindami ir personažą, ir jo kalbą, ir situacijų paveikumą.

Kaip greta Vyto asmeninės dramos atsirado linija apie Jėzų Kristų?

Marija: Nuo pat pradžių žinojome, kad filme bus paliesta tikėjimo tema, pavyzdžiui, personažas Petras bus mišių patarnautojas, klapčiukas. Vienas draugas parodė vaizdelį „Youtube“, kuriame kažkoks fanatikas Eimutis kalba apie tai, kad visi žmonės degs pragare. Pamažu iš to išplėtotas Luko Malinausko suvaidintas personažas, kuris matė Jėzų Kristų. Rašant trise labai sunku atsekti, kas ką sugalvojo.

Kadras iš rež. Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“

Ar daug laiko praleidote „Šventojo“ filmavimo aikštelėje?

Teklė: Filmavimuose nedalyvavome. Teatre dažniau pasitaiko, kad režisierius statydamas spektaklį konsultuojasi su dramaturgu. Kine – kiek kitaip. Filmavime dalyvauji, jei turi konkrečias pareigas.

Marija: Kai su Tekle žiūrėjome „Šventojo“ pirmąjį montažo variantą, labai maloniai nustebome, kad, galima sakyti, viskas buvo nufilmuota pagal scenarijų, nepakeistas nė vienas dialogas. Montuodami, žinoma, šiek tiek pasitarę keitėme kai kurias vietas.

Teklė: Andrius turi labai konkretų matymą, tad rašymas yra tvirtas pagrindas. Žinoma, kitas dalykas, kuris ir yra svarbiausias – pasitikėjimas vienas kitu. Didžiulė laimė dirbti su žmonėmis, kuriais pasitiki, tada ir nejauti poreikio prižiūrėti procesą.

Taigi jūsų parašytas scenarijus pripažintas metų geriausiu. Ką jums, kaip jaunoms kūrėjoms, reiškia šis apdovanojimas?

Teklė: Žinoma, tai svarbu. Tačiau lygiavertiškai svarbu, kad apskritai sukūrėme pilnametražį filmą. Profesiškai svarbu, ne dėl šlovės.

Marija: Ar tikrai? Per apdovanojimus buvo sunku gauti iš tavęs „gervę“ palaikyti (juokiasi).

Teklė: Taip pat labai svarbu, kad apskritai yra tokia kaip geriausio scenarijaus nominacija, juk seniau nebuvo.

Papasakokite, Marija, apie savo naujausią filmą. Ar rašydama scenarijų konsultavotės su seserimi?

Marija: Pamenu, įsibroviau pas pavargusią Teklę į vonią, skaičiau jai garsiai pataisytą scenarijų ir prašiau, kad pasakytų – blogai ar gerai.

Teklė: Marijai visuomet prireikia komentarų, kai man nuo nuovargio neveikia galva (juokiasi). Mes visada tariamės, bet Marija rašo pati.

Marija: Kadangi filmas dar nenufilmuotas, galiu tik pasakyti, kad tai – komiškas kelio filmas.

Ar gali geras scenarijus išgelbėti režisierių?

Marija: Gali. Yra toks pasakymas, kurio niekad tiksliai neprisimenu (juokiasi): „Pagal blogą scenarijų kuriamas filmas gali išeiti geras, bet pagal gerą scenarijų filmas negali išeiti blogas.“

Filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“, gamino „M-Films“ (Lietuva) ir „No Sugar Films“ (Lenkija).

Filmą finansavo Lietuvos kino centras.

Daugiau apie filmą.