Lietuvos visuomenės psichikos sveikata – jaunųjų psichiatrų požiūris

Nik Shuliahin/unsplash.com nuotrauka

Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos būklė yra prasta, teigia šį pavasarį įkurtos Jaunųjų psichiatrų asociacijos prezidentas Edgaras Diržius. Su E. Diržiumi kalbamės apie naujosios asociacijos tikslus, uždavinius, veiklą bei apie galimus pokyčius psichikos sveikatos priežiūros srityje.

Jaunieji gydytojai yra įkūrę Jaunųjų gydytojų asociaciją, tačiau jūs šį pavasarį susibūrėte į atskirą organizaciją – Jaunųjų psichiatrų asociaciją. Kodėl?

Artimai bendradarbiaujame su Jaunųjų gydytojų asociacija ir ketiname ateityje toliau bendradarbiauti. Mūsų asociacija kilo iš noro suburti po vienu stogu Vilniaus ir Kauno jaunuosius psichiatrus. Pirmas bendras susitikimas išaugo į vėlesnius bendrus susiėjimus, diskusijas, kurių metu parengėme įžangas. Dalis žmonių studijavo užsienyje, įgijo patirties bendraudami su Europos jaunųjų psichiatrų asociacijomis, tad diskutavome, kaip organizuotis Lietuvoje. Galvojome, ar geriau kurti atskirą asociaciją, ar tapti Jaunųjų gydytojų asociacijos dalimi. Jaunųjų gydytojų asociacija daugiau akcentuoja vadybos, bendruomeninius aspektus, o mums rūpi specialybės dalykai, tad nutarėme kurti savo atskirą organizaciją.

Viskas vyko 2016 m. rudenį. Išsirinkome žmones, atsakingus už biurokratinį procesą. Turime 40 tikrųjų narių, kuriems priklauso jaunieji psichiatrai iki 40 metų, gydytojai rezidentai, žmonės, baigę rezidentūrą ne anksčiau nei prieš 7 metus. Veikloje dalyvauja žmonės iš visos Lietuvos. Turime apie 70 asocijuotų narių: studentų, taip pat kviečiame prisijungti slaugytojus, psichologus, socialinius darbuotojus.

Kokius tikslus kelia Jūsų asociacija? Kokią psichiatrijos perspektyvą matote? Ar jaučiate vyresniųjų kolegų palaikymą?

Iki šiol trūko vienijančios organizacijos, bendradarbiavimo, tad kėlėme tikslą suvienyti jaunuosius specialistus, dirbančius įvairiuose Lietuvos miestuose. Lapkričio 4 d. vyks mūsų susirinkimas, kuriame išgryninsime savo tikruosius tikslus. Norime suvienyti jaunuosius psichiatrus, galinčius prisidėti prie psichikos sveikatos priežiūros gerinimo Lietuvoje, dalintis savo įžvalgomis ir patirtimi. Iš vyresniųjų pusės gal greičiau jaučiame palaikymą. Bent aš nejaučiu jokio priešiškumo.

Savo įstatuose griežtai esame nubrėžę, kad norime eiti ne medikamentinių, psichologinių, socialinių ar visuomeninių intervencijų kryptimi, bet įrodymais grįsta medicinos paradigma, kuri Vakaruose nekvestionuojama. Ši paradigma neprisišlieja nė prie vienos ideologijos, įsitikinimų, patirties, bet yra integrali, kintanti, išaiškinanti geriausius pagalbos žmonėms metodus. Lietuvoje ji skinasi savo kelią. Kitose specialybėse jau yra prasiskynusi, o pas mus, tikiuosi, diegsime supratimą, kad skaičiai ir tyrimai gali išmatuoti viską, kas susiję su žmogumi: socialinę gerovę, įsidarbinimą ir t. t. Šie tyrimai rodo integralią psichikos sveikatos priežiūrą. Yra dalis sutrikimų, kaip – demencijos, delyrinės būklės ir t. t., kuriems prasmingas ir medikamentinis gydymas. Kitas spektras – medikamentų derinimas su psichologiniu, socialiniu poveikiu. O yra ir tokių sutrikimų, kur medikamentinis gydymas apskritai neprasmingas. Reikia žiūrėti, kokios priežastys sukėlė šį sutrikimą, kokios geriausios rekomendacijos esant tam tikrai būklei ir, žinoma, kokie paties žmogaus pageidavimai.

Edgaras Diržius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Koks jaunųjų psichiatrų požiūris į psichikos sveikatos būklę Lietuvoje? Kokias blogybes įžvelgiate ir ką siūlytumėte keisti?

Situaciją vertiname kaip blogą. Blogi savižudybių, psichotropinių medžiagų – ypač alkoholio – vartojimo rodikliai. Mano galva, sovietmetis labai paveikė mūsų visuomenę: po socializmo atėjo alkoholizmas. Tai galioja ir Rytų Europai, tačiau mes esame lyderiai. Visuomenės sveikatos požiūriu, iniciatyvų yra nedaug, trūksta socialinės pagalbos, darbuotojai perkrauti – taip pat ir psichiatrai. Socialiniai darbuotojai ir gydytojai nėra įgalinti išspręsti žmonių problemas. Jiems keliami dideli reikalavimai, tačiau parengimas prastas.

Ketiname sukviesti vaikų ir paauglių psichiatrus, apžvelgti situaciją. Lietuvoje labai trūksta vaikų ir paauglių psichiatrų. Visi psichiatrai – tiek vaikų ir paauglių, tiek suaugusiųjų – yra perkrauti. Turėdami priimti iki 30 pacientų per dieną net nedirbdami visu etatu, jie gali tik kelias minutes skirti pacientui. O kur dar krūva nereikalingų patikrų dėl naktinio darbo, dėl teisių išdavimo ir t. t. Rugsėjo mėnesį mes planuojame susitikti su Valstybinio psichikos sveikatos centro direktore ir pateikti siūlymus šias patikras deleguoti kitiems specialistams.

Gydytojai emigruoja kasmet, ir tai nėra tik atlyginimų klausimas. Pasaulyje psichiatrų atlyginimai yra mažesni už kitų specialybių gydytojų uždarbį. Blogai, kad Lietuvos psichiatrų bendruomenė – o ir visa psichikos sveikatos priežiūros bendruomenė – yra labai susiskirsčiusi. Vieni laikosi medikamentinio gydymo požiūrio, o kiti – psichologinio. Tai kokia gali būti diskusija? Esu susidūręs su nuostata, kad psichiatrijos negalima vertinti iš mokslinės perspektyvos, kad ji turi likti tokia lyg „kabanti ore“. Tačiau psichiatrija nėra magija ar menas. Aišku, individualiai gydydamas nepasakysi: „Nustok jausti nerimą“ arba „Pasitaisyk nuotaiką“. Tai prilygtų pasakymui: „Nustok siųsti uždegimines ląsteles į apendicito zoną.“ Visos įžvalgos, kurias naudoja įvairios psichoterapinės mokyklos, yra prasmingos. Lietuvoje nereikia išradinėti dviračio – lyderiaujančias pasaulyje kryptis galėtume perimti.

Mūsų kultūra yra Vakarų Europos kultūros dalis, tačiau geriausia nežiūrėti į valstybes, o žiūrėti į geriausius pavyzdžius pasaulyje. Pasaulyje pirmauja kognityvinė elgesio ir psichodinaminė terapijos. Keista, kad Lietuvoje jos privačios. Būtų prasminga parengti tam tikrų nurodymų, kaip dirbti su savižudiško elgesio žmonėmis, taip pat su priklausomybėmis. Lietuvoje gerai prieinamas medikamentinis gydymas, tačiau trūksta psichosocialinių intervencijų.

Dar būdamas gydytoju rezidentu papildomai 3 metus dirbau ūmių būklių skyriuje, mačiau, kaip sudėtinga padėti žmogui išbristi iš priklausomybės. Pas mus nėra adekvačių priklausomybių konsultantų, o psichiatrai, priimantys iki 30 pacientų per dieną, yra priversti užsiimti popierizmu, receptų rašymu, ką Vakaruose jiems atlikti padeda sekretoriai. Lietuvoje turime tik 5 priklausomybių centrus didžiuosiuose miestuose. Gydyti priklausomybę nuo alkoholio prasmingas ir psichosocialinis, ir medikamentinis, ir netgi kinezitarapinis gydymas. Reikalingi psichologai seniūnijose, tačiau jų nėra. Tai didelė problema regione, nes nėra kur pasiųsti žmogaus. Anoniminiai alkoholikai ne visiems tinka, o iki artimiausio psichinės sveikatos centro – bent kelios dešimtys kilometrų.

Psichikos sveikatos centre yra Savižudybių prevencijos biuras, su kurio vadovu Mariumi Strička esame kalbėję, ką reikia daryti. Kalbėjome apie valdysenos sistemų trūkumą – apie tai, kad vadovai nėra mokomi vadovauti, kas normalu kitose įstaigose. O pas mus vadovais tampa gydytojai, nuo kurio gebėjimo tvarkytis priklauso visa įstaigos veikla.

Lietuvoje nėra standartizavimo, nėra gydymo aiškumo. Vienas sakys, kad reikia gydytis medikamentais, kitas, kad psichoterapija, trečias siūlys eiti mankštintis. Stipri ir visuomenės stigma, požiūris į sergančius psichinėmis ligomis.

Reikia remtis įrodymais pagrįstais metodais, racionaliais logiškais argumentais. Individuali patirtis visuomet bus mažesnė už šimtų specialistų, organizuojančių šimtus tyrimų, patirtį.

Jaunųjų psichiatrų asociacija.

Kodėl vyriausybė neskiria lėšų psichoterapiniam gydymui?

Manau, kad gal vyresnieji kolegos geriau atsakytų į šį klausimą. Sovietinėje psichiatrijoje dominavo institucinis ir stacionarinis gydymas, kuris buvo perimtas Lietuvai tapus nepriklausoma. Vėliau atsirado ambulatorinis gydymas, psichosocialinės reabilitacijos įstaigos. Psichoterapinis gydymas kol kas daugiausia yra privačiu lygmeniu. Valdžiai nelengva į viską įsigilinti, tad reikalinga racionali diskusija. Nors daug kas yra įvykę: įsteigtos pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, tačiau pastaraisiais metais esame įklimpę.

Panašu, kad psichiatrijos elitui visa esama situacija tinka. Prisiminkime istoriją su komerciniais kursais Vilniaus miesto psichikos sveikatos įstaigoje, kai Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas Alvydas Navickas tarpininkavo organizuojant kursų dalyvių susitikimus su centro pacientais…

Jaunųjų psichiatrų asociacija yra pareiškusi savo poziciją, norime išsiaiškinti, kas ten iš tiesų įvyko. Vilniaus universiteto pozicija yra tokia, kad akademinei etikai nebuvo nusižengta, tačiau Vilniaus savivaldybės pozicija – priešinga. Manau, kad yra kitų visuomenės destigmatizavimo būdų, nei minimas šioje istorijoje. Stigmos mažinimas labai svarbus tiek Vilniuje, tiek regionuose. Visuomenės nuostatas galima keisti, nors ir sunkiai. Tam įtaką daro ir garsių žmonių įsitraukimas, ir žiniasklaida, viešosios akcijos. Svarbu kalbėti apie tai, kad kiekvieną gali paveikti psichikos sutrikimas, ir nelaikyti to kažkokia šeimos gėda ar trauma.

Esame vieni pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kaip turėtume įveikti šią bėdą?

Žmogus, patekęs į krizę, turėtų jausti kitų aktyvumą savo atžvilgiu, jam turėtų būti suteikta psichikos specialistų pagalba. Ir nebūtinai tik pagalba stacionare. Tai yra posovietinio bloko mada – visus guldyti į ligoninę. To reikia tik nedaugeliui žmonių. Yra įvairių modelių: saugi vieta, kur žmogus specialistų priežiūroje praleidžia kurį laiką, paskui jį palydi socialiniai darbuotojai. Svarbu palydėjimas, aiškios instrukcijos, aiški tvarka, kur eiti ir kreiptis. Turi būti tikrinama, ar žmogus ten nuėjo, kur jam buvo patarta, galima nuvykti iki jo namų, įvertinti jo būklę. Žmogus turėtų būti kone už rankos atvedamas pas psichologą, kuris turėtų įvertinti, kada jau reikia komandos – psichologo, psichiatro, socialinio darbuotojo – konsultacijos. Komanda susirenka, padaro sprendimą kartu. Ši sistema Lietuvai kol kas siekiamybė.

Turime sveikatos apsaugos ministrą, kuris yra psichiatras. Kaip jį vertinate?

Buvome susitikę. Aišku, utopiška staiga tikėtis idealo, tačiau mes viltingai žiūrime į šį ministrą. Svarbiausia yra logiški argumentai ir supratimas, kad mano nuomonė nėra galutinė. Mes testuojame savo įsitikinimus ir juos koreguojame pagal naujausius rezultatus ir praktikas. Nuolat atsiranda naujų įžvalgų, tad turime nuolat prisitaikyti prie pokyčių.