Kuo svarbus Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejus?

Artėjant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejui, Lietuvos vyskupai paskelbė 2018-uosius Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metais. Jie prasidės 2017 m. rugsėjo 1 d. ir baigsis 2018 m. rugsėjo 8 d. Tą patį nutarimu paskelbė ir Seimas, o Vyriausybė patvirtino šio svarbaus jubiliejaus minėjimo planą. Galbūt, ne vienas susimąstė: ką tai reiškia? Kodėl reiktų jį minėti valstybiniu mastu?

Verta pažymėti, kad šiam jubiliejui Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bendruomenė su kun. Jonu Varanecku priešakyje pradėjo ruoštis 2016 m. drąsiai teigdami, kad Trakų šventovė ir joje esantis Dievo Motinos paveikslas yra unikalus tikėjimo ir Lietuvos istorijos paminklas, menantis didžiojo kunigaikščio Vytauto pamaldumą Marijai, Lietuvos valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas. Šio jubiliejaus rengėjai yra įsitikinę, kad carinė ir ypač sovietinė okupacijos užgniaužė pamaldumą Trakų Dievo Motinai, o jam atgaivinti reikalingos didelės pajėgos, dvasininkų, tikinčiųjų, taip pat ir Bažnyčios nelankančios visuomenės dėmesys.

Atmintis krikščioniškoje tradicijoje yra vienas svarbiausių dalykų, skatinantis suvokti savo istoriją ir tapatybę. Atminčiai atgaivinti padeda jubiliejiniai renginiai: numatytos meno parodos, sakralinės muzikos ir literatūros renginiai, televizijos ir radijo laidos. Šie aiškūs ir paprasti dalykai turėtų vesti į pažintį su tikėjimo tradicija ir ją pristatyti skirtinga kalba skirtingo išsilavinimo ir pažiūrų žmonėms, taigi, visai plačiai visuomenei prabilti apie Trakų šventovę ir joje esančio Dievo Motinos paveikslo reikšmę.

Tai pirmasis Marijos atvaizdas Lietuvoje, vainikuotas popiežiaus karūnomis, išsaugotomis iki mūsų dienų.

Atvykę į Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią garsųjį atvaizdą išvysime didžiajame altoriuje, jį dengia žymaus Vilniaus auksakalio Jono Frydricho Šemniko XVIII a. pradžioje sukurtas sidabrinis aptaisas; Marijos ir Kūdikio galvas puošia XVII a. karūnos, aplink daugybė padėkos ženklų – votų. Matome Dievo Motiną su Kūdikiu, Vaikelis laiko knygą, Marija – trižiedę rožės šakelę. Paveikslas yra nutapytas ant drobės, kuri aptempta ant liepų lentos, jo fonas išraižytas ir paauksuotas. Atvaizdo dydis 127×111 cm, jis datuojamas XVII a. pradžia. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo vėlyvosios gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos. XVII a. pradžioje, pritaikant paveikslą naujam altoriui, buvo nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką – vietoje šydo nutapytas galvą ir kaktą dengiantis, stambiomis klostėmis figūrą apglobiantis tamsiai mėlynas maforijus. Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdas yra meniškas, garsėjantis malonėmis ir siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu.

Lietuvos krikštytojas Vytautas Švč. Mergelės Marijos garbei fundavo bažnyčias ir altorius, jos gimimo dienos buvo ypatingos svarbos: karūnuoti didįjį kunigaikštį buvo numatyta 1430 m. rugsėjo 8 dieną. Nuo 1603 m. rugsėjo 8-osios Trakuose vykdavo Švč. M. Marijos vardo atlaidai.

XVII a. vidurio karų su Maskva metu stebuklingasis atvaizdas buvo paslėptas, vėliau išstatytas Šv. Kazimiero koplyčioje, Vilniaus katedroje. 1667 m. rugsėjo 8 d. paveikslas grąžintas į Trakų bažnyčios didįjį altorių. Po pusės amžiaus, 1718 m. rugsėjo 3–12 d., Trakų Madona buvo vainikuota popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis. Tai pirmasis Marijos atvaizdas Lietuvoje, vainikuotas popiežiaus karūnomis, išsaugotomis iki mūsų dienų. Paveikslo karūnacijos metu Trakų Madona buvo paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėja.

Nuolat pasikartojanti rugsėjo 8-osios data ir iškilmių aprašymai patvirtina istorinėje atmintyje puoselėtą Vytauto Didžiojo pamaldumą Švč. Mergelei ir valdovo sąsajas su garsiuoju atvaizdu. XVIII a. pradžioje paveikslo nugarinėje pusėje buvo įrašyta, kad tai esanti ikona, kurią Vytautui Didžiajam krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391–1425). Įrašas teigia, kad ši ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji), padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį 1123 metais. Manytina, kad paveikslo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas. Galbūt Vytautui dovanotoji ikona sunyko arba dingo, tačiau dovanojimo legenda išliko ir ilgainiui buvo pritaikyta garsiajam Trakų Dievo Motinos paveikslui, kuris, tapęs legendos perėmėju, buvo pertapytas bizantinę dailę primenančia maniera.

Šis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas dar vadinamas Hodegetrija – graikiškai „Nurodanti kelią“. Marija laiko Sūnų arba, tiksliau sakant, tikintiesiems rodo Tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Knyga Kūdikio rankose skelbia: „Aš – įsikūnijęs Žodis“ (Plg. Jn 1, 14). Kryžius ant Marijos kaktą dengiančio maforijaus reiškia būsimą Sūnaus kančią ir Atpirkimo malonę, žvaigždė ant kairiojo peties primena Betliejuje patekėjusią žvaigždę ir Marijos mergystės slėpinį. Trižiedė rožės šakelė Marijos rankose simbolizuoja Švč. Trejybės slėpinį ir teigia, kad Įsikūnijimo įvykis – tai ir Trejybės manifestacija, atskleidžianti Išganymo slėpinio esmę ir doktriną: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, atpirkti esančius įstatymo valdžioje, kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4–6). Trys rožės žiedai gali reikšti ir tris rožinio maldos dalis: džiaugsmingoji, skausmingoji, garbingoji. Nuo 1611 m. čia aktyviai veikė Rožinio brolija.     

XVII a. viduryje paveikslas vis labiau pradeda garsėti stebuklais ir malonėmis, atsidėkojant jam buvo dovanoti prabangūs aptaisai, karūnos, votai, juvelyrikos dirbiniai. Paveikslo šlovę skleidė gausios kopijos, grafiniai atvaizdai plito kaip devociniai paveikslėliai ir knygų iliustracijų pavidalu, medalikėliai priminė tikintiesiems patirtąsias malones.

Pamaldumas Trakų Švč. Mergelei Marijai buvo puoselėjimas ne tik tikinčių atmintyje, bet ir poetinėje kūryboje. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) nuostabiame poemų cikle apdainavo procesiją iš Vilniaus į Trakus, surengtą kaip padėką Švč. Mergelei už pergalę Chotino mūšyje 1621 m.

Carinės priespaudos metu Trakų Marijos, kaip valstybės globėjos, gerbimas buvo smarkiai suvaržytas ir užgniaužtas; sovietmečiu viešas gerbimas – draudžiamas. Galima sakyti, kad pamaldumas Trakų Švč. Mergelei Marijai atgimė ir ypatingai suaktyvėjo pastarąjį dešimtmetį: Marijos gimtadienio – rugsėjo 8-osios – Vilniaus arkivyskupijos jaunimo piligrimės kelionės iš Aušros Vartų į Trakų bažnyčią tapo tradicija, atlaidai pritraukia vis daugiau tikinčiųjų. Pažymėtina, kad nepaisant karų, epidemijų, gaisrų, valstybingumo praradimo, griovimų ir niokojimų, Trakų parapinė bažnyčia dirbo sielovados darbą, kurį liudija įvairiakalbiai įrašai krikšto, santuokų, mirčių knygose.

Vytauto Didžiojo „Neišeikvojamiems dangaus turtams pašvęstos“ Trakų bažnyčios ir Marijos atvaizdo istorija yra tarsi nepertraukiamas, nuolat atsikartojantis ir atsinaujinantis tikėjimo liudijimas, įsigėręs sienų mūruose, įmintas grindų dangose, netylantis maldose. Apie šešis šimtmečius trunkančią tarnystę Dievui ir Bažnyčiai ir apie tris šimtus metų ypač gerbiamą šventenybę tikėkimės išgirsti, pamatyti ir šią malonę suvokti jubiliejiniais Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo metais.

Ruoškimės, kad jubiliejinių metų paskelbimas nebūtų tuščias patrankos šūvis, bet naujai suskambėjusi Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus giesmė:

„O Karaliene, tu nuostabiu būdu

Gimdei šiai Žemei Dievą; šimtai liepsnų

Tau žiba plaukuose, o galvą

Žvaigždės apjuosia ratu šviesiuoju“.