2017 09 14

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Popiežius: kaip išmokti atskirti Dievo gėrį

EPA nuotrauka
EPA nuotrauka

Ketvirtadienį  popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė per šimtą vyskupų iš daugiau nei trisdešimties kraštų, tarp kurių išsiskyrė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Brazilijos vyskupų grupės, per dvi dešimtis iš kiekvienos šalies.

Šie vyskupai ką tik baigė tradicinius kursus, kurie yra rengiami Vatikane, stengiantis paruošti neseniai šventimus gavusius ganytojus darbui vyskupijose. Popiežius Pranciškus savo kalboje nagrinėjo vasaros kursų temą ir vieną iš pagrindinių vyskupo uždavinių – pasiūlyti savo kaimenei dvasinį ir sielovadinį atpažinimą arba dvasios skyrimą (discernimento). Nors mūsų laikmetis išsiskiria tendencija remtis tik savimi, skelbiant mokytojų eros pabaigą, tačiau vienatvėje likęs konkretus žmogus prašo pagalbos, susidūręs su dramatiškais klausimais.

Koks yra tikras, autentiškas atpažinimas? Pirmiausia popiežius priminė, kad tai ne dėl nuopelnų, o dėl „dieviško geranoriškumo“ Tėvas davė Šventąją Dvasią Sūnui, o šis apaštalams, kad juos vestų ir paremtų. Tai didelė dovana silpniems žmogaus pečiams.

Tik tas, kuris pats yra vedamas Dievo, gali autoritetingai būti pasiūlytas vedliu kitiems. Atpažinimu dalintis ir augti jame gali tik tas, kuris pats yra artimas šiam vidiniam mokytojui, mokančiam kaip, dėl savęs ir kitų, atpažinti Dievo laikus ir malonę; kokios yra konkrečios priemonės, malonios Dievui, per kurias įgyvendinamas gėris iš Jo slėpiningo meilės kiekvienam ir visiems plano.

Vyskupas negali manyti turįs savaime tokią didelę dovaną, tarsi visam laikui gautą teisę, be galimybės nusmukti į nevaisingą tarnystę. „Yra būtina nuolatos jos maldauti, maldauti kaip pirmos sąlygos, kuri nušviečia kiekviena žmogišką, egzistencinę, psichologinę, sociologinę, moralinę išmintį, kuria pasinaudojame savo uždavinyje atpažinti Dievo kelius išganymui tų, kurie mums buvo patikėti“, – pabrėžė popiežius.

Tad atpažinimas gimsta vyskupo širdyje ir prote per maldą, kurioje jam patikėtus asmenis ir situacijas sujungia su Dvasios ištartu dievišku Žodžiu. Tokiame vidujume ganytojas subrandina vidinę laisvę, kuri jį padaro tvirtą pasirinkimuose ir elgesyje, asmeniniame ir bažnytiniame. Tik maldos tyloje galima išgirsti Dievo balsą.

Antra, atpažinimas yra Dvasios dovana Bažnyčiai, kuri priimama išklausant. Atpažinimas yra dovana visai Dievo tautai. Ji yra gauname būnant šioje tautoje ir dėl šios tautos, kuri turi tikėjimo jausmą, dvasinį instinktą. Todėl, nors ir turėdamas neabejotiną asmeninę atsakomybę, vyskupas yra kviečiamas vykdyti ir praktikuoti atpažinimo tarnystę bažnytinėje dinamikoje, nebūdamas nei sau pakankamu „šeimininku“, nei išgąsdintu ir užsidariusiu „vienišu ganytoju“.

Vyskupo atpažinimas visada yra bendruomeniškas veiksmas, kuris neatsiskiria nuo savo kunigų ir diakonų, nuo savo Dievo tautos ir visų, galinčių pasiūlyti naudingą ir tutingą indėlį. Pranciškus pacitavo vieną autorių, perspėjusį, kad „kai, neatsižvelgiama į brolį ir manoma esant viršesnį, galiausiai išpuikstama ir prieš patį Dievą“.

Vyskupas ramiame dialoge neturi bijoti dalintis savo atpažinimu, skyrimu, kartais jį koreguoti su kitais: su vyskupais, kunigais, tikinčiaisiais pasauliečiais. Istorija moko, kad didieji ganytojai mokėjo bendrauti su savo tauta gindami sveiką tikėjimą ir neretai buvo jų paremti. Be tokių mainų išmanieji gali smukti į abejingumą, o nuolankieji į prietarus, kaip yra pažymėjęs kardinolas Newmanas.

Atpažinimas yra vaistas nuo sustingimo, sakančio „visada taip buvo daroma“ ar „palūkėkime“. Tai kūrybos procesas, kuris neapsiriboja schemų taikymu. Tai antitodas ir elgesio kietumui, nes sprendimai negalioja visoms situacijoms. Prisikėlusiojo amžinoje šiandien turime nenuleisti rankų prieš kartojimą ir drąsiai paklausti, ar vakarykščiai pasiūlymai dar galioja evangeliškai. „Nesileiskite įkalinami nostalgijos galėti turėti vieną atsakymą visiems atvejams“, – sakė Pranciškus.

Naujiesiems vyskupams jis rekomendavo „išskirtinį jautrumą“ tautos kultūrai ir religingumui. Tai nėra kažkas, ką reiktų toleruoti, o gal instrumentiškai panaudoti ar visai ignoruoti kaip nevertą svečią kilniame aukštesnių tikėjimo sąvokų salone. Reikia dialoguoti su kultūra ir religingumu, nes tai yra tiek tautos charizma, tiek savimonės dalis, tiek evangelizavimo laukas. „Atsiminkite, kad Dievas jau buvo jūsų vyskupijoje, kai į ją atėjote, ir liks, kai išeisite“, – pridūrė Pranciškus.

Trečiasis aspektas, kurį naujiesiems vyskupams norėjo pabrėžti popiežius, buvo augimas atpažinime. Reikia stengtis augti ir augti su kitais, nes visi – tikintieji, šeimos, kunigai, bendruomenės ir visuomenė – yra kviečiami augti laisvėje pasirinkti ir įgyvendinti Dievo trokštamą gėrį. Atpažinimas nėra rezervuotas vien išminčiams, įžvalgiems, tobuliems. Dažnai yra priešingai, Dievas priešinasi išdidiesiems ir parodo save nuolankiesiems, mažiesiems.

Atpažinimo, tikrumo dėl Dievo kelio, tiesos ir gyvenimo perteikimas nėra šūkių skelbimas, tačiau konkrečių asmenų įvedimas į Dievo patirtį, kuri gelbsti; malonę, kuri iš tiesų persmelkia jo tikrovę, netelpančią į „balta – juoda“ kategorijas.

Geram atpažinimui yra svarbi dar viena sąlyga, pridūrė Šventasis Tėvas: ugdyti save Dievo kantrybei ir Dievo laikui, kurie nėra tokie patys kaip mūsų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Brangūs broliai, jus meldžiu skrupulingai prieš akis turėti Jėzų ir misiją, kuri buvo ne jo, bet Tėvo, ir pasiūlyti žmonėms, kaip vakar, taip ir šiandien sumišusiems ir pasimetusiems, tai ką Jis mokėjo duoti: galimybę asmeniškai sutikti Dievą, pasirinkti jo Kelią, žengti jo meilėje“, – sakė popiežius Pranciškus, prašydamas Marijos užtarimo ir palaiminimo vyskupams ir Bažnyčioms, į kurias jie sugrįš.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu