2017 09 17

Austėja Mikuckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Galerijų savaitgalis. Parodų mozaika. II dalis

Iš Donato Jankausko (Duonio) parodos „Guotika“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Rugsėjo 7–10 dienomis Vilniuje ir Lentvaryje praūžė Galerijų savaitgalis. Šį antrus metus vykstantį renginį organizuoja dvidešimtmetį švenčianti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Galerijų savaitgaliai įvairiose pasaulio šalyse vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Toks renginys skirtas pristatyti pirmąsias parodas, atidaromas mieste po vasaros sezono. Džiaugiuosi, kad ši tradicija pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Galerijų savaitgalyje dalyvavau ir pernai. Praėjusiais metais į programą buvo įtrauktos apie 10 galerijų, o šiemet net 26 galerijos ir meno erdvės atvėrė savo duris. Kadangi kokybe buvau patenkinta ir pernai, ir šiemet, kiekybinis augimas tik dar labiau praturtina šį prasmingą renginį.

Šalia naujų parodų atidarymo, šis meno festivalis suteikia galimybę įžengti į menininkų studijas, kviečia į edukacines programas, „Vilnius Art Walk“ organizuojamas ekskursijas, neseniai naujas ekspozicijas atidariusias ir renginio proga ilgiau veikiančias galerijas. Galerijų savaitgalio metu apsilankiau 10-yje parodų ir visas jas aprašau. Mat visos jos yra kone vienodai vertos dėmesio ir labai savitos, sunkiai palyginamos. Tad regėtas parodas aptarsiu abėcėlės tvarka pagal galerijų pavadinimus.

Apie kitas 5 parodas skaitykite čia (pirmąją Galerijų savaitgalio apžvalgos dalį galite perskaityti čia).

„Krematoriumas“. Juoda juoda, kur dairais

Krematoriumas – tai alternatyvi ekspozicinė Vilniaus dailės akademijos erdvė. „Krematoriume“ kviečiami eksponuotis akademijos studentai, dėstytojai, absolventai, kolegos iš užsienio. Menininkė Aistė Kisarauskaitė irgi yra baigusi VDA ir atsimena dėstytojų raginimus tapyboje atsisakyti juodos spalvos, nes jos nėra gamtoje.

Instaliacijų ir performansų kūrėja pakvietė mus apsilankyti „Tamsiame kambaryje“. Jos paroda „Dark room“ kalba apie juodą spalvą gamtoje ir meno istorijoje. Autorė pastebi, kad gamtoje juodos spalvos itin nedaug. Parodos atidarymo rytą A. Kisarauskaitė prasilenkė su kniaukiančia juoda, o augalijos pasaulyje natūrali juoda apskritai kone neegzistuoja. Galbūt būtent todėl šiais laikais tokios populiarios yra įprastų gėlių hibridinės juodosios versijos.

A. Kisarauskaitė, paskatinta visų šių apmąstymų, ryžosi išauginti juodą sodą, darželį. „Krematoriumas“ tapo tam tikra oranžerija. Juodi augalai ne tik spalviškai rezonuoja su suodina ekspozicijų erdvės aplinka, bet ir idėjiškai. Juk krosnyse randama anglis – viena nedaugelio juodos spalvos gamtoje apraiškų. Fotografijų ryškinimo vonelėse, naudojamose akademijos fotolaboratorijoje, menininkė apgyvendino juodus pomidorus, juoduosius serbentus, aronijas, baklažanus ir t. t. Vonelės pasirinktos irgi neatsitiktinai. Tarp gamtos ir meno ir vėl nusibrėžia organiška paralelė. Augalai, gaudami daug saulės šviesos, pajuoduoja. Fotografijos, gavusios daugiau šviesos, išeina tamsesnės. Čia pat pacituota ir A. Kisarauskaitės dukra, filosofiškai pareiškusi: „Mama, ar žinai, kad saulė taikosi į juodą?“ Iš tiesų tamsus paviršius pritraukia saulės spindulius.

Tad visi egzistenciniai pamąstymai apie gėrio ir blogio pusiausvyrą, šviesos ir tamsos, šviesos ir šešėlio simbiozę savo šaknis yra įleidę gamtos, fizikiniuose dėsniuose. Ir nors tapybos istorijoje ne vieną laikotarpį vengta juodos spalvos kaip maro (pavyzdžiui, impresionizmas), nespalvotas piešinys grafitu ar anglimi buvo pirmosios priemonės, leidusios įamžinti vaizdinius popieriuje. Todėl autorė kruopščiai pieštuku nukopijuoja juodų augalų sėklų pakelių piešinius ir eksponuoja juos kartu su originalais. Dar vienas eksponatas – dažai, pagaminti iš suodžių. Nors ši paroda jau baigėsi, „Dark room“ – tęstinis A. Kisarauskaitės projektas. Tad laukiame naujų juodos spalvos įsikūnijimų ir pavidalų.

Iš Aistės Kisarauskaitės parodos „Dark room“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Aistės Kisarauskaitės parodos „Dark room“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Aistės Kisarauskaitės parodos „Dark room“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Aistės Kisarauskaitės parodos „Dark room“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

SHCH/ŠC. Išardyta reprezentacija

SHCH/ŠC save pristato kaip meno laboratoriją, procesų galeriją, ieškančią naujų kultūros aktualizavimo formų. Anksčiau tai buvo kultūrinis darinys, egzistuojantis neegzistuojančiu adresu, esantis tai „šičia“, tai „šičia“. Dabar ši klajūnė turi savo pastovią keistą šiltnamį ar barą primenančią vietą, adresu Teatro g. 7A. Surasti šį pastatą – užduotis ne iš lengvųjų, bet pasistengti verta. Čia vyksta kitokios, kitaip interpretuojamos, pristatomos parodos ir projektai. Į parodas patekti galime susisiekę nurodytu telefonu.

Galerijų savaitgalio proga SHCH/ŠC kvietė į Vidos Sevrukienės tapybos parodą „Kūno tankis“. Iš pirmo žvilgsnio tai – gana tradicinė lietuviško ekspresionizmo pavyzdžiu sekanti tapyba: koloristinė, pastozinė, šiurkščiai lyriška. Tačiau parodos kuratorius Darius Jaruševičius pasiūlė netikėtą žvelgimo kampą pro Gilles’io Deleuze’o filosofijos akinius. Ši paroda nėra skirta kokiai nors konkrečiai temai ar problemai. Joje nesiekiama pristatyti V. Sevrukienės, jos tapybos braižo, kūrybinio etapo ar retrospektyviai apžvelgti nueitą kūrybinį kelią. Ši paroda labiau veikia kaip tam tikrų filosofinių tezių pavyzdys ar inspiracija, impulsas tokiems apmąstymams sužadinti.

Sekant įtakingiausio XX amžiaus mąstytojo mintimis, tapyba yra kūnas be organų, deorganizuotas, nehumaniškas, šaltas ir autonomiškas, geismo srautus kaupiantis kūnas. Tapyba sukaupia kolektyvinius vaizdinius, atvaizdus, simbolius, ikonografinius pavidalus ir sukuria jų asambliažus. Tankus tapybos kūnas ryja šias reprezentacijas ir jas suardo. V. Sevrukienės tapyba parodai pasirinkta kaip tinkama šiems teiginiams iliustruoti ar patirti. Jos kūryba nėra įsisukusi į meno rinkos apykaitą, ji tarsi sukinėjasi šios rinkos paraštėse, yra marginali. Todėl ne tokia interpretuota, įkontekstinta, iš dalies nesuprantama. O būtent dėl to, kad tapybinio paviršiaus neįmanoma adekvačiai išversti į žodžius, todėl, kad tapyba nepasiduoda vienakrypčiui aiškinimui, ji yra iš(si)laisvinanti. Kitaip tariant – deorganizuojanti reprezentacijas.

Tad, pagal šią logiką, kuo mažiau žinome apie autorių, jo kūrybą ir kontekstus, tuo daugiau galime gauti teigiamo efekto iš parodos. V. Sevrukienės pinti darbai – vienas iš būdų suardyti reprezentaciją. Suardyta tapybinė materija, darbai, sukurti iš daugelio kitų darbų paviršių, demonstruoja neatpažįstamumą.

Dalios Grybauskaitės portretas su ūsais įkūnija šizoidines disjunkcijas, kai arba/arba tampa ir/ir. Tai – kosminė lytis, ir vyras, ir moteris, ir tautos tėvas, ir nerealizuota motinos galimybė. Tai nėra politinis pareiškimas ar asmens garbės pažeidimas. Tai – raginimas mąstyti kitaip, pasitelkus visiems žinomą pavyzdį, asmenį ir jo įvaizdį. Pamankštinti smegenis ir pavaikyti galvoje tūnančias klišes SHCH/ŠC kviečia iki rugsėjo 28 dienos.

Iš Vidos Sevrukienės tapybos parodos „Kūno tankis“. Dariaus Jaruševičiaus nuotr.
Iš Vidos Sevrukienės tapybos parodos „Kūno tankis“. Dariaus Jaruševičiaus nuotr.
Iš Vidos Sevrukienės tapybos parodos „Kūno tankis“. Dariaus Jaruševičiaus nuotr.

„Sodų 4“. Dinamiškas erdvėlaikis

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga – Galerijų savaitgalio organizatorė. LTMKS vienija daugiau kaip 100 šiuolaikinio meno kūrėjų. Anot aprašo, nors ši menininkų asociacija ir vadinasi sąjunga, kaip ir kitos, dar sovietmečiu įkurtos, organizacijos, tačiau neturi paveldėtos biurokratinės struktūros ir lanksčiai reaguoja į šiandienę meno situaciją Lietuvoje.

Kaip ir SHCH/ŠC, šis juridinis vienetas ilgai neturėjo savo pastovios parodų erdvės. Dabar LTMKS įvairias parodas, renginius ir įvykius kuruoja projektų erdvėje adreso pavadinimu „Sodų 4“. Galerijų savaitgalio metu čia atidaryta šios sąjungos nario Donato Jankausko (Duonio) paroda „Guotika“.

Ši ekspozicija yra susijusi su konkrečia istorija, įvykusia vieną iš Galerijų savaitgalio dieną prieš 85 metus. 1932 metais rugsėjo 8 dieną buvo rasta akmens skulptūra, priskirtina vėlyvosios gotikos stilistikos manierai. Skulptūroje buvo vaizduojama beždžionė. Šis gyvūnas atsiduria ir ant Duonio drobės. Duonio beždžionė sėdi fotelyje ir žvelgia į tolius. Ant drobės paviršiaus – priešistoriniai olų piešiniai ir vaikiški piešinėliai sąsiuvinio paraštėse ar ant sienų. Vienoje drobėje susisluoksniuoja skirtingi laikotarpiai, erdvės ir koncepcijų įvairovė. Beždžionė fotelyje tarsi užsimena apie visuomenės degradaciją savo akis penint pramoginėmis laidomis. Olų piešinių sugretinimas su dabartiniais vandalizmo aktais ir nuobodžiavimo menu sužadina mintis apie sakralumo ar paprasčiausios pagarbos pastatui, mokytojui nyksmą.

Šalia – baltai nudažytas šiferinio stogo suolelis ar uola ir vamzdinės iltys. Slidžių valtelės nuolauža ir džiunglių augalų tvorelė. Patenkame į keistą, dinamišką, nefiksuotą erdvėlaikį. Esame dinozaurų eroje, žmonijos pradžioje ir postmodernioje dabartyje. Žvelgiame į ateitį. Laukinė gamta kalba apie laukinį kapitalizmą. Keli objektai kamerinėje erdvėje išsprogdina fizines sienas ir atveria neaprėpiamus kontekstų horizontus. Skulptorius, instaliacijų ir videodarbų autorius šioje parodoje tarsi tęsia 2013 metais Šiuolaikinio meno centre personalinėje parodoje „Sekmadienis“ regėtų darbų stilistiką ir tematiką. Pateikia jos santrauką, baltesnę jos versiją, permąstytą ir perkonstruotą variantą. Šią lakonišką ir iškalbingą Duonio parodą galime apžiūrėti iki rugsėjo 22 dienos.

Iš Donato Jankausko (Duonio) parodos „Guotika“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Donato Jankausko (Duonio) parodos „Guotika“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Donato Jankausko (Duonio) parodos „Guotika“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Šiuolaikinio meno centras. Būkime Nasredinais

Šiuolaikinio meno centre atidaryta menininkų grupės „Slavs and Tatars“ („Slavai ir totoriai“) paroda „Iš lūpų į lūpas“. Šiai ekspozicijai derėtų skirti atskirą tekstą, o parodos suvokimui būtinas aiškinamasis katalogas ir laiko resursai. Tačiau pasigilinti tikrai verta. „Slavs and Tatars“ – kolektyvas, skyręs savo veiklą Eurazijos teritorijai. Šio kolektyvo kūryba apima įvairias medijas, disciplinas ir aukštąjį bei žemąjį kultūrinius registrus. Komanda veikia trijuose baruose: parodos, publikacijos, performatyvios paskaitos. Šiuolaikinio meno centre susiduriame su keliaujančia retrospektyvia menininkų grupės paroda, specialiai pritaikyta ir instaliuota Vilniaus erdvei.

„Slavs and Tatars“ savo kūrinių ciklams skiria kelerius akademinių ir lauko tyrimų metus. Iš tokios atidžios analizės gimsta kontekstualūs, intelektualūs, diskusijas skatinantys kūriniai. „Slavs and Tatars“ ragina mus būti Nasredinu, sufijų kvailiu-išminčiumi. T. y. per gyvenimą joti atbulomis – žengti į priekį ir nepamiršti praeities. „Slavs and Tatars“ propaguoja kosmopotitizmą, daugiatautiškumą, sinkretinę politiką, religiją ir kalbą, koegzistavimo principą. Pasisako prieš imperializmą, kalbinę, kultūrinę niveliaciją, nacionalizmą, globalizaciją. Savo įsitikinimus „Slavs and Tatars“ išreiškia per ironiškus kūrinius, išradingą simboliką, vizualiuosius argumentus. Kūrinių asmeninė autorystė nenurodoma. Grupė veikia kaip vientisas, nedalijamas kūrybinis darinys.

Šios žaismingos, bet rimtos parodos epicentru tampa kūrinys „Grindinio proza: liežuviu lopomas kelias“, tiesiogiai besisiejantis su Vilniaus universitetu. Kastuvas – pagrindinis Šubravcų (Nenaudėlių) draugijos emblemos elementas. Šios švietėjiškos draugijos nariai XIX a. taip parodijavo bajorijos raganavimą. Savo leidinyje „Grindinio naujienos“ Nenaudėliai kritikavo įmantrią bajorijos kalbą. Kastuvas išsilydo į liežuvį, o jo kotas virsta baro staliuku. Pokalbiuose iškasami istorijos skeletai.

Parodoje leitmotyvu atsikartojantis agurkas atkeliauja iš kūrinių ciklo „Rauginta politika“, kurioje remiamasi egiptietiška patarle, rodomos špygos, korupcija rauginamas gimtinės pienas, ilgimasi cukringojo Trakų agurko, Ponas Krienas kviečia atsisakyti Apšvietos mąstymo dualizmo. Parodoje taip pat randame kūrinių iš tokių ciklų kaip „Lenkų šiito šoubiznis“, kuriame tiriamas bendras Lenkijos ir Irano ekonominis, kultūrinis bei politinis palikimas. Ši su didžiaisiais naratyvais polemizuojanti ir jas kvestionuojanti paroda veiks iki spalio 19 dienos. Rugsėjo 22 d., 29 d. ir spalio 4 d. numatomos ekskursijos po šią ekspoziciją su jos kuratore Monika Lipšic.

„Slavs and Tatars“. „Špyga“ (šilkografija, poliruotas plienas, 2016 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
„Slavs and Tatars“. „Grindinio proza: liežuviu lopomas kelias“ (plienas, medis, dažai, stiklas, 2016 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
„Slavs and Tatars“. „Mola Nasredinas, antimodernistas“ (stiklo pluoštas, lakiniai dažai, plienas, 2012 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš „Slavs and Tatars“ parodos „Iš lūpų į lūpas“. Austėjos MIkuckytės nuotr.

Šiuolaikinio meno centras. Tyru vaiko žvilgsniu

Tuo pat metu ŠMC atidaryta ir Malvinos Jelinskaitės paroda „Auksas ir žuvis“. Tai – meninės fotografijos ekspozicija, paremta menininkės išleista knyga tuo pat pavadinimu. Knygos sudarytojas fotomenininkas Algirdas Šeškus leidinio įžangoje pasakoja, kad leidinio pavadinimas atsirado jam neteisingai nugirdus sakinio nuotrupą „Golden fish“ kaip „Gold and fish“. M. Jelinskaitė Vilniaus universitete baigė filosofijos, o Dailės akademijoje – menotyros studijas. Dabar ji moko vaikus dailės paslapčių ir fotografuoja. Autorė labai vertina gebėjimą būti vaiku. Tyru žvilgsniu matyti pasaulį tokį, koks jis yra.

Būtent tokiu – skaidriu – žvilgsniu pasaulį mato ir pati M. Jelinskaitė. Savo nuotraukomis ji seka daugybę pasakų vienu metu, nes žiūrovas pats nusprendžia, kokia yra ši istorija apie gyvuosius ir peizažinius personažus. O jei pasakos nenorime, galime girdėti tik istorijos murmesį ir gėrėtis faktūromis, rakursais, sudrebėjusio objektyvo haliucinogeniškai veikiančiais efektais. M. Jelinskaitė savo pasakas ŠMC seks iki spalio 18 dienos.

Iš Malvinos Jelinskaitės parodos „Auksas ir žuvis“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Malvinos Jelinskaitės parodos „Auksas ir žuvis“. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Iš Malvinos Jelinskaitės parodos „Auksas ir žuvis“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

„Titanikas“. Bevietė vieta

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidaryta paroda „Khôra: Gdansko tapytojai Vilniuje“. Šioje parodoje regime dviejų Lenkijos aukštųjų meno mokyklų – Gdansko dailės akademijos ir Gdansko technikos universiteto – dėstytojų kūrinius. Tai – dalis tęstinio projekto „Gdanskas Vilniuje, Vilnius Gdanske“, kuriame dalyvauja Gdansko minėtosios švietimo institucijos ir Vilniaus dailės akademija. Projekto metu keičiamasi parodomis. Tuo pačiu mainomasi patirtimi, tendencijomis, per darbų pavyzdžius atskleidžiamos dėstymo programų gairės.

Khôra – taip Senovės Graikijoje vadinta teritorija už tikrojo miesto ribų. Platonas šį terminą vartojo kaip įsčių arba matricos sinonimą. Jacques’as Derrida šiam žodžiui priskyrė dekonstravimo funkcijas. Khōra J. Derrida pasitelkia svarstydamas religijos ir tikėjimo problematiką. J. Derrida mąstyme ši sąvoka pabrėžia tikėjimo ir ateizmo sąveiką. Anot jo, ateizmas nėra opozicija tikėjimui. Priešingai, ateizmas išlaiko patį tikėjimą, nes be jo šis galėtų virsti dogmatizmu. Khōra suteikia diskursų ir religinių sistemų daugialypiškumo galimybę. Khōra taip pat nurodo nežinojimo momentą, grynos patirties egzistavimą ir jos nepažinumą. Šis žodis, reiškiantis vietą, kraštą, erdvę ir turintis filosofinį krūvį, menininkams atvėrė turtingą interpretacinių galimybių aibę.

Parodoje regime tam tikrą pasipriešinimo reakciją J. Derrida ateizmo reabilitavimui ar legitimizavimui, pasitelkiant tradicinę krikščionišką ikonografiją ar ironiją. Taip pat bandoma vizualiai perteikti vietą be vietos per kalnų peizažą, optinio meno priemonėmis, abstrakcijomis. Kai kurie autoriai benamei vietai rado iš tiesų netikėtų paralelių su aktualijomis, kasdienybe. Nežinojimo būseną perteikė įvairūs motyvai: susierzinimą keliantis neužsikraunantis išmanusis telefonas, suglamžytos milžiniškos drobės skiautės, dulkėmis nusėtas apleistas kambarys.

Bet turiu pripažinti, kad kiek nusivyliau autorių paviršutiniškumu. Šis projektas pradėtas plėtoti prieš dvejus metus, tad laiko paruošti kūrinį būtent šiai parodai, atsižvelgiant į jos temą, tikrai būta. Galbūt sukurti naują, galbūt atrinkti tinkamą iš jau turimų. Deja, dauguma kūrinių niekaip nesisieja su parodos tema ir filosofiniu jos kontekstu. Nepaisant to, ekspozicijoje galime išvysti tikrai įdomių, profesionalių, nors gal kiek ir sukeliančių „kažkur matyta“ pojūtį, darbų. Paroda veiks iki rugsėjo 24 dienos.

Aleksander Widyński „Tai ne pabaiga“ (medvilnė, autorinė technika, spausdinta tekstilė, 2012 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Anna Waligórska „Vasaros pabaiga“ (drobė, aliejus, 2016 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Agata Zielińska-Głowacka „Susukti, nereikalingi daiktai“ (autorinė technika, linas, medvilnė, veltinis, klijai, 2014 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Pirmas planas: Krysztof Polkowski „Urnos“ (tapybos liekanos, 1992–2016 m.). Antras planas: Krzysztof Gliszczyński „Bulvarinis skaitalas“ (drobė, aliejus, enkaustika, 2013–2015 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Daniel Cybulski „Be pavadinimo“ (drobė, statybiniai dažai, paveikslų fragmentai, autorinė technika, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.

***

Štai ir visos 10 parodų, kurias pavyko išvysti per Galerijų savaitgalį. Esu labai maloniai nustebinta parodų kokybe. Džiugino kamerinės parodos, kurių šį kartą buvo gausu (galerijose AV17, „Krematoriumas“, Jono Meko vizualiųjų menų centras, „Sodų 4“). Tai leido per trumpą laiką susipažinti su konkrečiu autoriumi, jo kūryba, spėti perprasti parodos idėją, apžiūrėti visus kūrinius. Džiugino ir didesnės parodos. Ypač ekspozicija „Iš lūpų į lūpas“, kuriai apžvelgti atidarymo metu nebuvo nei vietos (dėl lankytojų gausos), nei laiko, nei tinkamos atmosferos (vėlgi dėl žiūrovų gausos). Tačiau parodos pristatymas ir pamatymas akies krašteliu sudomino ir paragino ateiti jos apžiūrėti kitą dieną.

Tikiu, kad praleidau dar ne vieną puikią parodą. Tačiau jau iš šių dešimties drąsiai galiu teigti, kad Galerijų savaitgalio renginio formatas itin tinkamas, o kokybė pagirtina. Telieka organizatoriams linkėti ir kitais metais sudaryti tokią gausią ir turiningą programą.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu