2017 09 18

Austėja Mikuckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

„NowJapan’17“. Globalizacijos paveikta, bet neįveikta kultūra

Akimirka iš festivalio „nowJapan’17“. Justo Petriko nuotr.

Rugsėjo 9–10 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ surengtas Japonijos kultūros festivalis „NowJapan‘17“. Šis renginys vyko jau 9-ą kartą.

Tokioje Tekančios saulės šalies kultūros fiestoje lankiausi ir prieš ketverius metus. Tuomet festivalis buvo išbarstytas įvairiose vietose ir per kelias savaitės dienas. Tad renginio formatas galbūt ne itin pakito, tačiau jo perkėlimas į „Litexpo“ sales buvo tikrai prasmingas žingsnis. Dabar koncentruotai per dvi dienas vienoje Lietuvos erdvėje teleportuojamės į Japoniją. O ar šis renginys veikia ir kaip laiko mašina? Tikrai ne, čia susiduriame būtent su modernia technologine pažanga garsėjančia šalimi. Tačiau japonai puoselėja savo tradicijas ir labai subtiliai bei savitai jas stilizuoja, integruoja į XXI amžių.

Būtent dėl to medijų teoretiko Marshallo McLuhano išpranašautas ir naujųjų technologijų įgyvendintas „globalus kaimas“ galutinai neasimiliavo, nesuniveliavo Japonijos kultūros, padėjo jai išlikti savitai, unikaliai, egzotiškai. Šiuo keliu eina ir Lietuva. Galime prisiminti eksperimentinio postfolkloro grupes, baltiškus motyvus postmodernioje tapyboje ir t. t. Tai aš matau kaip teisingiausią kelią šaliai neprarasti savo veido, bet ir nebūti įstrigusiai praeityje.

Vizualieji menai

Dirbtuvių kambaryje galėjome išvysti šiek tiek vizualiųjų menų. Čia buvo eksponuojamos šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje tapybos magistrantūrą studijuojančios autorės Rūtos Matulevičiūtės drobės. Jos siurrealistinė tapyba puikiai įsiliejo į festivalio atmosferą. Europos aikštė virsta baseinu. Praeiviai eina vandens paviršiumi, iš bangų mūšos išdygsta nuoga ledinė moters figūra, o jos kūnas baigiasi medžio šaknimis.

Taip autorė tarsi ieško savo lietuviškų šaknų tarp užsienietiškų firminių parduotuvių iškabų. Merginos kūryboje leitmotyvu atsikartoja bitės. Jos simbolizuoja kruopštumą, darbštumą, atsispindintį pačioje R. Matulevičiūtės kūryboje. Merginos portretas su koriu vietoj karolių, savo turtą gynusi ir nelygioje kovoje kritusi bitė, ją bandanti prikelti šmėkla.

Geiša groja laumžirgiu. Trapūs vabzdžio sparnai rezonuoja su geišos ir jos muzikos subtilumu. Žmogus gimsta kriauklėje. Tai – tarsi Sandro Botticelli paveikslo „Veneros gimimas“ šiurkštesnė parafrazė. Žmogus su dujokauke primena fotografinius efektus. Berniukas medituoja savo fantazijų pasaulyje su drakonais ir animacinių filmukų personažais. Braidančios kojos, kavos puodelį laikančios rankos. Tapytoja fiksuoja ir išdidina detales, kadruoja tuos realybės momentus, kuriuose išvysta kasdienybės grožį. Vaikas lietuje primena senovinę nuotrauką, kelia malonų nejaukumą. Keistas totemas, nulipdytas iš sniego. Ant užšalusios upės vaikas klausosi bangų ošimo kriauklėje. Nuvarvėjęs peizažas, kur dangus susilieja su jūra. R. Mulevičiūtės drobėse karaliauja švelni melancholija, kelianti asociacijų su Japonijos atmosfera.

Ant molbertų demonstruojama Osakoje gyvenančio iliustratoriaus Yukihiro Tada manga piešinių serija „Mosh“. Mosh – pūkuotas padarėlis, gyvenantis žmogišką gyvenimą. Geriantis kavą, valgantis skanėstus ir t. t. Y. Tada piešiniai labai smulkmeniški ir triukšmingi – kaip ir pačios Japonijos parduotuvės, gatvės ir traukinių stotys.

Iliustratoriaus stilius vientisas, tai – klasikinis devintojo–dešimtojo dešimtmečių manga stilius. Juoduose ir baltuose siužetuose paspalvinamos svarbesnės detalės. Kitur – įvairiaspalvės scenos, kur dėmesys telkiamas į šviesas, šešėlius, atspindžius, medžiagiškumą. Nepaisant supaprastinto veido bruožų, abstrahuoto veikėjų ir jų aplinkos vaizdavimo, viskas atrodo itin gyva, tikra, apčiuopiama.

Rūta Matulevičiūtė „Shamisen“ (aliejus, drobė, 160 x 130). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Yukihiro Tada. Iš serijos „Mosh“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Vaizdo ir žodžio sintezė

Zenjidou Yamada, pasitelkęs klasikinę japoniškos medienos bloko spausdinimo techniką, sukūrė šiuolaikinius haiku. Jo eilės kalba apie mažyčius nemalonius momentus. Skaitydami angliškus vertimus ir žvelgdami į ukiyo-e žanru kurtus paveikslėlius, akimirksniu susitapatiname.

XVII–XIX amžiuje gyvavęs ukiyo-e žanras čia įgyja šiuolaikinį turinį, nors iš esmės ir atitinka žanro esmę. Ukiyo-e verčiamas kaip nepastovaus pasaulio vaizdai. Z. Yamada savo personažus aprengia tradiciniais kimono, tačiau įkelia juos į grožio salonus, primenančius kavines, prabangius dizainerių salonus, instagramą, elekronikos parduotuves ir t. t. Kone ties kiekvienu paveikslėliu pagalvojau: „Žinau tą jausmą.“ Ši kūrinių serija trina kultūrinius skirtumus ir skatina apmąstymus apie bendražmogiškus jausmus bei reakcijas.

Kotryna Šešelgytė sukūrė iliustracijas plačiai visoje Japonijoje žinomai pasakai „Tanabata“. Tanabata yra vasarą visoje Japonijoje švenčiamas žvaigždžių festivalis, atsiradęs iš legendos apie įsimylėjėlius. Audėja Orihimė ir piemuo Hikoboši karštai pamilo vienas kitą ir apleido savo darbus. Orihimės tėvas juos išskyrė Paukščių taku. Dabar įsimylėjėliai gali susitikti tik kartą per metus – liepos 7 dienos naktį. Sakoma, kad tą naktį išsipildo visi norai. Japonai juos rašo ant spalvotų popierėlių ir kabina ant bambuko šakelių. Greitai augantys bambukai nuneša norus tiesiai į dangų.

K. Šešelgytės iliustracijomis pasakojama kiek kitokia legendos versija, aiškiau besisiejanti su norų lapelių tradicija. Šioje versijoje mergina yra dievaitė, vaikinas – žmogus. Į dangų bambuku užlipęs vaikinas susituokia su dievaite. Juodu prižiūri melionų lauką. Jaunuolis prakanda melioną, ir iš jo ištrykšta dangaus upė (Paukščių takas), ji juodu atskiria. Epizodas su bambuku man priminė lietuvišką pasaką „Jokūbas ir stebuklinga pupa“.

Zenjidou Yamada. Modernios Japonijos haiku (vertimas: „Kai pasibrauki viską ir negali suprasti, kurios dalys svarbios“). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Kotrynos Šešelgytės iliustracija. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Drabužių menas

Festivalio programą atidarė japonų dizaineris Yukihiro Teshima, pristatęs savo drabužių liniją „Yukihero Prowrestling“. Būdamas 7-erių Y. Teshima apsilankė profesionalų imtynėse ir buvo sužavėtas sportininkų išvaizda, apranga, jų pompastiškais prisistatymais. Y. Teshima savo kūryboje sujungia du vargiai suderinamus menus – kovos ir dizaino. 2012 m. jis sukūrė drabužių liniją, kuri kiekvienam leidžia pasijusti herojumi. Studijuodamas Y. Teshima kūrė kostiumus teatrui, muzikos grupėms, imtynininkams. 2012 ir 2015 m. Y. Teshimos darbai buvo atrinkti dalyvauti prestižinėje Tokijo madų savaitėje.

Y. Teshimos kurtus drabužius festivalyje pristatė Lietuvos gatvės šokio atlikėjai, į sceną įvažiavę prabangiu japonišku automobiliu. Besisklaidant benzino dūmams išvydome oficialaus kostiumo ir pižamos junginį, šilkinį laisvalaikio derinį, džemperį su kovos pozicijų piešinėliais, egzotišką kombinezoną, minkštos rankšluostinės medžiagos laisvą suknią, blizgų megztuką, lateksinės medžiagos pritaikymą, žaismingus marškinius, dryžius, vėl madingas plačias kelnes, šiltą vatinį kostiumą. Šis pasirodymas sudomino įspūdingais gatvės šokėjų judesiais ir džiugino, kad šis dizaineris kuria iš tiesų galimus nešioti drabužius, skirtus ne tik vienkartiniam sceniniam pasirodymui.

Yukihiro Teshimos drabužių linija „Yukihero Prowrestling“. Justo Petriko nuotr.

Nauja tapatybė

Šokis ir neįprasti drabužiai karaliavo ir per, matyt, pagrindinį festivalio renginį – „Cosplay“ konkursą. Prieš ketverius metus matytas „Cosplay“ konkursas buvo paprastas kostiumų demonstravimas, papildytas garso ir vaizdo efektais. Dabar šis konkursas virto tikru talentų šou. Tai galbūt kiek keičia konkurso pobūdį – į vertinimo kriterijus įtraukiami tokie aspektai kaip pasirodymas, scenos erdvės išnaudojimas ir pan. Dėl to laimėti gali nebūtinai pats geriausias paties pasigamintas kostiumas, bet ir gebėjimas drąsiai jaustis ant scenos, linksminti publiką, kiti talentai.

Tokiu būdu „Cosplay“ konkursas tapo įdomus platesnei auditorijai – ir tiems, kurie nėra gerai susipažinę su japoniškais animacinių filmukų, kompiuterinių žaidimų, komiksų ir pan. personažais. Komisiją sudarė tarptautiniais apdovanojimais įvertinta „cosplay’erė“ Alex Reiss iš Rusijos, animatronikos „cosplay‘eris“ prancūzas Papa Cosplay, du „cosplay“ fotografai – Pugoffka iš Ukrainos, belgas Kristofas Nachtergaele ir lietuvis drabužių dizaineris bei scenografas Robertas Kalinkinas.

Scenoje matėme tokius veikėjus kaip Jenny Brava iš animacinio filmuko „Johnny Bravo“, filmukų „Avataras“, „Mėnulio jūreivės“, „Hario Poterio“ knygų veikėjus, kompiuterinių žaidimų „League of Legends“, „Mass Effect“ herojus, kapitoną Jacką Sparrow iš filmo „Karibų piratai“. Pagrindinį prizą – kelionę į Japoniją – laimėjo Eglė, įkūnijusi Dianą iš kompiuterinio žaidimo „League of Legends“. Šį konkursą buvo įdomu stebėti, tačiau, matyt, man jis tikrai būtų aktualesnis, jei būčiau aktyvesnė japoniškos kino ir kitokios produkcijos vartotoja.

Akimirka iš „Cosplay“ konkurso. Justo Petriko nuotr.
Akimirka iš „Cosplay“ konkurso. Justo Petriko nuotr.

Tamsos šokis

Taigi šokių pagrindinėje scenoje tikrai netrūko. Mane itin pakerėjo „Okaruko“ šokio teatro pasirodymas. Vėliau, išklausius Sakurako-san, šio šokio teatro įkūrėjos, pranešimą, pasirodymas įgavo dar daugiau prasmės ir konteksto. Butōh technika atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Po Hirošimos ir Nagasakio tragedijos Japonijos menai ėmė ieškoti naujų formų, kurios tinkamai galėtų išreikšti šalies netektis ir skausmą. Butōh – tai šokis apie smurtą, prievartą, mirtį. Tai – tamsos šokis. Iki karo siaubų japonams nebuvo įprasta mene kalbėti apie purvinąją pasaulio pusę.

Japonijos choreografas Tatsumi Hijikata išrado butōh techniką ir 1959 metais pristatė pirmąjį spektaklį, atliktą šią technika. Tai buvo spektaklis „Kinjiki“, sukurtas pagal Yukio Mishima novelę. Įdomu, kad T. Hijikata buvo įkvėptas Vakarų menininkų. Tokių kaip rašytojas Markizas de Sadas, poetas Antoninas Artaud’as, tapytojas Francisas Baconas. T. Hijikata choreografiją kūrė atvirkščia tvarka – ne iš esamų pozicijų kūrė jų seką, bet žodžiais provokuodavo spontanišką šokėjo judesį, jį fiksavo ir vėrė į kompoziciją.

„Okaruko“ šokio teatro pasirodymas „Hereafter“. Justo Petriko nuotr.

Sociumo ydos

Kazuo Ohno – dar viena svarbi pavardė butōh šokio istorijoje. 1938 metais į japonų kariuomenę paimtas šokėjas kovojo Kinijoje ir Naujojoje Gvinėjoje, buvo australų armijos karo belaisvis. Tokie išgyvenimai buvo medžiaga jo šokio šėlsmui. Galbūt būtent atsiragavęs kariškos disciplinos savo choreografijos kūrybai taikė improvizacinį modelį – šokėjas yra laisvas interpretuoti. Būdamas 100 metų senolis vežimėlyje jis dar sušoko savo paskutinį viešą šokį. Dabar tie, kurie matė, bendravo ir dirbo su T. Hijikata ar K. Ohno, kuria savo šokių studijas Japonijoje ir Europoje, dėsto ir perduoda šio šokio paslaptis jaunesnėms kartoms. Du butōh centrai Europoje – Berlynas ir Paryžius.

Iš Paryžiaus grįžusi Sakurako įkūrė Lietuvoje pirmą butōh teatrą „Okarukas“. Šio teatro premjerinis spektaklis „Hereafter“ pristatytas šiemet per Kultūros naktį, o štai dabar jį galėjo išvysti ir festivalio lankytojai. Trys jaunos pamėklės baltais veidais ir apdriskusiais drabužiais ant scenos mums pasakoja, kritikuoja visuomenę, bet ne iš šalies, o pačios išgyvendamos sociumo ydas. Pirmapradis laukinis būvis persidengia su dabartimi – kaip pešamasi ir urzgiama dėl geresnio (karjeros ar kokio kitokio) kąsnelio. Kaip geltonoji spauda mums bruka nerealistinius stereotipus. Kaip mes klaustrofobiškai įstrigę rutinos burbule. Kaip žygiuoja kareiviai, nusimetę sąžinę ir personalinę atsakomybę nuo pečių. Šis subtiliais simboliais ir išraiškinga judesio kalba socialinę problematiką nagrinėjantis teatras yra nepaprastai perspektyvus. Nekantriai laukiu naujų jo pasirodymų.

Butōh šokio istorija. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Telefonai apgaudinėti

Dar viena paskaita – Linos Martišiūtės pranešimas „Japonijos meilės viešbučiai“. Apie šį reiškinį, kaip ir apie butōh šokį, nebuvau girdėjusi, tad buvo tikrai įdomu. L. Martišiūtė Vilniaus universitete studijuoja japonologiją. Meilės viešbučiai – jos bakalauro darbo tema. Tad mergina, praleidusi metus Japonijoje, galėjo tikrai išsamiai pristatyti šią kultūrą. Mergina pasakojo, kad į meilės viešbučius užsuka ne tik vyrų, besinaudojančių prostitučių paslaugomis, ar meilužių, kaip galėtų atrodyti iš pavadinimo, bet ir visai kitoks kontingentas. Čia atkeliauja jaunos porelės, norinčios privatumo, susituokusios poros, pavargusios nuo rutinos, čia vyksta merginų vakarėliai, čia nuo vienatvės bėga senoliai. Poros čia atkeliauja ypatingomis progomis, čia gali prisiglausti, jei netyčia praleidai paskutinį traukinį.

L. Martišiūtė pastebėjo milžinišką meilės viešbučių pokytį. 7 dešimtmetyje kūrėsi pirmieji meilės viešbučiai, kurių reputacija pelnytai buvo ne itin gerbtina. Jie išsiskyrė savo architektūra – dažnai atrodė kaip pilys, kosminiai laivai ir pan. Interjerai buvo įžūlūs ir erotiški: veidrodis virš lovos, auksinė ir raudona spalvos, apvalios, besisukančios ir pakylančios lovos, stiklinės pertvaros tarp dušo ir lovos. Viena purviniausių detalių – telefonai apgaudinėti. Čia būdavo galima pasirinkti biuro, kavinės ar kitokį garso foną, skambinti savo antrajai pusei ir meluoti. 1985 metais išleistas Suaugusiųjų pramogų įstatymas, kur tokie viešbučiai priskirti įstaigoms, teikiančioms seksualines paslaugas.

Pakitęs veidas

Dėl prastos reputacijos, paveiktos apgaudinėjimo palaikymo politikos ir sąsajų su Jakudzomis, meilės viešbučiai ėmė keisti savo veidą. Senieji viešbučiai tapo muziejais, o naujieji tapo tikru pramogų kompleksu šeimai ar porai. Šie viešbučiai registruojasi kaip paprasti viešbučiai ir jau ima įdarbinti personalą laukiamajame. Klientas nebėra anonimas, bendraujantis su susimokėjimo aparatu ar veidą už užtamsinto stiklo slepiančiu kasininku. Juos atpažinsime tik iš juokingų romantiškų pavadinimų ir neoninių šviesų naudojimo. L. Martišiūtė išskyrė keletą priežasčių, kodėl japonai veržiasi į šiuos viešbučius.

Šios šalies gyventojai dažnai miega ant čiužinių mažame triukšmingame kambaryje, o štai šiuose viešbučiuose jie gali mėgautis tyla didelėje lovoje ir erdviu kambariu. Taip pat gali išbandyti dideles burbulines vonias, žaisti kompiuterinius žaidimus, dainuoti karaokė, degintis soliariume, ilsėtis masažo kėdėje ir pan. Taigi, meilės viešbučiai atitolo nuo savo pradinio profilio ir tapo padoresni. Todėl dabar, mano manymu, jie galėtų keisti pavadinimą ir klientų ribojimą – leisti apsistoti visiems, kas tiesiog nori nakvynės ar papramogauti, taip pat leisti pasilikti kelioms dienoms. Kitaip tariant, tapti paprastais viešbučiais su neįprastu pramogų paketu.

Meilės viešbučių kultūra Japonijoje. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Meilės viešbučių kultūra Japonijoje. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Iš arti

Dar vienas žvilgsnis į Japoniją iš arti – „Toco Toco TV“. Tai – trumpametražiai dokumentiniai filmukai apie įvairius Japonijos kūrėjus, kultūros atstovus. Vietoj statiško ilgo pokalbio čia matome žaismingus pasikalbėjimus, kurių metu pašnekovai pristato save ir aprodo savo mėgstamas vietas. Profesoriumi Sakamoto pasivadinęs muzikantas vaikšto su konsole ant galvos ir groja kompiuterinių žaidimų muziką. Jis mums aprodo „Ninety bar“ Tokijuje, kur galima žaisti visą dieną ir papasakoja apie tradicinį japonišką baldą kotatsu – šildantį stalą.

Yoko Taro – kompiuterinių žaidimų režisierius ir scenarijų rašytojas. Jis slepiasi po žaidimo personažo kauke ir pasakoja, kaip kūrė žaidimą „NieR“ ir  kad neturi kitų hobių kaip tik kurti žaidimus. Dvynės modeliai Ema ir Eri Tanioku aprodo savo mėgstamą restoraną ir drabužių parduotuvę. Umezawa Kazuki yra menininkų grupės „Chaos Lounge“ narys, jis kuria koliažus iš internete rastų paveikslėlių ir dirba su dažais. Dj Mayumi aprodo savo mėgstamą barą, ji yra išleidusi daugiau kaip 10 albumų, groja RnB, hiphopo, EDM stiliais. Tetsuya Mizuguchi – kompiuterinių žaidimų dizaineris, prodiuseris ir verslininkas, dirbęs su „Rez Infinite“ komanda.

„Toco Toco TV“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Mozaikinis vaizdas

Štai tokiu žaibišku greičiu susipažinę su keletu Japonijos asmenybių, su dar viena susitinkame akis į akį. Tai – Kumisolo. Ši psichodelinį pop grojanti ir dainuojanti mergina tikrai žavi žaismingumu, talentu, optimizmu. Paryžiuje gyvenanti japonų atlikėja savo muzikai suteikė abiejų šalių skambesio – japoniškas vėjavaikiškumas ir prancūziška damos elegancija. Festivalyje ji pristatė savo antrą albumą „Kabuki Femme Fatale“. Kumisolo dažniausiai dainuoja prancūziškai, vis dėlto šį kartą girdėjome ir japoniškas aranžuotes. Mergina groja sintezatoriumi, fleita, švilpauja. Ekranuose regime mielai išprotėjusius jos klipus su vaivorykštinėmis katėmis, raudono smėlio pilimis, ušu meistrais.

Štai ir pabuvojome XXI amžiaus Japonijoje. Ši šalis akivaizdžiai yra paveikta Vakarų kultūros, o mes, Europa, taip pat ne mažiau paveikti šios šalies. Ar bent jau ir vieni, ir kiti esame pripratę prie svetimos kultūros, nes esame pažinę dėl šiuolaikinių technologijų. Bet specialiai nesidomėdami esame bombarduojami gandų ir stereotipų. Apsilankymas „nowJapan“ festivalyje tikrai išvaiko stereotipus Japoniją rodydamas ne pro teleskopą, o pro mikroskopą. Iš mažų spalvingų kultūrinių segmentų galvoje susidėlioja galbūt ir neišsamus, tačiau tikrai ryškus, įsimintinas ir viliojantis apsilankyti Japonijoje šalies mozaikinis vaizdas.

Kumisolo koncertas. Austėjos Mikuckytės nuotr.