2017 09 20

Virginija Barštytė

Valstiečių laikraštis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Medžio meistras J. Bugailiškis: net ir kosmose mane įvardytų, kad esu lietuvis

Medžio drožėjas, skulptorius Jonas Bugailiškis. „Valstiečių laikraščio“ nuotr.

Medžio meistro, skulptoriaus Jono BUGAILIŠKIO dirbtuvės, įsikūrusios žaliame Vilniaus senamiesčio kiemelyje, praeivius viliote vilioja užeiti. Svetingas šeimininkas, net ir dirbdamas prie varstoto, leidžiasi turistų kalbinamas, fotografuojamas. Užkalbinau ir aš smagiai nusiteikusį meistrą.

Įdomu, ką perka, ko teiraujasi čia užsukę turistai?

Dauguma tiesiog žioplinėja, bet pasitaiko ir įdėmiai tyrinėjančių skulptūras, klausiančių, ar tai mano darbai, ar čia muziejus. Šiame kiemelyje aš pats seniausias, vieni numirė, kiti išsikraustė. Dabar čia internacionalas – ir suomis, ir amerikiečiai gyvena, o darželį ir klevus tvarkau, sodinu ir laistau aš vienas.

Šią žemais langais studiją gavau prieš 30 metų, pats susiremontavau, mat tikroji mano specialybė – statybininkas. Apžvelkite kūrinius, galime ir į rūsį nusileisti, ten įrengiau žemės padargų muziejų. Kai kas dar buvo likę nuo tėvų, senelių, vėliau ir aš pats pritempiau eksponatų iš įvairių pakampių. Man brangu tai, kas sena, tikra. Gerai prisimenu, kaip tėvelis roges padirbdino, o šaukštus, šakutes, taip pat vaikų žaislus kiekvienas kaimo žmogus gebėdavo išskaptuoti, čia jokio dyvo

Galbūt iš tėčio ir paveldėjote medžio drožinėtojo talentą?

Matyt, nors aš beveik neprisimenu tėvų. Man, paskutiniam vaikui iš devynių, buvo ketveri, kai mama susirgo ir numirė, tėvelis – šiek tiek vėliau, o senelių nė nemačiau. Gyvenome Užubalių vienkiemyje (dabar Rokiškio r.), aplink balos, pelkynai, sunku prisišaukti ar pačiam su arkliu nukakti pas daktarus.

Tuoj po karo nuo difterito, populiarios to meto ligos, numirė brolis ir dvi seserys, dar viena sesuo išėjo ne taip seniai. Kapinėse pastačiau didelę medžio skulptūrą – seneliams, tėvams, broliui ir seserims atminti, ji gal jau 25 metus stovi. Šiek tiek dabar kapstome giminės medį, norisi atkurti, kas buvo seneliai, proseneliai. Trys vyresnėlės seserys – Onutė, Genutė ir Janina – nieko neprisimena, tai kur aš prisiminsiu…

Mama, seserys mėgo siuvinėti, megzti, nerti vąšeliu. Vaikystėje bėgdavau joms iš paskos uogauti, grybauti. Paaugęs daugiau laiko leidau su tėvu, kuris ir žeme užsiėmė, ir meistravo. Jo pamokytas pradėjau drožinėti, padariau pirmą švilpynę, laivelį, inkilą, lesyklėlę. Masino tėvo darbo įrankiai, kuriais jis nenoromis dalydavosi, mat buvo brangūs.

„Valstiečių laikraščio“ nuotr.

Mėgstu skaptuoti šventuosius – Švč. Mariją, Šv. Kazimierą, Šv. Jurgį, Šv. Joną Nepomuką, Šv. Rapolą, dar – Rūpintojėlį. Vaizduoju tradiciškai, su jiems būdinga atributika. Sovietiniais laikais nedaug ką religine tema galėdavai sukurti – nei kryžių, nei rūpintojėlių, taigi gudraudavau krikštydamas darbus pasaulietiškais pavadinimais.

Įvaldėte daugelį darbo barų – kūrėte medžio skulptūras, kryžius, kaukes, muzikos instrumentus, vaikų žaislus, net kaldinote geležį, dirbote su akmeniu, kas arčiausiai dūšios?

Gal vis dėlto kryžiai ir skulptūros, nes čia daugiausia kūrybos. Drožiu laikydamasis senolių tradicijos, savaip interpretuodamas, be jokių išankstinių eskizų. Kryžius, koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius gaminu iš ąžuolo, dar liepos, nukaldinu metalines ar medines viršūnėles. Jų daug pristatyta kaimuose, kapinėse ar bažnyčių šventoriuose. Forma – neįmantri, aukštis – apie 7 metrus. Abiejose kryžių pusėse iškalu šventuosius, viršuje – Kristaus Išganytojo galvą.

Koplytstulpiams dažniau renkuosi apvalias formas, o mano koplytėlės panašios į savotiškas dėžutes, atviros, su skardiniu dvišlaičiu arba kūgio formos stogeliu, dar – baublinės, išskobtos iš medžio kamieno. Stogastulpiai taip pat su skulptūromis ir stogeliu. Esu sukūręs įvairaus dydžio ir formos skulptūrų. Daugiausia – angelų. Jie linksmi, trimituojantys, nuspalvinti dažais (į senatvę pamėgau dažytas skulptūras).

Pažvelkite atidžiau į klevą kieme – jame unikali skulptūra. Prieš keliolika metų, atskilus jauno klevo šakai, į nišą įdėjau 15 centimetrų pločio nuspalvintą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Laikas padarė savo: skulptūrėlė susiliejo su medžiu, jis ją apglėbė… Žmonės stebisi, fotografuoja.

Siužetus semiate iš Biblijos ar iš liaudies pasakojimų?

Mėgstu skaptuoti šventuosius – Švč. Mariją, Šv. Kazimierą, Šv. Jurgį, Šv. Joną Nepomuką, Šv. Rapolą, dar – Rūpintojėlį. Vaizduoju tradiciškai, su jiems būdinga atributika. Sovietiniais laikais nedaug ką religine tema galėdavai sukurti – nei kryžių, nei rūpintojėlių, taigi gudraudavau krikštydamas darbus pasaulietiškais pavadinimais.

Pradėjęs kurti kokį nors kryžių, jį baigiate ar, kad nepabostų, keičiate darbus, siužetines linijas?

Keičiu, banguoju. Jei vieną savaitę drožiu skulptūrą, kitą – galbūt kankleles, turėdamas atitinkamų atliekų, pagaminu vaikiškų žaisliukų. Pjaustant ornamentus dažnai lieka tokių grakščios formų figūrėlių, lieka tik užbaigti – išgauti tai paukštį, tai inkilėlį, tai kokį žvėrelį. Kad ir ši krėslo atkaltė – miškas pasiūlė gražią lenktą šaką.

Jei tu aplinką stebi akyliau, pro tokią nepraeisi. Nebūtina pjaustyti, gadinti, gamtoje pilna meniškų medžių. O kokią natūralią spalvą turi beržas arba bet kurio medžio ataugos, kai jas atidengi, žievę pašalini, perpjauni pusiau… Kad per daug neužsižaisčiau (viską norisi aprėpti), daug ką pasidedu į šoną. Sodyboje jau tiek tos miško medžiagos, tiek to išraiškingo medžio sukaupta… Sodyba – rojaus kampelis už Lydos plento, Galinių kaime. Rodos, nesistengiu per daug skulptūrų prikaišioti, bet tarsi savaime išeina, nes, grįžę iš parodų, darbai, ypač brangesni, užsistovi.

Medžio drožėjas, skulptorius Jonas Bugailiškis. „Valstiečių laikraščio“ nuotr.

Pirmosioms kanklėms panaudojau dar tėvo paruoštą medį. Mat pagamintos iš gerai išdžiūvusios medienos (iš medžio pirmiau reikia išleisti gyvybę) kanklės neaižėja, neskilinėja, geriau skamba. Joms tinka guoba, klevas, liepa, eglė. Per 30 metų daugelis mokyklų įsigijo mano kanklių, iš viso gal daugiau kaip tūkstantį esu padirbdinęs.

Prieš 20–30 metų tarsi iš letargo miego pakilo etnografinis judėjimas, papūtė nepriklausomybės vėjai, tuomet ir susigriebėte, kad trūksta liaudies muzikos instrumentų?

Etnografas, muzikantas Evaldas Vičinas pakvietė mane į savo ansamblį, o aš jį – į dirbtuves, ir abu sukūrėme pirmąsias kankles. Ne iškart. Aplankėme daugybę muziejų, klausinėjome, mokėmės, ieškojome pačių archajiškiausių. Rūpėjo forma, o skambesys priklauso nuo medienos parinkimo. Čia daug plonybių, net maldos sukalbėjimas proceso pabaigoje yra svarbus. Dabar jau masiškai gaminamos kanklės, Kelmėje bene kasmet vyksta kanklių gamybos seminarai, o tada muzikos instrumentų meistrų buvo vienetai.

Ar tikrai kiekvienos kanklės skamba skirtingai?

Kai žmogus ateina pirkti kanklių, aš paklausiu, ar jis supranta apie skambesį. Tada sakau: turiu dvejas ar trejas, ir jūs pats išsirinkite. Aš nesikišu, nes sykį pristačiau kankles kaip geras, o vėliau man priekaištavo, kad įsiūliau prastą skambesį. Taigi nesikišu, nederinu, tinka – įsigykite, netinka – kitas padarysiu.

Muzikos instrumentų gamybą vadinate labiau amatu nei kūryba, kodėl?

Čia kūrybinės fantazijos nedaug, perpranti technologiją – ir pirmyn. Svarbu tikslumas. Bet aš, kad netapčiau vien buku amatininku, leidžiu sau padžiazuoti. Svarbu parinkti tinkamą medžiagą, žinoti senuosius medienos, rago, kailio, odos apdirbimo būdus.

Pirmosioms kanklėms panaudojau dar tėvo paruoštą medį. Mat pagamintos iš gerai išdžiūvusios medienos (iš medžio pirmiau reikia išleisti gyvybę) kanklės neaižėja, neskilinėja, geriau skamba. Joms tinka guoba, klevas, liepa, eglė. Per 30 metų daugelis mokyklų įsigijo mano kanklių, iš viso gal daugiau kaip tūkstantį esu padirbdinęs. Jų atrasčiau ir kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, suomiams kanklės yra svarbesnės už kryžių ant sienos, tas pats ir latviams. Baltams kanklės – būtinybė, tai tarsi meditacinis instrumentas, lydintis žmogų nuo lopšio iki grabelio.

Būgnus skobiu iš beržo ar uosio trinkos, būna, panaudoju ir kokią nors seną statinaitę. Lamzdelius suku iš žilvičio, karklo, alksnio ar drebulės žievės, žievės trimitus – iš alksnio ar beržo tošies, medinius ragus – iš lenktų uosio, klevo, beržo šakų, o rago trimitams naudoju ožio, jaučio ar avino ragus. Būgnų membrana – tai ištempta laukinių žvėrelių oda, kurios man parūpina draugai medžiotojai. Dar esu pridaręs ypač vaikų mėgstamų tarškučių, skrabalų, švilpynių…

„Valstiečių laikraščio“ nuotr.

Į mūsų rūpintojėlį galbūt net Rodeno „Mąstytojas“ panašus. Jo poza – sėdi pavargęs, nusidirbęs, na, kaip šeimos galva, kaip rūpintojėlis šeimos, namų, tėvynės. Ne šiaip sau žmonės nori rūpintojėlio skulptūros kapuose. Kad sergėtų, mąstytų, kad nuolat būtų šalia.

Kas jums svarbiausia skulptūroje, ar vadovaujatės savo idėja, ar sekate paskui medį – kur link jis veda, ten ir einate?

Nuolat mąstau, ką dar naujo padaryti. Gimsta idėja, ją ilgokai brandinu, kartais net užmirštu, o prisimenu po kelerių metų. Būna, keliaudamas ką nors pamatau, bet mano fantazijoje visa tai apsiverčia, na, kodėl to nepadaryti kitaip? Toks tas kūrybinis procesas. Esminis dalykas – būti laisvam, rankos dažnai pačios eina, ir gauni netikėtą rezultatą. Droždamas žmogaus siluetą, anatomiškai jo nevaizduoju, labiau pabrėžiu kokią nors detalę. Jei kuriu žemdirbį, artoją, svarbiausia – jo rankos. Jei kuriu kryžių, stengiuosi išgauti originalią formą.

Ar dirbate kasdien?

Pradedu nuo 7–8, baigiu apie 19–21 val., o sodyboje krutu iki tamsos. Ten, žinoma, dar ir kitokie darbai apninka: tai tvorą laikas pataisyti, tai kokį stogą, eini per kiemą ir matai, kas skubios pagalbos reikalauja. Kai išvykstu į erdvias dirbtuves už miesto, kur kuriu 7 metrų aukščio skulptūras, čia, studijoje, karaliauja dukra Aistė. Ji tapytoja, gyvenanti iš kūrybos.

Visa mūsų šeima dirba kultūros srityje: žmona Emilija, visų mūsų šeimos renginių vadybininkė, neformalaus švietimo srityje darbuojasi, o sūnus Domantas – profesionalus renginių vedėjas, išėjęs mano mokyklą. Keturių mėnesių pyplį pasiguldydavau studijoje ant palangės ir dirbdavau.

Užsienio turistui jūs esate labai lietuviškas. Kas jums slypi po žodžiu „lietuviškas“?

Vienas gerbėjas pasakė: „Net ir kosmose tave įvardytų, kad esi lietuvis.“ Jei kuri pagal lietuviškas tradicijas, tai ir pratęsi tą lietuviškumą. Štai rūpintojėlis atėjęs iš senovės lietuvių tikėjimo, kuriam vainiką, aišku, krikščionybė uždėjo. Pasiklausau kartais, ką gidai apie Lietuvą šneka turistams: parodo mano darželyje rūtas, papasakoja apie rūtų vainikėlio prasmę, aptaria čia pat rymantį rūpintojėlį. Juk į mūsų rūpintojėlį galbūt net Rodeno „Mąstytojas“ panašus. Jo poza – sėdi pavargęs, nusidirbęs, na, kaip šeimos galva, kaip rūpintojėlis šeimos, namų, tėvynės. Ne šiaip sau žmonės nori rūpintojėlio skulptūros kapuose. Kad sergėtų, mąstytų, kad nuolat būtų šalia.