2017 09 23

Austėja Mikuckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

J. Česonytės paroda „Po balta vėliava“ – ne pasidavimas, bet ryžtingas žingsnis pirmyn

Jolita Česonytė „Saugotojas“ (2017 m., drb., akril., 50 x 70). Austėjos Mikuckytės nuotr.

Rugsėjo 12–30 dienomis Pylimo galerijoje eksponuojama Jolitos Česonytės tapybos paroda „Po balta vėliava“. Tai – pirmoji šios autorės personalinė paroda.

Vos įžengę į šią parodą pajuntame, kad susidūrėme su labai nuoširdžia, švelnia, brandžia, savita, jaukia, tikra ir gyva kūryba. Toks pirmasis įspūdis vėliau, tyrinėjant kiekvieną paveikslą atskirai ir pabendravus su autore, pasitvirtina. Kamuoja klausimai, kodėl apie šią puikią autorę nieko negirdėjome, kodėl apie ją taip mažai informacijos internete, kodėl tai pirmoji daug metų kuriančios autorės personalinė paroda.

Atsakymas paprastas. J. Česonytė nesivaiko meno madų ir tendencijų, nesiekia viešumos, karjeros aukštumų. Tapytoja kuria sau, laisvalaikiu, iš vidinio poreikio saviraiškai. Todėl jos kūryba autentiška, originali ir tikrai verta dėmesio. Tai atsispindi ir parodos visumoje, ir kiekvienoje drobėje, ir kiekviename paveikslų centimetre.

Dailininkė Jolita Česonytė. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Kasdienybės poetika

J. Česonytė dėsto dailę Šiuolaikinės mokyklos centre ir yra vaikų dailės studijos vadovė. Ji yra įsitikinusi, kad svarbiausia mokytojo pareiga – įkvėpti mokinį būti laisvam, eksperimentuoti. Pati autorė tvirtina dar vis nesugebanti atsiriboti nuo logikos ir tebesiekianti išsilaisvinimo kūryboje. Tačiau kitu aspektu jos kūryba yra visiškai laisva – nepriklausoma nuo rinkos dėsnių, užsakovų poreikių, nepataikaujanti žiūrovui. Pedagoginis darbas kaip pajamų šaltinis atrišo autorei rankas ir leido užsiimti grynąja nekomercine kūryba, nepaversti kūrybos gamyba.

Jos tapybos pasaulis turi tam tikro vaikiškumo. Tačiau tik pačia geriausia prasme. Tai nėra nei infantilumas, nei naivumas. J. Česonytės paveikslai vaikiški tuo, kad juose atsiskleidžia menininkės gebėjimas pastebėti poetiškumą kasdienybėje ir detalėse, fantazuoti, nepasiduoti klišėms, kurti pasakojimus ir istorijas, matyti grožį. Tapybinio J. Česonytės pasaulio padarėliai – stilizuoti žmonės ir gyvūnėliai – atrodo tarsi nužengę iš pasakų ar išlipę iš rutinos rato.

Tačiau šios pasakos yra realybės koncentratas, kuriame kiekvienas galime atpažinti save. Mums, kaip ir tapytojos personažams, kartais norisi tiesiog pradingti, pasislėpti, pailsėti nuo beprotiškos skubros. Tuomet visą dieną praleidžiame lovoje, ir diena tarsi pradingsta, bet ji mus ir atgaivina, perkrauna kaip kompiuterį, kad vėl galėtume veikti visu pajėgumu. Tad J. Česonytės paveikslai taip įtaigiai spinduliuoja tam tikrą situaciją ir jos emociją, kad akimirksniu susitapatini, persikeli į drobę ir išgyveni.

Tapybinis džiazas

O kokią emociją spinduliuoja J. Česonytės drobių paviršiai? Jaukumą, labai specifinį, melancholišką, bet pozityvų. Štai kava ir užkandžiais nukrautą stalą prilaiko mieguisti veidai. Žvelgdami į paveikslą „Rytas“ užuodžiame garuojančios kavos aromatą, pamerktos gėlės kvapą, girdime įrankių skimbčiojimą. Kitame paveiksle tampame autorės svečiais, pasineriame į malonaus pokalbio tėkmę. Netikėta pažintis kavinėje. Žuvyčių raštas įkūnija žodžių mainų srautą.

Taigi J. Česonytės paveikslai derina buitį ir būtį. Paprastutės situacijos teikia savo alegorinį, metaforinį krūvį. Pavadinimai sufleruoja poteksčių vektorius. Simpatiški, nebylūs veikėjai nejučia nekaltai ima uždavinėti klausimas ir panardina į egzistencinius apmąstymus. Taip, man rodos, nutinka todėl, kad J. Česonytės kūryba yra daugiasluoksnė ir daugiabriaunė. Ir turinio, ir formos požiūriu. Šalia turinio prasmingumo, autorei ne mažiau rūpi ir plastiniai, formalieji tapybos aspektai.

Savo paveikslus autorė pradeda nuo abstrakcijos, nuo spalvinio žaismo, dažų taškymo, lesiravimo, tepimo teptuku ar mentele. Taip sukuriamas paveikslo fonas, vėliau randasi personažai, siužetas ir dekoravimas žuvyčių, apskritimų, sūkurių, brūkšnelių ir kitokiais raštais. Šie raštai suteikia J. Česonytės tapybai ritmo. Jos drobėse ne tik dažnai pasitaiko muzikos instrumentų motyvas, bet ir pati jos tapyba kaip spalvų ir formų žaismas yra muzikali. Kokia muzika skamba menininkės potėpiuose? Manyčiau, kad džiazas – gebėjimas fiksuoti vizualią medžiagą ir ją interpretuoti.

Spalvinė pajauta

Autorė žavisi atsitiktinumu, spontaniškai atsiradusiomis spalvinėmis dermėmis. Tad nors autorės personažai gana plokšti, statiški, dvidimensiai, sluoksniavimas jiems suteikia gyvybės ir gylio. Būtent dėl sluoksniavimo J. Česonytė renkasi greičiau džiūstantį akrilinį dažą, o ne pastozišką aliejų. Tačiau jos kūryba nėra plokščia. Joje ypač daug dėmesio skiriama tekstūrai.

Būtent todėl labai rekomenduoju apsilankyti parodoje ir iš arti patyrinėti J. Česonytės paveikslų paviršius. Dar reikėtų paminėti, kad ši paroda yra sukonstruota labai subtiliai spalviniu požiūriu. Apžvelgę ją panoraminiu mostu, pastebėsime itin jautrų perėjimą iš baltų atspalvių į ryškius raudonus, iš žalsvų – į skaisčius oranžinius ir t. t. Parodoje regime ir naujausius, prieš pat parodą užbaigtus, darbus, ir senesniuosius, gimusius net prieš dešimtmetį. Jų koloritas skiriasi, stilistika irgi yra patyrusi tam tikrų pokyčių, transformacijų. Tačiau autorės estetinė pajauta, spalvinė intuicija padėjo autorei išvengti eklektikos ir sukelti vientisumo pojūtį.

Savo kūryboje tapytoja ieško absoliučiai stilizuotos, minimalios formos. Ji nuolatos save išstumia iš komforto zonos, niekada nenustoja ieškoti, kelia sau iššūkių. Štai žuvies forma J. Česonytei atrodė neįdomi, beformė, tačiau dabar žuvies motyvas – neatskiriama tapytojos kūrybinio pasaulio dalis, kone skiriamasis jos darbų bruožas.

Autorė atrado šiai formai tinkamą prieigą, paralelių tarp žuvies ir akies siluetų. Jos paveiksluose dažnai sutiksime ir varną. Šis paukštis autorę žavi savo estetinėmis ypatybėmis, o štai gulbė J. Česonytei pernelyg gražus padaras, turintis jai nepriimtino saldumo. Visa J. Česonytės tapyba nėra cukrinė. Priešingai, ji tvirtai kompoziciškai suręsta, netgi architektūriška, neretai įgyvendinta šaltų spalvų koloritu. Tačiau būtent štai tokia raiška suvirpina širdį ir išjudina mąstymą.

Savitas siurrealizmas

Tad J. Česonytė nedaugžodžiauja, lakoniškai ir iškalbingai prabyla apie bendražmogiškus, transcendentalius dalykus. Tapyba, viena vertus, nėra jos dienoraštis, kita vertus – joje įkūnyta menininkės pasaulėžiūra, joje atpažįstame ir pačią autorę – mąslią, kuklią ir darbščią. Kadangi per kasdieniškus momentus kalbama apie neapčiuopiamas materijas, jos tapybinis pasaulis savaip siurrealus. Čia neišvysime modernistinės dailės krypties atšvaitų ar siurrealizmo didžiųjų atstovų įtakos. J. Česonytės siurrealizmas labai asmeniškas, spinduliuojantis autorės vaizduotės lakumu.

Štai žmogučiui ant galvos rankos iš padebesių sukrauna brolių Grimmų pasaką primenančią gyvūnėlių piramidę. Kitas žmogelis savo padarėlį vedžioja po dangaus pievas kaip kokį balionėlį. Kitame paveiksle įsitraukiame į žaidimą „surask baltą varną“, pasislėpusią fono baltybėje. Prisijaukiname linksmą žalią lapiuką. Gelbstime žvėrį ir saugome jį. Erdvėlaiviu atskrenda 12 ateivių-pankų. Prigulame pailsėti po „Balta vėliava“. Šis darbas ir visa paroda baltą vėliavą pasirenka ne kaip pasidavimo simbolį. Balta vėliava nurodo į taikos, atvirumo, atsipalaidavimo svarbą. Būtent tokias vertybes propaguoja autorė.

***

Balta vėliava asocijuojasi ir su balta drobe. Balta drobė yra kūrybinio akto pradžia, kelianti ir nerimą, ir malonų jaudulį, žadanti tapybos nuotykį. Galėtume sakyti, kad ir ši J. Česonytės paroda yra tikra balta vėliava, balta drobė. Tai – J. Česonytės pirmoji personalinė paroda. Kai baltos drobės baimė įveikiama, kūrybinis procesas įgauna pagreitį. Tikėkimės, kad panašiu principu ir J. Česonytės kūryba sulauks tinkamo dėmesio, atgarsių, grįžtamojo ryšio, įvertinimo ir įsitrauks į parodų gyvenimą.

Kaip pati autorė prisipažino, ši paroda nebuvo tikslingo kelio rezultatas, parodos pasiūlymas nukrito kaip iš dangaus. Manau, toks kelias, kokį pasirinko J. Česonytė, yra pats teisingiausias, kūrybiškai vaisingiausias. Ramiai ir tyliai kurti, tobulėti. Nesiimti reklamos triukų, nesibrauti į rampų šviesą. Tikiu ir tikiuosi, kad unikalus, prasmingas menas savaime būna pastebėtas. To ir linkiu žaismingai, bet intelektualiai J. Česonytės kūrybai.

Jolita Česonytė „Rytas“ (2015 m., drb., akril., 60 x 120). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Aukštyn“ (2017 m., drb., akril., 60 x 60). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Balta vėliava“ (2017 m., drb., akril., 100 x 100). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Turiketuri“ (2016 m., drb., akril., 100 x 100). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Padebesiais“ (2015 m., drb., akril., 50 x 60).
Jolita Česonytė „Balta varna“ (2015 m., drb., akril., 50 x 70). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Kelionė“ (2015 m., drb., akril., 30 x 100). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Pasislėpęs“ (2015 m. drb., akril, 40 x 60). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Geras, linksmas Žalias“ (2017 m., drb., akril., 50 x 60). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jolita Česonytė „Gera žinia“ (2017 m., drb., akril.; 60 x 60). Austėjos Mikuckytės nuotr.