2017 09 25

Eglė Milinavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Režisierius Antanas Gluskinas: „Būkime originals, o ne padielke“

Dar netylant diskusijoms apie bestseleriu tapusią Rimanto Kmitos knygą „Pietinia Kronikas“, režisierius Antanas GLUSKINAS nusprendė imtis veiksmų – romaną perkelti į sceną. Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažojoje salėje kasmetinės šventės Šiaulių naktų metu vyko pirmoji spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atvira aktorių atranka, kurią galėjo stebėti ir žiūrovai.

Bernardinai.lt nusprendė susitikti su pačiu režisieriumi A. Gluskinu ir pasikalbėti apie tai, kaip kilo idėja romaną paversti spektakliu, ką jame bus galima išvysti ir ką režisierius vadina tikru originalu, o ne padielke.

Režisierius Antanas Gluskinas. Kęstučio Šalčio nuotr.

Kaip kilo idėja perkelti Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ į sceną?

Viskas prasidėjo nuo mano režisuoto spektaklio „Čia aš varatarius“. Šis spektaklis pastatytas pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenzo romaną, kuris yra išverstas į šiaulietišką kalbikę. Jį iš šveicariško dialekto į šiaulietišką tarmę vertė būtent R. Kmita. Taigi statydamas spektaklį bendradarbiavau ir su R. Kmita. Turbūt jis versdamas romaną „Čia aš varatarius“ užsikabino už tos šiaulietiškos kalbikės, nes vėliau Rimantas prasitarė, kad pradėjo pats rašyti romaną – „Pietinia kronikas“. Susidomėjau. Paprašiau atsiųsti pirminę romano versiją. Iškart užkabino.

Visų pirma dėl šiaulietiško žargono. Taip pat dėl knygoje vaizduojamo laikotarpio, kuris priminė ir mano vaikystę. Nesvarbu, kad romane veiksmas vyksta Šiauliuose, tačiau gyvendamas Vilniuje patyriau tą patį. Aš pats užaugau rajone, žinojau, ką reiškia turginis gyvenimas. Mano tėvas irgi važinėdavo į Rusiją, parveždavo visokių padielkų. Žinoma, ir pati romano idėja patiko, kad reikia kalbėti taip, kaip tu moki. Nesigėdyti savęs. Būti savimi.

Juk kalba yra kultūra, o tos kultūros nereikia bijoti. Visi, kurie Šiauliuose augo ir išvažiavo studijuoti į Vilnių, pajunta, kad sunku kalbėti taip, kaip kalbama sostinėje. Daugelis pradeda gėdytis savo kalbos, stengiasi ją ištrinti, pradeda mokytis kalbėti iš naujo. Tačiau to nereikia daryti. Turime išlikti originalais, o ne padielke. Taigi tokių romano emocijų paveiktas užsiminiau Rimantui nedrąsiai: „O gal ir spektaklį pastatome?“.

Romanas parašytas savitu stiliumi. Kaip tokio žanro kūrinį žadate perkelti į spektaklį?

Šiaulietiška kalbikė išliks. Tačiau tai bus muzikinis spektaklis, kuris bus rodomas ne teatro scenoje, o baruose, kavinėse. Spektaklyje bus nemažai dainų – šiaulietiškų, iš dešimtojo dešimtmečio. Kodėl muzikinis spektaklis? Nes to laikotarpio Šiauliai man siejasi su muzika, ypač su roko, pavyzdžiui, grupe BIX. Nors tuo metu buvau vilnietis, aš irgi klausydavausi šiaulietiškos muzikos, todėl ji man gerai pažįstama. Spektaklio metu žadame naudoti ir to laikotarpio išlikusią videomedžiagą, nuotraukas. Drabužiai bus šiek tiek stilizuoti, nes viens prie vieną vis tiek neatkursi. Nuo pačios knygos spektaklis savo siužetu labai nesiskirs. Stengsimės išlaikyti tą pačią siužeto liniją.

Jūsų būsimo spektaklio pavadinimas šiek tiek skiriasi nuo R. Kmitos romano pavadinimo, jis vadinasi „Pietinia kronikas/originals on the stage“. Kodėl pasirinkote būtent tokį variantą?

Viena priežasčių – atskirti spektaklį nuo knygos. Pats žodis „originals“ yra spektaklio pamatas. Todėl į atrankas kviečiau ir profesionalus, ir neprofesionalus, kad atrasčiau būtent tą šiaulietišką originalą. Knygoje yra vienas „originals“ – pats R. Kmita. Todėl ir ant scenos mums reikia tokio originalo.

Ką vadinu „originals“? Tarkime, Šiauliuose gimusį ir užaugusį žmogų. Pavyzdžiui, į atranką buvo atėjęs maždaug 37-erių vyras, kuris gimė, užaugo Šiauliuose ir iki šiol ten trinasi. Štai jis yra tikras originalumo pavyzdys. Originalus žmogus nemeluoja nei sau, nei kitiems. Jis nebijo būti toks, koks yra. Nebijo šnekėti šiaulietiškai, nevaidina, kad yra kaunietis iš tiesų būdamas šiaulietis. Juk aš nesakau, kad esu šiaulietis, nors esu tikras vilnietis.

Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ aktorių atrankos komisija (iš kairės): režisierius Antanas Gluskinas, aktorė Monika Šaltytė, atlikėjas Gintautas Gascevičius. Kęstučio Šalčio nuotr.

Būsimo spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atrankoje sąmoningai neklausiau žmonių, iš kur jie kilę, ką veikia ir kuo užsiima. Jokių išankstinių nusistatymų.

Ar nesulaukiate pasipiktinimų, kad pats esate vilnietis, tačiau spektaklyje kalbėsite apie Šiaulių kultūrą?

Turbūt daugeliui kyla klausimų, ką tas vilnietis gali nusimanyti apie Šiaulius. Tačiau, manau, dėl to spektaklis tampa daug universalesnis, nes yra pažiūrima iš šalies. Kai tu pats esi šiaulietis, pats tame gyvenime virei ir apie tai ką nors kuri, išeina tarsi home video. Čia panašiai, kai nufilmuoji savo giminės balių, po to visi susėda žiūrėti ir žvengia. Jiems patiems, žinoma, juokinga, tačiau kiti žiūrėdami nieko nesupranta. Todėl tas žvilgsnis iš šalies, manau, yra tik privalumas. 

O koks Jūsų paties ryšys su Šiauliais?

Pirmas prisilietimas prie šio miesto nutiko 2008-aisiais, kai Šiaulių dramos teatre stačiau spektaklį „Bela, bosas ir bulis“. Vėliau, 2012–2016 metais, dėsčiau ir Šiaulių universitete. Stipresnis ryšys su Šiauliais atsirado statant spektaklį „Čia aš varatarius“ ir būsimą spektaklį „Pietinia kronikas/originals on the stage“. Pastebėjau, kad grįžęs iš Šiaulių į namus su žmona ir vaikais kartais pradedu kalbėti šiaulietiškai. 

Per Šiaulių naktis vyko spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atvira aktorių atranka. Papasakokite, kaip ją rengėte?

Svarbiausia tokios atrankos priežastis buvo atrasti tą originalą. Tačiau tokių neprofesionalų atranka man jau ne pirma. Mano statytame spektaklyje „Čia aš varatarius“ irgi vaidina ir profesionalai, ir neprofesionalai – čia galite pamatyti keturis neprofesionalius aktorius: vienas yra baigęs režisūrą, bet šiuo metu dirba gidu, tada mergina, dirbanti barmene, progimnazijos direktorius ir pirmo kurso filosofijos studentas. Taigi bendradarbiauti su neprofesionalais man nėra nauja.

Būsimo spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atrankoje sąmoningai neklausiau žmonių, iš kur jie kilę, ką veikia ir kuo užsiima. Jokių išankstinių nusistatymų. Atrankoje buvo užsiregistravę 32 žmonės, tačiau išdrįso ateiti tik 18. Atrankos dalyvius stebėjo ir vertino pats romano autorius R. Kmita, teatrologė Nomeda Šatkauskienė, aktorė Monika Šaltytė bei atlikėjas Gintautas Gascevičius.

Įdomu, kad šioje atrankoje galėjo dalyvauti ir žiūrovai. Jų buvo tikrai nemažai. Šis niuansas buvo apgalvotas sąmoningai, nes norėjosi pamatyti, kaip atrankos dalyviai moka suvaldyti stresą, dirbti ant scenos esant žiūrovams. Juk labai svarbu nesutrikti stresinėse situacijose. Kandidatams buvo duotos konkrečios užduotys: perskaityti romano ištrauką šiaulietiškai (laisvai), padainuoti dviejų dainų ištraukas. Taip pat pageidavome ir trumpo šokio numerio pagal tų laikų stilių, paprašėme suvaidinti iš knygos pasirinktą personažą ir pasiskirsčius poromis – trumpą epizodą.

Žinoma, buvo ir tokių, kurie atėjo ne savęs parodyti, bet kaip „X faktoriuje“ dalyvauti, rimtai į tai nežiūrėjo. Būti tiesiog fainam, deja, neužtenka – reikalingas tam tikras pasiruošimas, kurį ir norėjome pamatyti. Vis dėlto atranka, manau, pavyko.

Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ pagal Rimanto Kmitos romaną aktorių atranka. Kęstučio Šalčio nuotr.
Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ pagal Rimanto Kmitos romaną aktorių atranka. Kęstučio Šalčio nuotr.
Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ pagal Rimanto Kmitos romaną aktorių atranka. Kęstučio Šalčio nuotr.

Bus galima išvysti meilės sceną (juokiasi). Žinoma, skambės ir šiaulietiškos dainos bei dešimtojo dešimtmečio muzika. Šis spektaklis privers ne tik sugrįžti į tuos laikus, bet ir susimąstyti, ar mes esame tokie, kokie iš tiesų esame.

Pagal kokius kriterijus atrenkami kandidatai?

Kadangi būsimame spektaklyje bus daug dainų, muzikos, judesio, todėl svarbu, kad kandidatai mokėtų dainuoti, turėtų klausą, būtų plastiški ir mokėtų improvizuoti. Tačiau svarbiausias yra kalbos niuansas, kad žmogus laisvai kalbėtų šiaulietiškai ir būtų savimi. 

Ar sudėtinga statyti tokio pobūdžio spektaklį? Ar iškyla kokių sunkumų dirbant su neprofesionalais?

Su visais sunku. Ir su profesionalais, ir su neprofesionalais. Šiuo metu dar redaguoju scenarijų, rašau. Tačiau lapkričio mėnesį jau pradėsime pirmąsias repeticijas. Gruodį ketiname parodyti pirmąjį viešąjį pasirodymą. Pavadinkime jį eskizu. Šį pirmą eskizą galės išvysti šiauliečiai. 

Į kokią auditoriją orientuojatės šiuo spektakliu?

Labiausiai į jaunimą. Tačiau, manau, spektaklis bus skirtas įvairaus amžiaus žmonėms. Jis universalus. Kaip ir knyga. Spektaklis pasakoja apie jaunuolį, kuris auga, bręsta, formuojasi kaip asmenybė dešimtajame dešimtmetyje. Kaip minėjau, pirmą spektaklį išvys Šiauliai, tačiau vėliau jį rodysime ir kituose miestuose. Nesvarbu, kad čia kalbama apie Šiaulius – spektaklis turėtų pasirodyti savaip įdomus visiems. 

Trumpai papasakokite, ką išvysime spektaklyje. Kuo jis bus patrauklus žiūrovams?

Bus galima išvysti meilės sceną (juokiasi). Žinoma, skambės ir šiaulietiškos dainos bei dešimtojo dešimtmečio muzika. Šis spektaklis privers ne tik sugrįžti į tuos laikus, bet ir susimąstyti, ar mes esame tokie, kokie iš tiesų esame.