Delia Ephron „Sirakūzai“. Apie šiuolaikinės santuokos portretą

Delia Ephron „Sirakūzai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Dailininkė – Asta Puikienė.

Pastaruoju metu pasirodė nemažai knygų, kuriose pasakojama istorija vienaip ar kitaip bando atsakyti į klausimą: ką reiškia šiais laikais gyventi santuokoje? Bene populiariausios jų: Gillian Flynn „Dingusi“ ir Paulos Hawkins „Mergina traukiny“ – tai psichologiniai trileriai, o Lauren Groff „Moiros ir furijos“ pasakojimą bando pateikti tarsi per senovės graikų dramos prizmę. Taip pat reikia paminėti ir B. A. Paris „Anapus uždarų durų“. Sunku pasakyti, kodėl pasirinkau būtent Delios Ephron romaną, matyt, leidausi suintriguojamas viršelyje metamo kabliuko: „Pasirodo, santuokos pagrindas gali būti įvairių rūšių. Viena jų yra melas.“

Galima konstatuoti faktą, kad knygos apie santuoką tapo madingos. Ir ne bet kokios knygos, o trileriai. Ar būtų per drąsu teigti, kad šiuolaikinis XXI a. žmogus mato santuoką kaip trilerį? Kaip kažką tokio, kur daug įtampos, konfliktų ir veiksmo? O gal į šiuos romanus galima pažiūrėti kaip į norą kompensuoti santuokoje užklumpantį nuobodulį? Pastarasis variantas gana gerai atspindimas romane „Sirakūzai“: dvi dar gana jaunos sutuoktinių poros iš JAV išvyksta į turistinę kelionę po Italiją. Greitai paaiškėja, kad, ko gero, tai daro daugiausia iš nuobodulio, neturėjimo ką veikti, nes ne itin sutaria nei visi keturiese, nei kiekvienas su savo pora. Bando prastumti laiką.

Labiausiai Delią Ephron norisi pagirti už šiuos keturis sutuoktinių personažus. Labai sunku būtų nors vieną iš jų pamėgti, tačiau kiekvienas turi tam tikrų individualių savybių, interesų ir trūkumų, o tai skaitymą daro gana įdomų, nes norisi pažinti kiekvieną jų. Vidinis santuokos gyvenimas pavaizduotas taip pat įtikinamai: ir jų tarpusavio bendravimas, ir kiekvieno atskirai pamąstymai apie savo ar kitos poros santykius, pavyzdžiui: „Man patinka žiūrėti į Tei. Uoga. Man patinka, kad į ją žiūri kiti vyrai ir kad aš ją vedęs.“ (p. 65).

Didžioji dalis veiksmo vyksta Sicilijoje, Sirakūzų miestelyje. Ir manau, kad dėl tokio vietos parinkimo romanas galėjo tapti gerokai įdomesnis, tačiau rašytoja neišnaudojo visų galimybių. Pažvelkime taip: šiuolaikiniai amerikiečiai atvyksta į Sirakūzus, senove dvelkiantį, kultūriškai turtingą, tačiau nieko įspūdinga tipiniam turistui negalintį pasiūlyti Sicilijos miestą. Taip kuriamas kontrastas tarp šiuolaikinio žmogaus tuštybės ir turtingo kultūrinio paveldo, kuris lieka nepastebėtas.

Mūsų personažai domisi daugiausia maistu ir vynu. Taigi skamba visai įdomiai, tačiau negaliu pasakyti, kad skaitant visa tai matytųsi. Pernelyg daug dėmesio skiriama ne šiam kontrastui išryškinti, bet augančiai įtampai kurti. Tai galiausiai padaro šį romaną daugiau pramoginį, taip pat dėl to jo pagrindinė tema – šiuolaikinė santuoka (kaip priešprieša tradicinei santuokai) – lieka tik praskleista, matomi tik jos eskizai (kaip minėjau, visai įdomūs).

Tad paskutinė romano dedamoji – istorijos pabaigoje vykstantis kriminalas. Čia pagrindinė veikėja tampa vienos poros paauglė dukra Snou. Jos keistas elgesys ir galiausiai tam tikri veiksmai sulaukia visų dėmesio, nors iš esmės taip ir lieka neaiškūs, neatskleisti. Mano nuomone, tai silpniausia knygos vieta ir prasčiausias autorės sprendimas. Snou įtraukimas į šią kelionę atrodo nelabai pagrįstas, tuo labiau tolesni jos veiksmai. Atsisakius šio personažo, romanas tik laimėtų. Esu tikras, kad rašytoja turi pakankamai gebėjimų iki galo pavaizduoti, kur šiųdviejų porų emocijos būtų juos visus nuvedusios, jei nebūtų įsikišusi vienos iš jų dukra.

Mano lūkesčiai nebuvo pateisinti: „Sirakūzai“ taip ir nenupiešė šiuolaikinės santuokos portreto, nors pradžią (eskizus) padarė. Tačiau rašytoja nenusivyliau. Romanas skaitomas lengvai ir geriausiai jį apibūdintų tokie žodžiai: atostogų romanas su trilerio prieskoniu.