Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 09 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ką mes skaitome? #7

Pexels.com nuotrauka

Rugsėjį Bernardinai.lt redakcijos žmonių skaitytos knygos. Rekomenduojame.

Knygos viršelis

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Moliere, „Tartiufas, arba Apgavikas“

Puikus skaitinys belaukiant Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pradžioje tiesiog norėčiau pasidžiaugti nuostabiu projektu „Dramų stalčius“, kuriame galima rasti tikrą dramaurgijos lobyną. Jame atkapsčiau ir šį Aleksio Churgino vertimą.

Tartiufas nukelia mus į Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikus, tačiau apsiriboti laiku būtų klaida. Juk tartiufų gausu ir aplink mus. Tartiufas yra puikus demagogas, ciniškai prisidengiantis idealais tam, kad įgytų galios, turtų. Vis dėlto įdomiausias man pasirodė net ne jis, o jo auka Orgonas. Kas tokius kaip Orgonas paskatina aklai paklusti apgavikams, kuriems galiausiai laisva valia jie atiduoda viską, kas brangiausia? Būtent tokia tironija ir yra pavojingiausia – ne ta, kuri visko gviešiasi jėga, o ta, kuri išplauna smegenis tiek, kad jai paklusti ir viską atiduodi pats, kol vieną dieną supranti, kad tavo namai, tavo tėvynė tau jau nebepriklauso ir esi iš ten varomas.

Dar vienas įdomus aspektas yra Moliere’o kūrinio gale įterptas karaliaus pašlovinimas. Liudvikas XIV buvo šio dramaturgo globėjas. Būtent šis santykis paskatino tokius literatus kaip Michailas Bulgakovas nagrinėti menininko ir valdžios santykį. Santykį, kuris labai įtemptai klostėsi ir tarp paties Bulgakovo bei to meto stalinistinės valdžios. Santykį, kuris lieka aktualus ir šiandien, kai politinė valdžia vis dar nestokoja troškimų turėti jai nuolankių kūrėjų.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. Iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė.

Vyras ir moteris sukasi šokyje klausydamiesi kerinčio balso savininkės Ninos Simone, dainuojančios „Mr Bojangles“. Būtinai pasiklausykite šios dainos, kai skaitysite šią knygą – joje visa atmosfera. Vyras ir moteris šoka kiekvieną mielą dieną – Paryžiaus kavinėse, viešbučių priimamuosiuose, numeriuose ar tiesiog gatvėje. Ši ekscentriška pora keliauja iš vienų namų į kitus, iš vieno vakarėlio į kitą. Vyras juokdamasis prisipažįsta pragyvenantis iš to, kad bičiuliams padeda atidaryti ir uždaryti garažo vartus. Moteris – beprotiškai linksma, ekstravagantiška ir tokia nenuspėjama, kad į artimiausią krautuvę gali nueiti vien avėdama batelius ir užsidėjusi skrybėlę, ji nuolat keičia apdarus ir prašo kasdien ją vadinti vis nauju vardu.

Šiai keistai šokio sūkurio užburtai porai nerūpi niekas: juodu nežino, ką reiškia kasdieniai rūpesčiai, juodviem nesvarbi karjera. Vyras ir moteris tarsi plasnoja per gyvenimą, ne veltui pora laiko keistą egzotinį augintinį – gervę Panelę Perteklinę.

Ši neapsakomai įtraukianti istorija pasakojama poros sūnaus akimis. Po daugelio metų stalčiuje jis atras tėvo dienoraštį ir parašys knygą apie beprotišką tarsi nenutrūkstanti šventė savo tėvų meilės istoriją – romaną „Belaukiant Bodžanglio“.

Niekam nežinomas Olivier Bourdeaut, šios knygos autorius, kone žaibiškai tapo sensacija ir Prancūzijoje, ir visame pasaulyje. Matyt, todėl, kad meistriškai sugebėjo sujungti šaltą racionalumą ir vėjavaikiškumą, liūdesį ir džiaugsmą, beprotybę ir meilę. Tai, kuo mes visi ir gyvename.

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Šventasis Teofanas Atsiskyrėlis, „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2017 m.

Drįstu teigti, kad XIX a. rusų vyskupo laiškai jaunai Maskvos aukštuomenės damai (kuri galiausiai tapo vienuole) gali būti naudingi kiekvienam krikščioniui, nuoširdžiai susirūpinusiam savo dvasiniu gyvenimu. Aštuoniose dešimtyse ortodoksų šventojo tekstų svarstomi teologiniai klausimai ir pateikiami praktiniai patarimai, aiškiai įvardijant sielos tykančius pavojus ir griežtai nubrėžiant nedorybingo elgesio pasekmes. Mums, jautriems XXI amžiaus žmonėms, pripratusiam prie reliatyvizmo diktatūros, sentimentalumo ir eufemizmų, šios knygos sakiniai strigs gerklėje. Galbūt gyvenimą išties pavyktų keisti, įsivaizdavus, kad šie laiškai skirti mums, leidus šventajam Teofanui Atsiskyrėliui patarti, kaip iš kasdienių reikalų gauti dvasinę naudą, kovoti su aistromis, išvengti nuobodulio etc. Mat jis buvo įsitikinęs, kad jei „mūsų gyvenime pasitaiko nedarnos, ji bemaž visada kyla ne tiek iš proto ir širdingumo stygiaus, kiek iš nepakankamo uolumo ir stropumo siekiant esminių, tikrųjų dalykų“.

Knygos ištrauką apie tai, kuo dvasios uolumas skiriasi nuo sielos uolumo, skaitykite čia. Pagiriamąjį žodį dera skirti Katalikų pasaulio leidinių serijai „Bibliotecha Christiana“, kurios dėka lietuviškai galime skaityti skoningai išleistus ir perleistus dvasinės literatūros lobius, pavyzdžiui, Tomo Kempiečio, šv. Jėzaus Teresės, šv. Kryžiaus Jono ir kitų veikalus.

Knygos viršelis

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius

John Eldredge, „Ilgesys“. „Abigailė“, 2017 m.

Johnas Eldredge’as garsėja visų pirma kaip knygų, skirtų šeimos gyvenimo problemoms ir vyriškumui, autorius. Ši knyga visiškai kitokia. Ilgesys, kuris minimas knygos pavadinime, nėra kažkoks siauras specifinis terminas. Autorius kalba apie tobulo gyvenimo ilgesį, kuris užkoduotas visiems žmonėms. Jo siekimas (ir nepasiekimas) yra didelė kančia daugeliui. Šios knygos niekaip nepavadinsi vadovu, kaip būti laimingam. Čia nėra atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Tačiau skaitydami veikiausiai būsite šokiruoti to, kaip autorius meistriškai pataikys į jums jautrias vietas ir skatins susimąstyti.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, žurnalistė

Vytautas Merkys „Dalevskių šeima“. „Vaga“, 1967 m.

Dalevskių šeima yra palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Iš šios šeimos kilusi Apolonija Dalevskytė tapo garsaus sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko žmona, o broliai Petras, Aleksandras, Konstantinas ir Titas buvo aktyvūs 1863 metų sukilimo dalyviai. Petras ir Aleksandras, apie laisvą Tėvynę svajoję jau nuo vaikystės, buvo slaptos pogrindinės organizacijos „Brolybės sąjunga“ įkūrėjai. 1849 m. abu buvo ištremti į Sibirą, iš kurio grįžo 1856 m. Vėliau Petras prisijungė prie 1863 m. sukilimo vadovybės. Į sukilimą aktyviai įsitraukė ir jaunesnieji broliai Titas ir Konstantinas. Numalšinus sukilimą Petras vėl buvo ištremtas 12 metų, o Titas, kuriam tebuvo vos 23-eji, Muravjovo Koriko įsakymu buvo sušaudytas. Konstantinas pabėgo į Prancūziją, kur labai keistomis aplinkybėmis, 1871 m. kilus Paryžiaus komunos judėjimui, buvo sušaudytas Liuksemburgo soduose kaip komunos dalyvis.

Motina Dominyka Dalevskienė, seserys Zuzana, Juzefa, Ksavera, Teklė ir Julija Dalevskytės taip pat buvo ištremtos. Ypatingai sunki dalia teko Apolonijai, kurią caro žandarai specialiu Muravjovo Koriko įsakymu nėščią ištrėmė iš Vilniaus prieš pat gimdymą. Vėliau Apolonija visus šeimą ištikusius įvykius aprašys atsiminimuose. Apie Dalevskius sužinojau iš 1967 metais išleistos nedidukės istoriko Vytauto Merkio knygelės „Dalevskių šeima“, kurią radau bibliotekoje.

Knygos viršelis

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Polina Daškova, „Pakt“ (liet. „Paktas“), 2012 m.

Tai romanas, kurį BŪTINA versti į lietuvių kalbą – tiesiog dėl to, kad vis mažiau žmonių skaito rusiškai. Ir dėl to, jog tai knyga apie mūsų tėvų ir senelių (taip pat ir mūsų pačių) likimus sukrėtusį Molotovo–Ribentropo paktą. Polina Daškova – viena žymiausių trilerių rašytojų, pažįstama ir daugelyje Europos šalių. Šis romanas – trileris; tačiau, kaip ir daugelis P. Daškovos kūrinių – paremtas istoriniais šaltiniais, dokumentika. Visai neseniai sužinojau, jog pagrindinio romano herojaus prototipas – psichiatrijos profesorius, išgydęs Adolfą Hitlerį nuo isterinės psichozės per įtaigos seansą, kurio metu būsimajam fiureriui buvo įteigta, jog jis yra mesijas, išgelbėsiąs Vokietiją – realus asmuo. Apie tai viename savo tekstų rašė profesorius T. Venclova. Romano herojus, pamatęs, jog jo gydymas galiausiai padėjo sukurti nacionalsocialzmą ir, paveiktas komunistų propagandos, pasitraukia į SSRS, į Maskvą. Būtent Maskvoje jis patiria patį tikriausią pragarą. P. Daškova nė kiek neslepia savo įsitikinimo, kad Stalino socializmas yra baisesnis už Hitlerio nacionalsocializmą. Žinoma, apie tai įmanu diskutuoti, bet juk mums šiandienėje Lietuvoje labiausiai, mano manymu, ir trūksta atviros diskusijos.

Romane daug siužetinių linijų (meilės istorija, baisūs 1937-ųjų metų Maskvos, SSRS vykdomų represijų vaizdai, Stalino ir Hitlerio „abipusės meilės“ epopėja). Veiksmas vyksta 4-ame XX amžiaus dešimtmetyje, baigiasi 1939-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Man asmeniškai ypatingą įspūdį paliko sovietų ir nacistų laikraštinių tekstų citatos, autentiški dokumentai, kurių kūrinyje itin apstu. Štai „raudonasis grafas“, žinomas rašytojas Aleksejus Tolstojus, „Pravdoje“ rašo apie tai, koks jis laimingas, kad gali ne tik gyventi Stalino epochoje, bet ir kvėpuoti vienu oru su juo Maskvoje. Perskaitykite kas galite šį įstabų, literatūriškai stilingą ir kartu šiurpų kūrinį. Kad ir kaip būtų keista, paskutinius puslapius beskaitant gali ateiti tam tikras nušvitimas, katarsis: bet kokioje epochoje žmogiški santykiai yra gelbstintis sielą eliksyras. Kaip čia neprisiminsi žydiškos išminties – „išgelbėjai vieną žmogų, vadinai, išgelbėjai visą pasaulį“.

Knygos viršelis

Gediminas Šalkovskis, naujienų redaktorius

Anthony Burgess, „Prisukamas apelsinas“. „Sofoklis“, 2014 m.

Garsųjį romaną į rankas privertė paimti neseniai skaitytos vyr. redaktoriaus Donato Puslio mintys. „Prisukamas apelsinas“ aptaria daugybę su morale susijusių klausimų, tad skaityti jį — vienas malonumas. Tačiau moralumo tematika tikrai nėra vienintelė autoriaus nagrinėjama sritis. Skaitant knygą galima galvoti apie daugybę dalykų: nuo meno reikšmės iki politinės santvarkos ar kalėjime atliekamos bausmės prasmės. Lietuviškas vertimas yra labai įdomus bei neatimantis iš kūrinio nė lašelio subtilumo bei specifiškumo.

Prieš skaitant šį nuostabų kūrinį jau buvau matęs Stanley Kubricko knygos ekranizaciją. Klišė yra sakyti, jog knyga yra geresnė už filmą, tačiau šiuo atveju privalu susipažinti su paskutiniuoju knygos skyriumi, nes Kubricko kino juostoje jam vietos nelieka. Visgi nusprendžiau, jog perskaičius knygą privalu dar sykį pasižiūrėti ir filmą. Bežiūrėdamas supratau, kad kino juostos interpretacija stipriai kinta prisimenant trūkstamus knygos epizodus, o šifruoti simboliką tampa kur kas lengviau.

Tiek knyga, tiek filmas yra pilnas ultrasmurto ir sekso scenų, už tai kūriniai susilaukė kritikos strėlių ir netgi draudimų. Tačiau skaitant „Prisukamą apelsiną“ į tai dėmesio kreipti nereikėtų, būtina mąstyti apie smurto slepiamą reikšmę. Kiekvienas personažas knygoje atrodo gyvas, o pasirinktas pirmojo asmens pasakojimas sustiprina prisirišimą prie pagrindinio veikėjo — mažėlio Aleksiuko. Skaitytojas patiria visas jam skirtas bausmes, kartu mąstydamas apie gėrio ir blogio perskyrą bei laisvo pasirinkimo svarbą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.