A. Šerono paroda „Iš tylos atėję“. Genialumas paprastume

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija veikia jau 13 metų. Šį rudenį ji inicijuoja du iš tiesų prasmingus projektus. Rubrikoje „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“ siekiama padėti jaunuoliams įžengti į meno pasaulį. Pasidalyti savo kūryba su žiūrovais kliudo ne tik didelė konkurencija, bet ir pačių galerijų reikalavimai – dideli patalpų nuomos įkainiai ir pirmenybė žinomiems, jau vardą turintiems autoriams.

Todėl nekomercinė galerija Mokytojų namuose atveria savo duris jauniems, talentingiems ir ambicingiems. Projektas „Meno skiepai“ – dar viena iniciatyva, skirta jaunimui, jo kūrybingumo skatinimui. Septynis antradienio vakarus 18.30 val. Mokytojų namuose vyks nemokami susitikimai su sėkmės istorijų kaltininkais, kūrybinės dirbtuvės, edukaciniai užsiėmimai.

Tapytojas Antanas Šeronas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Spalvinė intuicija

Abiejų iniciatyvų pradininku tapo A. Šeronas ir jo paroda „Iš tylos atėję“. Po parodos atidarymo lankytojų laukė spalvų asorti, molbertai ir spalvinių derinių paieškos. Neatsitiktinai A. Šeronas vedė būtent atspalvių tyrinėjimo užsiėmimą. Jis – tikras koloristinės tapybos atstovas. A. Šeronas pasižymi išskirtine spalvų intuicija. Nors jo drobes galėtume priskirti tradicinei lietuviškai ekspresionistinei tapybai, menininko paveikslai unikalūs, turintys savitą braižą ir formos, ir turinio požiūriu. Kurdamas nepaprastai margą tamsaus kolorito pasaulį, jis išvengia spalvų purvo. Tai yra tikrai didelis pasiekimas, dažnai tampantis iššūkiu net didiesiems spalvos meistrams.

A. Šeronas stebi regimąją tikrovę, ją keičia kompoziciškai ir plastiškai, abstrahuoja ir suteikia jai asmeninį emocinį sluoksnį. Pastozinė dažo masė kviečia atidžiai tyrinėti drobės paviršių, reikalauja pamatyti paveikslus gyvai. Trumpi oro virpesį perteikiantys potėpiai sieja A. Šeroną ir su impresionistiniais tapybos principais. Tačiau A. Šerono impresionizmas labai lietuviškas ir spalvų sunkumu, monumentalumu, ir siužetine linija.

Tapytojo paveiksluose – nykstantis tikras lietuviškas kaimas, neskubri atokios gyvenvietės laiko tėkmė, paprastas gyvenimo būdas, ryšys su gamta. Jo paveikslai – tobulesnės Rumšiškės. T. y. tikras liaudies buities muziejus, tik gyvesnis. Apgyvendintas autoriaus nuo pirmųjų gyvenimo dienų regėtais ir naudotais rakandais, draugais tapusiais gyvūnais ir gyvuliais, sušildytas vaikystės prisiminimais.

Antanas Šeronas „Prisiminimai“ (dr., al., 85 x 130, 2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kaimiška ramybė

Svarbiausia, kad autorius neimituoja šio ryšio su kaimu. Radviliškio rajone, Prasčiūnų kaime, gimęs A. Šeronas Panevėžio kolegijoje studijavo dailės ir technologijų pedagogiką, Šiaulių universitete tapo tapybos magistru. Dabar Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis tapytojas neprarado ryšio su savo šaknimis. Net atvirkščiai. Vaikinas tvirtino, kad iki to reikėjo priaugti. Dabar mieste gyvenantis menininkas savo Gimtinę vadina didžiausia vertybe. Jam nepriimtinas dirbtinumas, beprasmis skubėjimas, pesimizmas. Vaikinas visur su savimi širdyje nešiojasi kaimišką ramybę. Tokia A. Šerono pasaulėžiūra yra persmelkusi kiekvieną jo paveikslą ir kiekvienos drobės kiekvieną potėpį.

Tokia tapyba postmodernistiniame meno pasaulyje gerąja prasme iškrinta iš konteksto. Tapytojas nesivaiko vienadienių tendencijų, kūrybinių madų, komercinės sėkmės garantų. A. Šeronas atskaitos tašku renkasi save, savo tapatybę, savitą regėjimo prizmę. Iš tiesų gera pabūti šio tapytojo paveiksluose, kurie veikia kaip malonios laiko mašinos ir teleportuoja mus į industrializacijos nepaliestą kaimą. 2015 metais A. Šeronas buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Matyt, ne veltui tuomet priėmimo į sąjungą komisijos narys, LDS Tapybos sekcijos pirmininkas, tapytojas Linas Liandzbergis apie A. Šerono darbus tarė: „XIX amžius – tai pliusas.“

Formų magija

Ir svarbiausia, kad tokia tapyba – ne tyčinis bandymas išsiskirti, ne praeities dailės imitacija, o organiškas, natūralus autoriaus poreikis. A. Šerono tapyba kiek primena Pierre’o Bonnard’o manierą, jis žavisi Vincento Gečo, Algirdo Petrulio spalviniais lobiais, tačiau jokiu būdu jų nekopijuoja.

O gal tada A. Šerono tapyba nebeaktuali, stokojanti konceptualumo ir urbanistinių refleksijų? Ne, ne ir dar kartą ne. Nesakau, kad geras tik tradicinis ar modernusis menas, o postmodernistiniai eksperimentai prasteni jau vien savo prigimtimi. Jokiu būdu ne. Kalbame apie skirtingas kategorijas. Į aktualijas reaguojantis ar į filosofiją pasineriantis ir panardinantis menas man nė kiek ne mažiau įdomus. Tokio meno neatmeta ir pats A. Šeronas, tik jam šis yra svetimas, netinkamas jo saviraiškai.

Tapyba vertintina pagal spalvų žaismą, prasmių gylį ar kompozicinę sąrangą. Kuo ypatinga A. Šerono tapyba? A. Šeronas visas tris dimensijas išradingai panaudoja ir kuria labai emociškai paveikią bei atmosferiškai įtaigią tapybą. Pajūrio peizažas mums groja vėjo ir bangų mūšos simfoniją.

„Pasakų namelis“ – apgriuvusi gryčia, autorių pakerėjusi spalvų ir formų magija. „Pečius“ – netikėto, aštraus rakurso iš viršaus ir rembrantiškos šviesotamsos kompozicija. „Vaikystės miražai“ – pro grotas matomi pilių bokštai, tampantys blausiu kaleidoskopu, spalvine mozaika, idealizuotu vaizdiniu. „Sapningas šulinys“ padengtas melsva pavakario šviesa, visiems objektams suteikiančia siurrealumo įspūdį.

Antanas Šeronas „Išėjo žąsys žiemą pasivaikščioti“ (dr., al., 130 x 170, 2015 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Antanas Šeronas „Siena“ (dr., al., 130 x 170, 2012 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Antanas Šeronas „Pririštas“ (dr., al., 110 x 140, 2014 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Medaus statinė

„Vonios kronikose“ žvelgiame į ją lyg iš paukščio skrydžio ir stebimės rūdžių sukurtais žemėlapiais. A. Šeronas nuolatos renkasi nepatogų, pavojingą atvaizdo kūrimo kampą, kelia sau kompozicinius iššūkius ir rebusus, drąsiai kadruodamas vaizdinius. „Dienos sutemos“ keri mistine šviesa, pro duris sklindančia į tamsų kambarį. Spinduliai šoka ant stalo paviršiaus, kurdami slidaus lakuoto medžio medžiagiškumo mimezę. Lauko lempų nušviesti laiptai kviečia jaukiai pasivaikščioti, nerti į tamsą ir aiškintis, kas yra tie blyškesni šešėliai, boluojantys tolumoje. Norisi paliesti pušies kamieno žievę, pajusti ochrinį jos grublėtumą.

Darbe „Laikas praustis“ kompozicija pasirodo kiek nevientisa, kiek nuobodoka, o praustuvės forma ne itin maloniai deformuota, šlubuoja jos perspektyva. Tačiau vienas silpnesnis darbas netampa šaukštu degutu, tad neriam gilyn į medaus statinę. Joje – žiema ir per ledą krypuojančios žąsys. Į šį paveikslą galime žiūrėti ir kaip į abstrakciją, ir kaip į figūrinio žanro pavyzdį. Šis paveikslas kone monochrominis, nespalvotu kontrastu perteikiantis sezono spalvinę specifiką. Taip pat paveiksle „Pririštas“ galime įžvelgti grandinės motyvą, o visa kita – aptakių formų žaismė. Abiejuose šiuose darbuose raginama gyvūnams suteikti laisvės. Trečiasis radikalesnėms abstrakcijoms priskirtinas paveikslas – „Siena“. Jame fiksuojamas senos sienos sluoksnių paviršių įvairovė.

Antanas Šeronas „Prie pušies kamieno“ (dr., al., 130 x 170, 2014 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Antanas Šeronas „Sapningas šulinys“ (dr., al., 130 x 170, 2014 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Mažorinė gaida

Ant palangės spingsi liktarnė. Pro langą veržiasi mėlynas šešėlis, plevėsuoja lengvos užuolaidos. Ramu ir jauku. Pasimetęs šunelis, tolumoje – klumpė. Už šių simbolių slepiasi istorija apie spardomą žmogaus draugą. Prisiminimai apie paskerstą kiaulę asocijuojasi su Sigito Parulskio esė „Aukojimas“. O štai „Atsiminimai“ suskamba visai kita, mažorine, gaida. Tai – iš M. K. Čiurlionio sodybos sklindančios sonatos, nutapytos Tarptautinio M. K. Čiurlionio plenero metu. „Atsiminimai V“ – manyčiau, stipriausias A. Šerono parodos darbas. Jis kupinas lengvumo, grakštumo, dinamikos. Žaviai griūvančios linijos suteikia interjerui sapno, vizijos, miražo įspūdį. Muzikali linijų ritmika atliepia siužetą.

Dar du šios serijos kūriniai nutapyti kiek kitokia maniera. Juose gal kiek daugiau prozos nei poezijos, tačiau būties ir buities harmonija išlieka. Kaitri saulė ir išraiškingi šešėliai. Sunkus pianinas ir žvilgsnis į kito kambario erdvę. Šalia – pintas krepšys ant palangės ir vitražą primenanti pro langą regimų šakų mozaika. Šiame darbe palikti neužtapyti drobės plotai leidžia kūriniui virpėti ir kvėpuoti. Spalvinga klumpė pasirodo esanti „Krikštatėvio peleninė“. Šis paprastutis objektas tiesiog užliūliuoja žvilgsnį savo spalvine įvairove ir derme. Besipjaunančios spalvos, tokios kaip violetinė ir geltona, čia sutaikomos. Kontrastingos dėmės susijungia į vientisą darnų vaizdinį.

Tad A. Šerono teptukas spalvomis ir potėpiais prakalbina senus nebylius rakandus. Tylų jų šnibždėjimą tapytojas pagarsina drobėse, ir užmirštieji objektai įsitraukia į pokalbį su žiūrovu. Nesiužetinė A. Šerono tapyba vis tik pasakoja mums istorijas. Istorijas apie kaimo ramybę, sustabdytą laiką ir spalvų bei formų gyvenimą.

Antanas Šeronas „Krikštatėvio peleninė“ (dr., al., 90 x 140, 2016 m.). Antano Šerono nuotrauka

Antanas Šeronas „Laiptai vakare“ (dr., al., 110 x 150, 2015 m.). Antano Šerono nuotrauka

Antanas Šeronas „Pasakų namelis“ (dr., al., 120 x 150, 2014 m.). Antano Šerono nuotrauka

Antanas Šeronas „Vaikystės miražai“ (dr., al., 114 x 168, 2014 m.). Antano Šerono nuotrauka

Antanas Šeronas „Vonios kronikos“ (dr., al., 130 x 170, 2014 m.). Antano Šerono nuotrauka