2017 10 03

Aušra Gudavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Įspūdžiai ir neišnaudotos galimybės S. Schönberger spektaklyje „Vokietukai“

Režisierės Sonyos Schönberger „Vokietukai“ Vilniaus Vingio parke. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šeštadienio oras pasitaikė neblogas, ir nei skėčio, nei apsiausto nuo lietaus neprireikė. Smalsumas ir negirdėtos istorijos troškulys (kas tie vokietukai, vilko vaikai? Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ vis dar neskaičiau…) ginė į Vingio parką. Šiek tiek ėmė ir jaudulys – kaip reikės bendrauti su aktoriumi likus tik dviese, gal man irgi reikės „vaidinti“ ar ką nors sakyti. Tačiau matytų performansų atvirose erdvėse („Rimini Protokoll“ trupės „Remote Vilnius“, Liz Dunn „Flyway“) geroji patirtis drąsino tikėtis ko nors ypatingo, tikro nuotykio ir sykiu, kaip galėjau spręsti iš spektaklio aprašymo – istorijos pamokos.

Ir štai žingsniuojame dviese su aktore Vingio parko takeliais, vaikštinėjame po vokiečių karių kapines. Klausausi istorijos. Taip atidžiai klausausi, kad nespėju net dairytis po parką, kuris juk turėtų suteikti ypatingų reikšmių šiam pasivaikščiojimui. Tiesa, spėju užgriebti akimi už vieno antkapio užkištą jaunuolio nuotrauką ir įsivaizduoti jį kaip galimą šios ar kitos istorijos veikėją. Prasilenkiame su kita aktoriaus ir klausytojo pora, gaila, lyg nepažįstami, nors esame bendro istorijų tinklo, besiraizgančio šią valandą Vingio parke, dalis.

Kas žingsnį vis daugiau ne fantazuoju ne apie pačią pasakojamą istoriją ar savo vaidmenį joje, kiek galvoju apie neišnaudojamas galimybes: kodėl nejaučiu nė menkiausio aktorės santykio su „aš“ forma pasakojamos istorijos veikėja? Taip, suprantu, brechtiškas atsiribojimo efektas, bet kur tada zongai ir choras, kurie padėtų man susimąstyti apie šio gyvenimo neteisybę, panardintų į kritines istorijos refleksijas?

Per visą to man papasakoto vokietukės Kristel monologo laiką taip ir nepavyksta aptikti nė mažiausio meninio (režisūrinio) ar aktorinio (santykio su pasakojama istorija, personažu ar greta einančiu klausytoju, bendrakeleiviu) sprendimo. Na išskyrus gal aktorės su neva vokišku akcentu tariamą veikėjos vardo „r“ raidę.

Įdomesni momentai žada būti tie, kur nebeapsikentusi ar pametusi siūlo galą pati ko nors paklausiu. „Palaukit, dar apie tai pasakosiu, – man atsakoma. – Taip jau veikia žmogaus atmintis, kad ne viską nuosekliai prisimena.“ Mano bandymai kaip nors paveikti istorijos pasakojimą nuvingiuoja šalin, nes aktorė turi viską iškloti iki galo, o žiūrovų klausimai ir atsakymai, kaip buvo nurodyta prieš pasivaikščiojimą – pageidaujami pabaigoje.

Praėjome ne vieno Vokietijos kareivio kapą, prie kurio būtų buvę galima stabtelėti, prisiminti ir drauge pamąstyti apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie Antrąjį, kai čia pat bet kuris antkapis būtų irgi galėjęs savaip dalyvauti performanse. Sutikome žmonių. Galų gale praleidome valandą kartu – dvi nepažįstamos esybės, aktorė ir žiūrovė (šiuo atveju – klausytoja). Ir atsisveikinome kaip svetimos.

Negaliu pasakyti, kad ta Kristel istorija būtų kaip nors per tą valandą sujungusi mane ir aktorę ar juo labiau tuos visus šešis žiūrovus ir šešis aktorius, tą vakarą dalyvavusius pasakojimuose. Netgi kai jau kalbėjomės po monologo, pasakotojai perėjus iš personažo į savąjį „aš“, į mano kai kuriuos klausimus apie spektaklio atsiradimą, medžiagą, istorinį vilko vaikų kontekstą, Sonyos Winterberg knygą, iš kurios ir buvo atrinkti šie monologai, negavau jokių turiningesnių atsakymų.

Bet tuomet ši istorija, turinti aiškiai politinį atspalvį (istorijos „kita pusė“, kaip nurodė viena iš aktorių, „kokie buvo lietuviai svetimiems vaikams“), beveik netenka savo prasmės. Išklausai kažkuriame Lietuvos miestelyje gal dar tebegyvenančios buvusios prūsės (ir kažin, ar neturinčios lietuvninkiškų šaknų, juk kilusios iš Karaliaučiaus krašto), nugyvenusios sunkų gyvenimą, sielvartingą istoriją, ir pagalvoji, kad tavo močiutės ar senelio pasakojimas būtų ne mažiau skaudus.

O kas ir kaip jį papasakos Europos parkų vaikštinėtojams? Daug mieliau būčiau išklausiusi, kaip ta mūsiškė jauna aktoriukė pasakoja savo pačios šeimos, senelių ar prosenelių, atsitikimus – pavyzdžiui, kaip spektaklyje „Lietaus žemė“ daro teatras „Atviras ratas“. Ir gal ryšys tarp mudviejų būtų užsimezgęs kiek nuoširdesnis, ir gal nesijaustų taip keistai pravaikščiota ir didžiųjų pasaulio karų atminties neįprasminusi valanda.

Dokumentinis teatras, kaip kad rašo prancūzų teatrologas Patrice’as Pavisas, tikrai turi neišsemiamas galimybes, bet plikus faktus, jeigu tai jau pavadinama teatru, vis dėlto reikėtų derinti su išmone, žaidimu, savitu požiūriu. Visa to ir pritrūko „Vokietukams“ (rež. Sonya Schönberger). Ir pasivaikščiojimas po Vingio parką tapo neišnaudota susitikimo galimybe, nė iš tolo neprilygstančia minėtiems „Rimini Protokoll“ ar Liz Dunn performansams.