Kiek gyvūną vis dar laikysime tik gyvūnu?

pexels.com nuotr.

Kasmet pasaulis spalio 4-ąją mini Pasaulinę gyvūnų dieną. Ši diena skirta pagerbti visas gyvūnų gyvybės formas ir žmogaus ryšį su jį supančiu gyvūnijos pasauliu. Padėkoti gyvūnams už jų didžiulę svarbą mūsų gyvenime. Gyvūnai yra draugai, šeimos nariai. Jie turi teisę nejausti alkio ir troškulio, skausmo, baimės, kančios. Jie turi teisę būti mylimi.

Šią dieną Bernardinai.lt nusprendė pasikalbėti su viena organizacijų, besirūpinančių gyvūnų gerovės klausimais – VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“. Jos komunikacijos koordinatorė Aušrinė STOČKUTĖ papasakojo apie beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje, kodėl jie tampa nebereikalingi ir ką daryti, kad keturkojai taptų šeimos nariais, o ne našta.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ komunikacijos koordinatorė Aušrinė Stočkutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip vertinate dabartinę beglobių gyvūnų situaciją? Kokių didžiausių problemų matote?

Beglobių gyvūnų situacija – sudėtinga ir kompleksinė problema. Jos neišspręsi paprastai ir greitai. Didžiausia bėda yra institucijų bendradarbiavimo, skiriamų lėšų, švietimo, empatijos ir tolerancijos stoka. Tačiau galima ir pasidžiaugti – Lietuvoje situacija kinta į gerąją pusę: vis daugiau žmonių aktyviai įsitraukia ir tinkamai reaguoja į netoleruotinas elgesio apraiškas, pavyzdžiui, į žiaurų elgesį su gyvūnais, vis dažniau bando prisidėti prie situacijos gerinimo.

Kodėl taip nutinka, kad daugelį metų šeimos nariais buvę gyvūnai tampa nebereikalingi ir be gailesčio, sąžinės graužaties paliekami prieglaudose arba dar blogiau – išmetami tiesiog į gatvę?

Dažniausiai buvę jų šeimininkai teigia nebegalintys gyvūno auginti dėl rimtų gyvenime atsiradusių aplinkybių. Tai emigracija, kūdikio gimimas, netikėtai kilusi alerginė reakcija, persikraustymas, mirtis ir t. t. Žinoma, negalima teigti, kad visos šios aplinkybės yra išgalvotos ir nepateisinamos. Tačiau, mano nuomone, didžiausia problema yra per maža atsakomybė ir prieš pasiimant gyvūną į namus, ir sprendžiant asmenines problemas. Vis dar manoma, kad gyvūnas yra tik gyvūnas. Todėl atsakomybės jausmas ar kaltė neturi nieko bendra kalbant apie keturkojo ateitį. Liūdniausia, kad toks suaugusiųjų požiūris formuoja ir jaunosios kartos nuostatas bei elgesį su gyvūnais.

Jūsų nuomone, ar neatsakingumas, susijęs su gyvūnų laikymu, yra perduodamas iš kartos į kartą?

Ir taip, ir ne. Tėvai tikrai formuoja vaikų požiūrį į gyvūnus, tačiau tikslingai ugdant požiūrį galima pakeisti ir nukreipti tinkama linkme. Pavyzdžiui, mano tėvai niekada nebuvo gyvūnų mylėtojai. Šuo ar katė buvo „savaime suprantamas dalykas“. Tačiau atsakingumo, manau, tikrai trūko. Aš pati meilę gyvūnams pajutau paauglystėje, tačiau tik meilės ir padejavimo „oi kaip gaila“ neužtenka, nes nuo to situacija nesikeičia. Pradėjau domėtis, ką galiu padaryti, kad padėtis pasikeistų. Ir jau beveik 15 metų vis dar galvoju, ką galima padaryti geriau. Manau, dabar net vaikai gali išmokyti tėvus kitokio požiūrio į gyvūnus. Tačiau viskas priklauso nuo švietimo ir suvokimo formavimo.

Kaip manote, ar yra veiksmingų būdų užkirsti kelią atsirasti beglobiams gyvūnams?

Vienareikšmiškai – švietimas. Šiuolaikinės švietimo formos gali būti lengvai transformuojamos ir pritaikomos pagal kiekvienos kartos poreikius, sugebėjimus priimti, suvokti informaciją. Skaitant užsienio organizacijų gerosios praktikos pavyzdžius, lengva įsitikinti, kad šviečiant visuomenę galima pasiekti tikrai nuostabių rezultatų. Tačiau švietimas turėtų tapti bendru nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų darbu, įtraukiant ir pavienius asmenis, šeimos narius.

pexels.com nuotr.

Dresuoti gyvūną taip pat svarbu, kaip ir auklėti mažą vaiką ir taip jam padėti prisitaikyti prie aplinkos. Keturkojis dresūros metu mokomas esminių elgesio taisyklių, kurios padeda jį socializuoti aplinkoje.

Daugelis veterinarų su gyvūnų laikymu susijusioms problemoms spręsti siūlo sterilizaciją. Ką jūs galvojate apie tokį sprendimo būdą?

Sterilizacija ar kastracija – šiuolaikiniai būdai, sprendžiantys beglobių gyvūnų populiacijos reguliavimą, mažinantys žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus. Sterilizuojant ar kastruojant beglobius gyvūnus, užkertamas kelias jiems daugintis ir kilti problemoms (pavyzdžiui, „pas mus kieme 20 laukinių kačių, padėkite“) arba žiauriam elgesiui su bejėgiais gyvūnais, kai jie specialiai žalojami, išniekinami.

Didžiausia problema, kad beglobiams gyvūnams nėra skiriama pakankamai lėšų iš valstybės biudžeto, ir ši problema numetama organizacijoms, kurios stengiasi kuo veiksmingiau spręsti beglobių gyvūnų klausimą. Yra miestų, kuriuose vykdomos programos „Pagauk, sterilizuok, paleisk“. Tačiau daugelyje miestų ir miestelių tokios programos nevykdomos…

Sterilizacija ar kastracija – būtinas dalykas ir laikant gyvūnus namuose. Taip išvengiama galvos skausmo ir dėl netikėtai atsiradusių jauniklių. Labai gaila, tačiau ir šiuo atveju susiduriama su išgalvotais prietarais bei įsitikinimais, kad tai ėjimas prieš gamtą. Kad pirmos vados atsivedimas esą būtinas norint turėti sveiką gyvūną. Kad tai brangu ir t. t.

Mano nuomone, tai vėl atsakomybės trūkumas. Prieš imant gyvūną namo reikia gerai apgalvoti ir suprasti, kad metams bėgant pasitaikys įvairių kliūčių. Reikia patiems domėtis, kaip galima geriau išspręsti pasitaikančias problemas.

Kodėl svarbu rūpintis gyvūno dresūra nuo pat mažų dienų? Ar tiesa, kad dresuotas gyvūnas sukels mažiau problemų, pavyzdžiui, nelos bet kada, nepabėgs ir pan.?

Dresuoti gyvūną taip pat svarbu, kaip ir auklėti mažą vaiką ir taip jam padėti prisitaikyti prie aplinkos. Keturkojis dresūros metu mokomas esminių elgesio taisyklių, kurios padeda jį socializuoti aplinkoje ir spręsti kitus auginant atsirandančius iššūkius. Dresuotas gyvūnas tikrai sukels mažiau problemų, o augintojas turės žinių ir informacijos, kaip teisingai susitvarkyti su tam tikromis bėdomis.

Yra nemažai organizacijų, kurios rūpinasi gyvūnų gerove. Viena jų – „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“. Kaip ši organizacija stengiasi užkirsti kelią atsirasti beglobiams gyvūnams?

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ komandos savanoriai nuolat vykdo įvairius šviečiamuosius projektus, dalijasi gerosios praktikos pavyzdžiais, palaiko ryšius su panašaus pobūdžio organizacijomis ir ugdo ateinančius naujus savanorius. Taip pat organizacijos teisininkai aktyviai dalyvauja sprendžiant gyvūnų gerovės pažeidimus – siekia, kad gyvūnų skriaudėjams būtų skiriama maksimali įmanoma bausmė.

Mus domina visi atvejai: nuo netinkamo elgesio su smulkiais gyvūnais iki jų išnaudojimo cirkuose ir bandymuose. Tokį požiūri geriausiai iliustruoja vykdyti ir vykdomi mūsų projektai.

Kuris jūsų projektas sulaukia daugiausia dėmesio ir kodėl?

Išskirti daugiausia dėmesio sulaukiančio projekto negalėčiau, nes jie visi apima labai skirtingas sritis. Projekto „neBrisius.lt“ idėja atkeliavo iš Amerikos – fotografuoti žmones su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtais kitais būdais. Visos laimingos istorijos viešinamos.

Kitas mūsų projektas – „Atsakinga kosmetika“: kuriame informacinę bazę, kurioje kiekvienas norintysis galėtų pasitikrinti, ar naudojama kosmetika buvo testuota su gyvūnais. Ši problema pas mus, deja, nėra plačiai žinoma, ir žmonės retai susimąsto, kaip atrodo bandymai su gyvūnais. Šiuo projektu siekiame, kad žmonės rinktųsi produktus, kuriuos gaminant nenukenčia gyvūnai. Patikėkite, šiais laikais tai tikrai įmanoma.

Projektas „Draugiški gyvūnams“ skirtas kiekvienam šiuolaikiniam šuns augintojui, kuris nori kuo daugiau laiko praleisti su savo augintiniu. Dalijamės didžiausiu palankių gyvūnams vietų žemėlapiu Lietuvoje, į kurį patenka daugiau kaip 700 įvairių kavinių, barų, įstaigų, parduotuvių.

pexels.com nuotr.

Mūsų visuomenėje stinga tolerancijos ir supratingumo ne tik gyvūnų, bet ir vieno kitam atžvilgiu. Turime suvokti, kad visos žiaurumo formos, nesvarbu, prieš ką nukreiptos, turi būti netoleruotinos. 

Vienas iš jūsų vykdytų edukacinių projektų yra „Elkis atsakingai, moksleivi“. Gal galėtumėte apie jį papasakoti išsamiau?

Šiuo projektu, kurio kuratorė – Aistė Karpušenkaitė, norima ugdyti jaunosios kartos socialinę atsakomybę, atjautą, skatinti savanorystės idėjas. Ne paslaptis, kad žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų skaičius Lietuvoje stulbinamai didėja. Su tuo vis dažniau yra susiję jauni žmonės, vaikai. Augintiniai yra įsigyjami lengvai, nepasvėrus ar net nesusipažinus su jų auginimo, priežiūros ir finansiniais niuansais. Vėliau jie taip pat lengvai yra išmetami į gatvę ar atiduodami į prieglaudas. Vaikai nebemokomi rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Tad su mokiniais aktyviai diskutuojame apie tinkamą ir atsakingą elgesį su gyvūnais, jų padėtį Lietuvoje. Taip pat pasakojame apie gyvūnų prieglaudų veiklą, kaip ir kodėl atsiranda beglobių augintinių, kaip ieškome būdų pagerinti beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje.

Tokios edukacinės pamokos įdomiausios 1–6 klasių mokiniams. Jie įdėmiai klausosi, dalyvauja diskusijose, užduoda klausimų, o mėgstamiausia visų dalis – pasakoti apie savo augintinius. Reakcijos į pateikiamą medžiagą labai priklauso nuo vaikų amžiaus. Vyresni objektyviau vertina situacijas ir geriau įsijaučia į gyvūnų istorijas. Mažesniųjų pasaulyje dar būna viskas labai gražu, jie tiki, kad visos kiemuose gyvenančios beglobės katės yra reikalingos ir mylimos, kad žmonės supranta savo klaidas ir apsigalvoję pasiima paliktus augintinius namo.

Kaip manote, ar tokie švietimo projektai, susiję su beglobiais gyvūnais, pasiteisina?

Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Tėvai gali greitai viską paneigti ir pasukti savaip, kai vaikas grįžta namo ir pradeda pasakoti, ką negerai daro su šuneliu. Bet labai smagu, kad didesniuose miestuose ir vaikai būna sąmoningesni, daugiau žino ir supranta.

Vis dėlto beglobių gyvūnų skaičius Lietuvoje tebeauga. Kas daroma ne taip, kad šie skaičiai nemažėja?

Problemos, manau, tos pačios: trūksta vientiso švietimo šiuo klausimu, iniciatyvos iš valstybės institucijų ir glaudesnio bendradarbiavimo tarp vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų. Manau, mūsų visuomenėje stinga tolerancijos ir supratingumo ne tik gyvūnų, bet ir vieno kitam atžvilgiu. Dar pasitaiko tokių komentarų, kad gyvūnais besirūpinantys žmonės yra keistuoliai, neturi savo gyvenimo, kad jiems vertėtų geriau pasirūpinti žmonėmis. Mano nuomone, toks ribotas suvokimas ir formuoja priešiškumą bei stagnaciją. Turime suvokti, kad visos žiaurumo formos, nesvarbu, prieš ką nukreiptos, turi būti netoleruotinos.