2017 10 07

Monika Augustaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Filmo „Gerasis paštininkas“ režisierius: „Pabėgėliai – puiki dingstis suversti kažkam kaltę“

Kadras iš rež. Tonislavo Hristovo filmo „Gerasis paštininkas“.

„Gerasis paštininkas“– dokumentinis filmas apie apleistą Bulgarijos kaimelį Golyam Dervent, esantį prie pat Turkijos pasienio. Kasnakt per kaimelio teritoriją į Europos gilumą paslapčiomis keliauja pabėgėliai, tikėdamiesi gauti tenai prieglobstį. Filmo centre – vietinės bendruomenės, kurią sudaro 38 senyvi gyventojai, mero rinkimai. Į mero postą kandidatuojantis paštininkas Ivanas nori pakviesti pabėgėlių iš Sirijos apsigyventi ištuštėjusiame kaime ir taip jį prikelti naujam gyvenimui. Su tuo kategoriškai nesutinka pagrindinis paštininko oponentas, užkietėjęs komunistas, kuris rinkėjus vaišindamas alumi žada jiems nemokamą internetą. 

„Dokumentika yra kaip ledkalnis, – teigia filmo režisierius Tonislavas HRISTOVAS, – iš pradžių matai nedidelę spindinčią viršūnę, tačiau po ja plyti didžiulis masyvas. Taip matau ir šį Bulgarijos kaimelį – nedidukas, bet už jo slypi visas pasaulis.“ Nedidelės bendruomenės gyvenime išryškėja šiandieninio pasaulio aktualijos: ksenofobija, dialogas dėl pabėgėlių krizės, ideologijų konfliktas, demografinė problematika, žiniasklaidos vaidmuo. Komplikuotos būties kontekstuose režisierius ieško humaniškumo ir empatijos apraiškų.

Režisierius Tonislavas Hristovas.

Kaip atradote Goleam Dervent kaimą? Kodėl jums buvo svarbu papasakoti apie jo gyventojus?

Pastaruosius penkiolika metų praleidau Suomijoje, buvau atitrūkęs nuo Bulgarijos gyvenimo. Prieš keletą metų Sofijoje lankytis pradėjau dažniau. Tuo metu pabėgėliai per Bulgariją keliavo į Europą. Pirmas man į akis kritęs dalykas tuomet buvo vietos gyventojų agresija pabėgėlių atžvilgiu.

Neigiamas nuostatas taip pat demonstravo žiniasklaida, politikai. Kai kurios politinės partijos esamą padėtį išnaudojo reitingams pagerinti. Po ilgo gyvenimo Skandinavijoje tokie pykčio proveržiai mane sukrėtė. Nebuvo matyti jokios empatijos. Mano tauta pamiršo, kad dar visai neseniai per karus ir bulgarai bėgo iš šalies – būdamas tokioje situacijoje neturi pasirinkimo, privalai apsaugoti savo šeimą. Aš norėjau atrasti kokių nors gerumo bei atjautos pavyzdžių visuomenėje.

Žinojau, kad to gerumo žmonėse esama, tačiau dėl mūsų politinės situacijos jis buvo kažkur dingęs. Taip beieškodamas aptikau žinių reportažą apie Goleam Dervent kaimą, kuriame septynios senolės sieną kertantiems pabėgėliams parūpindavo maisto, vandens, antklodžių. Būtent tokios empatijos apraiškų aš ir ieškojau. Ketinau rasti šias senas moteris ir išsiaiškinti, kokios tokio jų elgesio priežastys. 

Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į kaimą? 

Daugybė tuščių, sugriautų namų – tarsi vaiduokliai. Dabar ten gyvena apie 35 gyventojai, bet kadaise būdavo netoli tūkstančio. Ši aplinka man buvo itin tinkama kurti filmą – uždaroje erdvėje, nedidelėje bendruomenėje, išvydau visą spektrą skirtingų pažiūrų, kurios šiuo metu dominuoja ir pasaulio mastu. 

Apleistas Goleam Dervent kaimas primena ir tuštėjančius Lietuvos kaimus. Jauni žmonės išvyksta į miestus, emigruoja į kitas šalis ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Kaip būtų galima šias vietas prikelti gyvenimui? Ar matote būtinybę tą daryti?

Tai, kas dabar vyksta, yra natūralus procesas. Nieko nepriversime likti ten, kur nesinori, žmonės vis vien judės. Suomijoje jaučiamas noras ištrūkti iš miesto. Išbandžius miestietišką gyvenimo būdą, jo nebesinori. Skandinavijoje įprasta turėti vilą užmiestyje. Manau, gyvenimas mažuose miesteliuose taps nauju etapu, tik mes iki jo dar nepriaugome. Tikrai nemanau, kad kaimai visiškai išnyks.

Pagrindinis paštininko varžovas į mero postą savo rinkimų agitacijos metu žada: „Sugrįžus komunizmui bus kur kas geriau. Visi turės darbo, ir kaime bus tvarka.“ Kiek nostalgija komunistiniam laikmečiui šiandien gyva bulgarų sąmonėje? 

Idėja, kokie didingi tai buvo laikai, vis dar neabejotinai gyva. Žmonės kartoja tai, pamiršę visus neigiamus tokio gyvenimo aspektus. Netgi jaunoji karta iš mažų gyvenviečių, kuriai niekada neteko savo kailiu patirti komunistinio režimo, tiki šia idėja apie prarastus gerus laikus. Jie kalba apie komunizmą visiškai nesuprasdami, ką reiškia gyventi tokioje santvarkoje. Bet komunizmas niekada nebesugrįš. Netikiu, kad tai galėtų nutikti.

Per Goleam Dervent kaimą iš Turkijos pabėgėliai traukia kiekvieną dieną. Kas nutinka pabėgėliams, jei juos sulaiko Bulgarijos policijos pareigūnai? 

Pabėgėliai nenori būti pagauti Bulgarijoje, nes tuomet čia turėtų ir likti. Jei policija sulaiko pabėgėlius jau esančius šalies viduje, uždaro juos savaitei, o tada duoda dokumentus ir išleidžia. Pagal Dublino konvenciją, patekus į Europos Sąjungos teritoriją, pabėgėliai turi likti pirmojoje šalyje, kurioje yra sulaikomi. Kiekvieną kartą jiems išvykus į kitas Europos Sąjungos šalis, jie grąžinami atgal į Bulgariją. Todėl pabėgėliai moka vietiniams vairuotojams, kad juos nugabentų iki Rumunijos ar Serbijos pasienio. 

Filme rodoma ištrauka iš žinių reportažo: bulgarai sukelia riaušes ir išvaiko mieste legaliai namus nuomavusius pabėgėlius. Riaušėse skanduojama : Bulgarija – bulgarams! Kodėl, jūsų nuomone, visuomenė yra linkusi izoliuotis?

Kadras iš rež. Tonislavo Hristovo filmo „Gerasis paštininkas“.

Žmonės yra išsigandę. Jie bijo, kad musulmonai jiems padarys ką nors blogo: apiplėš ar nužudys. Nors to niekada nėra nutikę Bulgarijoje. Baimė kyla iš nežinojimo. Ypač tokioje mažoje gyvenvietėje kaip mano filme, kur visi visus pažįsta.

Italijoje yra kaimas panašus į Goleam Dervent, kuris įgyvendino paštininko idėją – įsileido į savo bendruomenę pabėgėlių, jie pradėjo dirbti.

Tai labai geras pavyzdys, kad toks modelis sėkmingai veikia. Bet mes, gyvenantys Rytų Europoje, esame kur kas uždaresni. Mums reikėtų daugiau pakeliauti, kad suprastume kitus. Bulgarijoje šis uždarumas susijęs su komplikuota politinės sistemos kaita – perėjimas nuo komunistinės santvarkos į demokratinę nepraėjo sklandžiai. Dėl to čia žmonės pikti ir viskuo nepatenkinti. Pabėgėliai tėra puiki dingstis suversti kažkam kaltę dėl savų problemų. Štai dėl ko politikams Rytų Europoje puikiai sekasi manipuliuoti šiuo klausimu. 

Tarp vietos gyventojų sklando nepagrįsti mitai apie pabėgėlius: jie žudo bulgarus, jie valgys ir gers, bet nemokės mokesčių. Iš kur kyla toks išankstinis priešiškas nusistatymas? 

Jei žiniasklaida ir politikai demonstruoja priešiškumą kažkam, tai formuoja ir visuomenės nuomonę. Galingiesiems, kurių rankose pinigai ir ginklų pramonė, visuotinė harmonija nėra paranki. Religija gali pasitarnauti kaip galingas ginklas, jei tik žinai, kaip jį valdyti. Religiniu pagrindu sukiršinti žmones yra labai paprasta, nes su tikėjimu susijusių teiginių negali nei įrodyti, nei jų paneigti.

Tikrai nemanau, kad nuoširdžiai praktikuojantys žmonės naudotųsi savo tikėjimu siekdami kam nors pakenkti. Jie turi svarbesnių interesų. Jokioje religijoje nerasime tokio dalyko kaip neapykanta. Atvirkščiai, religijų paskirtis – skatinti ramybę ir taiką. Niekas nenori žudyti ar matyti, kaip žudomi jų vaikai. Vengti skausmo – pagrindinis žmogaus instinktas. Jei kažkas daro nusikaltimus dėl Dievo – tai yra politika. O mes, dokumentinio kino režisieriai, galime pabandyti žiūrovams įrodyti, kad viskas nėra taip paprasta. 

Minėjote, kad jums rūpėjo išsiaiškinti empatiško elgesio motyvus. Ar jums paaiškėjo, kodėl Goleam Dervent kaimo senolės teikė pabėgėliams pagalbą? 

Manau, būti empatiškiems ir rūpintis kitų gerove mes išmokstame. Kaimo senolės atjautė pabėgėlius, nes pačios buvo patyrusios karo negandų – Antrojo pasaulinio karo metais joms irgi teko bėgti iš šalies. Iš patirties moterys puikiai žinojo, ką reiškia prarasti namus. Jos suprato ir tai, kokia reikšminga yra kitų žmonių pagalba. Mūsų empatijos lygis yra nulemtas asmeninių patirčių. 

Dokumentinis filmas „Gerasis paštininkas“ – festivalio „Nepatogus kinas“ programos „Panoroma“ dalis. Nuo spalio 12 dienos filmą bus galima išvysti Vilniuje, Klaipėdoje ir Tauragėje. Daugiau informacijos nepatoguskinas.lt Įėjimas į visus seansus – nuo 1 cento. 

Filmo anonsas:

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.