2017 10 07

Michalina Bočiarova

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Lija Achedžakova: „Man čia baisu, bet įdomu“

Aktorė Lija Achedžakova. Wikipedia.org nuotrauka

Laisvės radijo korespondentės Svetlanos Konegen pokalbis su garsia Rusijos aktore LIJA ACHEDŽAKOVA apie jos vaikystę, vaidmenis teatre ir kine, draugystę su režisieriumi Eldaru Riazanovu, jos principus ir tai, kaip ji tapo „penktąja kolona“.

Gimėte Dniepropetrovske, Jūsų vaikystė prabėgo Maikope. Tėtis – režisierius, mama – aktorė. Kitaip tariant, jūs buvote tipinis teatro vaikas, išaugęs už kulisų?

Taip, tiesa.

Koks buvo gyvenimas mažame, provincialiame Maikope? Kokie žmonės jus supo? Ar tada svajojote apie Maskvą, aktorės karjerą?

Mane supo žmonės, turintys didžiules bibliotekas, ir aktoriai, kurie nuolat gastroliavo. Su tėvais važiuodavau ir aš, todėl dažnai tekdavo atidėti egzaminus. Tada apvažiavome visą Šiaurės Kaukazą. Bet gyvenimas buvo labai sunkus. Mama sirgo plaučių tuberkulioze, užsikrėtė ir tėvas, bet jo gydymas labiau pavyko. Pasitaikydavo, kad po spektaklio mamai iš burnos pasipildavo kraujas, tiesa, scenoje taip nebūdavo, ji laikėsi.

Kada jums buvo dešimt metų, atsitiko stebėtina istorija, kai nusprendėte parašyti laišką pačiam Stalinui, prašydama gauti mamai kažkokių magiškų vaistų ir taip ją išgelbėti nuo mirties. Ir nuostabiausia, kad stebuklas įvyko – vaistų jums gavo ir atvežė.

Nepamenu, kiek man buvo metų. Taip, aš parašiau Stalinui laišką apie tai, kad mano mama ir tėvas miršta nuo tuberkuliozės. Žinoma, „tautų tėvo“ jis net nepasiekė. Tada Rygos farmakologijos gamykloje pradėjo gaminti kažkokius naujausius vaistus, kurie esą išgelbėjo mano tuberkuliozininkus. Laiške pažadėjau Stalinui gerai mokytis, vien penketais, ir baigti mokyklą aukso medaliu. Ir savo žodį išlaikiau. O mums atėjo siuntinys su vaistais, kuriuos gėrė ir mama, ir tėtis, ir teta. Vaistai neišgydė, bet stipriai palaikė.

Jūs buvote normalus sovietinis vaikas, tikėjęs visais komunizmo mitais?

Taip, o kaip mes mylėjome Staliną! Tėtis net mirė su ta meile. Jis buvo komunistas ir liko. Apskritai Kaukaze Stalino vardas garbinamas iki šiol. Aš „išblaivėjau“ ir „apsišviečiau“ tik tada, kai atvažiavau į Maskvą stoti į institutą ir apsigyvenau pas žmones, ką tik grįžusius iš lagerio. Tėtis susitarė, kad, įstojusi į Maskvos spalvotųjų metalų ir aukso institutą, aš pagyvensiu pas puikius žmones, su kuriais jis susipažino Maikope. Šeimininkė – buvusi Maskvos operetės primadona. Ji gyveno dideliame bute su seserimi, tačiau kaimynai dėl per didelio ploto apskundė, ir, kai ji grįžo po tremties, jie jau buvo užgrobę beveik visą butą. Liko mažas kambarėlis, kuriame ji gyveno su seserimi. Kurį laiką su jomis gyvenau ir aš. Būtent jos padėjo man praregėti.

Mano gyvenimas tapo įdomesnis, kai patekau į Maskvos jaunųjų žiūrovų teatrą. Tada atsirado nepaprastų namų ir šeimų, žmonių, su kuriais atsitiktinai suvedė likimas. Ko verta vien pažintis su Viktoru Ardovu ir jo šeima. Į tuos namus užeidavo Josifas Brodskis, ten ilgai gyveno Anna Achmatova. Ardovas buvo puikus žmogus, ryškus rašytojas satyrikas.

Buvo svarbus ir Jaunųjų žiūrovų teatras, jo aktoriai, su kuriais suvedė likimas. Bet vėliau viskas buvo sugriauta. Aš nežinojau, kur eiti. Inna Čiurikova paskambino Anatolijui Efrosui. Tada mes, dvi mergaitės, buvome baisios jo gerbėjos, vaikščiojome į visas generalines repeticijas! Inna, paskambinusi Efrosui, pasiskundė, kad „Lija liko be darbo, nežino, ką daryti“. Tada E. Efrosas patarė eiti pas Galiną Volček į „Sovremeniką“, ten labai geri aktoriai, ir aš jiems tiksiu. Liepė perduoti Galiai, kad Efrosas mane labai rekomenduoja. Ir ji mane priėmė.

Vienas iš ryškiausių jūsų debiutų „Sovremenike“ tapo vaidmuo spektaklyje „Kolombinos butas“, kurį pastatė Romanas Viktiukas pagal Liudmilos Petruševskajos pjesę. Jis jums davė iš karto keturis pagrindinius vaidmenis. Kaip susiklostė jūsų su juo romanas? Jis jus įsimylėjo?

Taigi aš su juo draugavau dar tada, kai dirbau Jaunųjų žiūrovų teatre, jis ateidavo pas mane į svečius. Ir kai jis atėjo į „Sovremeniką“, iš pradžių slėpė, kad Petruševskajos pjesėse, sujungtose į vieną spektaklį „Kolombinos butas“, vaidinsiu aš viena, jo draugužė. Teatre taip nedaroma, ten buvo ir geresnių aktorių už mane. O jis taip padarė, už tai, žinoma, esu jam be galo dėkinga. Viktiukas pristatė mane kaip aktorę, sugebančią vaidinti ne tik višteles, pionierius, berniukus ir mergaites, jis įrodė, kad galiu dirbti ir suaugusiųjų rimtame teatre, vaidindama ne vien senutes. Beje, pirmąją savo senelę suvaidinau dar Jaunųjų žiūrovų teatre spektaklyje „Aš, senelė, Iliko ir Ilrionas“. Paskui antrą – Josifo Raihelhauzo spektaklyje pagal K. Simonovo pjesę. Mano partneris buvo Valentinas Gaftas. Beje, būtent Valentinas – mano pirmasis partneris „Sovremenike“, jis ir paskutinis. Aš iki šiol su juo tame teatre vaidinu spektaklyje „Žaidimas su džinu“.

Apskritai turėjau daug puikių partnerių: Bogdanas Stupka, Igoris Kvaša, Michailas Žigalovas, Valia Gaftas, Garis Leontjevas – visi patys stipriausi, geriausi!

Pakalbėkime apie jūsų kinematografinę biografiją. Ji prasidėjo labai sėkmingai 1973 m. nuo režisieriaus Michailo Bogino filmo „Ieškau žmogaus“. Už jį gavote prizus festivaliuose Lokarne ir Varnoje.

Štai po to mane ir paėmė Eldaras Riazanovas.

Papasakokite apie savo pirmąjį susitikimą su juo. Juk būtent jis ir sukūrė jūsų biografiją kine.

Kai man pirmą kartą paskambino Eldaras Aleksandrovičius, pasakiau: „Aš jus dievinu! Bet jūsų scenarijuje toks mažas mano vaidmuo, kad ten nėra ką vaidinti!“

Kalbėjote apie „Likimo ironiją, arba Po pirties“?

Taip, apie jį. Į mano pretenzijas jis atsakė gana griežtai: „Atsimink: geriau atlikti mažą vaidmenį gero režisieriaus filme, negu didelį – blogo.“ Nuo to laiko aš tai demonstruoju visą savo gyvenimą.

Bet juk būtent už tuos antro plano vaidmenis jus ir myli žiūrovai, pavyzdžiui, juokingos mokytojos iš „Likimo ironijos“ ar sekretorės Veročkos iš „Tarnybinio romano“. Visi jie labai įsimenantys. (…)

Jūsų su Riazanovu ir gyvenimas apskritai, ir kūrybinė biografija glaudžiai susiję. Kaip klostėsi jūsų santykiai filmavimo aikštelėje? Juk jūsų abiejų charakteriai nelengvi.

Mūsų charakteriai nelengvi, bet, matyt, egzistuoja tam tikras biologinis ir žmogiškas suderinamumas. Buvo ir dar vienas mus siejantis bruožas. Mes su Riazanovu – disidentai. Jis mane smarkiai pastūmėjo būtent į tą pusę. Jo gyvenimo pabaigoje tapome labai artimi. Jeigu reikėdavo parašo kam nors apginti, Eldaras Aleksandrovičius – vienintelis žmogus, kurio telefoną galėjau duoti organizatoriams, žinodama, kad jis būtinai pasirašys. Savo ruožtu jis man nė karto man nepasakė: „Ko tu manimi prekiauji?!“ Kai kurie žmonės seniai įtikino niekada ir niekam neduoti telefono, jie iš principo niekur nieko nepasirašo. Šitų žmonių telefonų nedaviau niekam žinodama: dėl kiekvieno tokio „atviro laiško“ gali žlugti visa jų biografija. O aš pati – aktorė, mažas žmogus, man nieko ypatingo neatsitiks. Bet Eldaras Aleksandrovičius – figūra labai žymi. Ir jis, nieko nebijodamas, pasirašydavo panašius laiškus net tada, kai filmuodavo. Jis buvo tikras asas, jo nebuvo galima išmušti iš vėžių. Net tada, kai mus visus išvadino „penktąja kolona“ ir „liaudies priešais“.

Nejaugi niekada per tiek metų neiškilo jokių konfliktų, nesupratimo momentų?

Su Eldaru Aleksandrovičiumi? Ne. Nepamenu. Jis mane mylėjo, o aš – jį. Kartą aš „susimoviau“ filmuojant „Senas klipatas“, pasakiusi, kad mane pernelyg prastai aprengė. Esą žmonės kalėjime sėdi taip atrodydami. Oi, kaip jis ant manęs rėkė! O paskui Sveta Kriučkova ėmė prašyti, kad ją geriau perrengtų, motyvuodama tuo, kad jai tai „netinka“. Ir tada jis pasakė: „Aš niekada nefilmuosiu moters, kuri taip prabangiai apsirengusi!“

Kaip jums atrodo, kokia Riazanovo filmų ilgaamžiškumo paslaptis? Kodėl juos žmonės iki šiol žiūri, nors jie pastatyti pagal senas sovietines realijas?

Kai laidojo E. Riazanovą, prie mikrofono veržėsi ir graudžiai jį apraudojo net tie žmonės, kurių, aš tiksliai žinau, jis nebūtų leidęs net savo slenksčio peržengti. Bet jie taip graudžiai dėl jo verkė, taip gedėjo, kad tai negalėjo būti melas, dirbtinis apsimetimas. Nors, žinoma, ten buvo ir labai daug gerų žmonių.

Papasakosiu apie jį iš kitos pusės. Žinau, kad nėra žmonių, kurie nemėgtų Riazanovo filmų. Gal jų ir yra, bet jie kažkur slepiasi. Pamenu, po jo filmo „Garažas“ visa tų laikų protestuojanti Rusija „puolė“ prie manęs. Kad ir kur pasirodydavau, kad ir kur mane sutikdavo, visi iš karto pradėdavo kalbėti „Garažo“ temomis, apie tas „prasmes“, kokias jis ten sudėjo.(…)

Ir vis dėlto su Riazanovu jus siejo labai ilgas romanas. Jis, žinoma, buvo svarbiausias režisierius jūsų gyvenime?

Taip, žinoma. Turiu pasakyti, kad keletas susitikimų, žmonių mano gyvenime smarkiai pakeitė mane kaip aktorę ir kaip žmogų.

Kokie būtent?

Kine pirmiausia, žinoma, Eldaras Riazanovas. Esu įsitikinusi, kad tik jo dėka mane priėmė į „Sovremeniką“. Paskui mano gyvenime pasirodęs Viktiukas reikšmingai prisidėjo prie mano likimo. Kaip ir tai, kad suvaidinau didelius vaidmenis Galinos Volček spektakliuose. „Sovremenikas“, kai ten atėjau, buvo garsus šalyje, ir svarbi mano gyvenimo dalis praėjo būtent tuo „geruoju“ periodu. Nors tada jau nebebuvo Olego Jefremovo. Žinoma, didelį vaidmenį suvaidino ir mano susitikimas su jaunais režisieriais – Kirilu Serebrenikovu ir Andrejumi Mogučijumi. Igoris Maslenikovas – dar vienas man svarbus režisierius. (…)

Dabar jūsų gyvenimas susijęs su „Sovremeniku“?

Taip, ir tai, kad repertuare liko „Sunkus maršrutas“, labai svarbu. Man atrodo, kad šitai šaliai, o ir pačiam teatrui jis bus „amžinas“ spektaklis. Mes jį vaidinam jau 26 metus, o jo aktualumas tik didėja. Aktualumas to, ką prieš daug metų parašė Jevgenija Ginsburg, šiandien neišblėso. Visus 26 metus jame pribloškiamai vaidina Marina Nejolova. Mes visi jau pasenome, kai kuriuos vaidmenis perėmė jauni aktoriai, bet pats spektaklis nesensta. Visos jo „prasmės“ dabar tampa daug svarbesnės nei tada, kai spektaklis buvo statomas ir reikėjo žmonėms atverti akis. Pasirodo, jiems šiandien tenka jas atverti iš naujo.

Ar jūs tikitės, kad mes kada nors nugalėsime visą šį košmarą ir mums pavyks gyventi šalyje, sugebančioje permąstyti, įveikti stalinizmą?

Ne, aš tuo netikiu. Ir ne dėl to, kas esu pesimistė. Mačiau gerų jaunų žmonių, vadinamųjų „nemuštųjų karta“. Taip, jie puikūs. Bet juk jų taip mažai! Rusų jaunimas ne visas toks. Daugeliui iš jų taip pat norisi veržtis į „tautų tėvo“ glėbį. Jiems nuoširdžiai atrodo, kad toje mistiškoje sovietinėje praeityje gyventi buvo daug geriau. Jiems reikalingas lyderis, pasirengęs grobti, šaudyti, kuriam visiškai nesvarbu Jeseninas, Mandelštamas, Lermontovas arba Mejerholdas. „Prieš įstatymą visi lygūs“. O dėl šitos „lygybės“ jums paprasčiausiai pakiš narkotikų. Štai twiteryje pasirodė trys melagingos žinutės, esą aš jas rašiau! (…) Neseniai man pradėjo skambinti draugai iš viso pasaulio, sužinoję per feisbuką, esą aš mirštu nuo insulto Maskvos miesto ligoninėje Nr.2.

Aš taip pat girdėjau tuos kliedesius.

Taip, skambina draugės ir verkia. Nežinau, kas darosi!

Tipiški bandymai palaužti žmogų.

Bet juk žino, kad aš jau „mušta“. Vėl neseniai buvo „nulaužtas“ mano socialinis tinklas. (…). Nors apie politiką aš ten nerašiau, o tik apie kultūrą. Man daug rašė jaunimas, laukdamas kažkokių receptų, paaiškinimų, analizės. Su jais buvo įdomu. Tuo labiau kad klausimai dažnai būdavo netikėti ir įdomūs. Bet ten apie mane rašė ir daug bjaurių dalykų, esą „šita šlykšti aktoriūkštė“, „netalentinga ir išsigimusi“… Suprantate, skaityti apie save tokius dalykus, visą gyvenimą dirbus teatre, sunkoka.

Daugelis dabar tai, kas vyksta šalyje, išgyvena ne mažiau dramatiškai kaip jūs. Kai kurie išvažiuoja. Negalvojote apie tai?

Ne, niekada.

Tai susiję su teatru, su jūsų profesija?

Aš iki mirties susieta su rusų kalba. Ir viskas tuo baigiasi. Kartais sutinku rusų aktorių, sugebėjusių peržengti tą baisią kiūtį. Bet aš ne tokia talentinga, kad puikiai išmokčiau kalbą senatvėje. Dainuoti negaliu, šokti, deja, taip pat.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O jeigu atsitiktų taip, kad tie nedaugelis rimtų, talentingų režisierių, su kuriais įpratote dirbti (tas pats Kirilas Serebrenikovas) išvyks iš šalies, bus priversti emigruoti?

Ne, to nesugebėčiau. Visų pirma man svarbus įprastas Maskvos bendravimo ratas. Be jo aš negaliu. Antra, man čia baisiu, bet labai įdomu. Aš nepriklausau žmonėms, kurie aplink save mato tik juoda. Jeigu nesėdžiu prie vairo, o paprasčiausiai vaikštau gatvėmis, prie manęs visą laiką prieina nuostabių žmonių, mes kalbamės. Štai neseniai grįžau iš Odesos kino festivalio. Kaip mane ten mielai priėmė! Kaip ta „gatvė“ mane mylėjo! Ir viskas juk gyvenimo pabaigoje, kai kaip kino aktorė niekam netinku. Kad ir į kokią šalį nuvažiuočiau, ten būtinai atsiranda žmonių, sakančių man „ačiū“ ir taikančių į disidentines temas, kuriomis gyvenu ir aš.

Taip, Rusijoje yra miestų, atsisakančių priimti spektaklius, kuriuose aš vaidinu. Bijo, atsisako nuomoti salę. Pavyzdžiui, aš labai vengiau važiuoti į Tiumenę. Skambinu Liusei Ulickajai (rusų rašytoja, – red.past.), sakau: „Negaliu važiuoti į Tiumenę! Ten jau ir žmonės, ir vietos televizija pareiškė, jog aš esą atvažiuosiu, kad ten surengčiau „naują maidaną“. Bet iki jokio „maidano“ aš net nenušliaušiu, mano keliai nesveiki!“ O ten kaip tik turėjo eiti jos spektaklis „Mano anūkas Venjaminas“, ji – autorė. Liusia manęs klausia: „Ko tu bijai?“ Sakau: „Pirmiausia gali tą pačią dieną atsisakyti nuomos. Antra, gali pradėti kiaušiniais į veidą mėtyti.“ Ji: „Mes kiaušinį – nusivalysi!“ Ir aš nuvažiavau. Tiumenėje fojė mėtė lapelius. Vieną iš jų išsaugojau. Ko tik ten nebuvo prirašyta?! „Rusofobė, nekenčianti rusų liaudies, 5-oji kolona, nori Maidano, oranžinės revoliucijos“, kažkokios nesąmonės! Žodžiu, visas rinkinys, pagal CŽV.

Vadinasi, nieko naujo?! Vis tie patys štampai?

Taip. Bet vis dėlto, kai einu kokia nors Rusijos mieto gatve, žinau: joje – mano bendraminčiai. Visi sako man „ačiū“. Tai kur tie „86%“ valdžios gerbėjų, negaliu suvokti. Nė karto jų nesusitikau gyvai. Susitinku tik tuos, kurie kalba mano kalba.

Bet juk tai laimė!

Laimė. Ir man susidaro toks įspūdis, kad viso žemės rutulio rusakalbiai gyventojai taip pat kalba mano kalba, aš dėl to verkiu.

Tada norisi paklausti: kas tos propagandos, apie kurią kalbate, auka?

Nežinau. Matau juos tik per televiziją. Prisiekiu! O gyvenime – nė karto. Galbūt kada nors susitiksiu, ir tai taps paskutine diena mano gyvenime. Štai rašo laiškus: „Tu nudvėsi ne savo mirtimi purvinoje laiptinėje!“ O laiško pabaigoje – kryžius.

Parengta pagal užsienio spaudą