Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ostijų detektyvas

R. Malaiškos nuotraukos

Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtoje parodoje „Bibliotheca curiosa“ tarp kitų daiktų buvo eksponuojamas ir sutrupėjęs kalėdaitis. Jis rastas vienoje iš knygų. Kalėdaičio restauravimo procesas ne mažiau intriguojantis nei pati jo atsiradimo knygoje istorija.

Knyga, kurioje buvo rastas kalėdaitis – tai P. J. Tricalet „Biblioteca manualis ecclesiae partum“ („Bažnyčios tėvų parankinė biblioteka“), išleista 1783 m. Ji priklausė nepaprastai įdomiam žmogui – bernardinų kunigui Jurgiui Pabrėžai, S. Daukanto ir M. Valančiaus amžininkui, draugui ir kraštiečiui. Ar negalėtų būti, kad tai jis, šis iškilus žmogus, amžininkų laikytas net šventuoju, ir įdėjo kalėdaitį į savo knygą?

Kas buvo Jurgis Pabrėža?

J. Pabrėža gimė 1771 m. Večių kaime (Skuodo r.) ūkininko šeimoje. Baigęs Kretingos gimnaziją aukso medaliu, dvejus metus mokėsi, kaip rašo M. Valančius, „Vilniaus akademijoje (Vyriausioje Lietuvos mokykloje) istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto“. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui, J. Pabrėža įsitraukė į jį. Numalšinus sukilimą, negalėdamas tęsti mokslų Vyriausioje Lietuvos mokykloje, įstojo į Varnių kunigų seminariją ir ją baigė. 1796 m. įšventintas kunigu. Ėjo kunigo, vikaro pareigas įvairiose Žemaitijos vietose, pagarsėjo pamokslais, kurių pasiklausyti rinkdavosi minios žmonių. M. Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“ apie kunigą J. Pabrėžą rašė: „Žmonės jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžia atidžia klauso ir nemažai gauna peno išganingo, nes taip yra už šventa turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero.“ Jis buvo pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, kūrė botanikos terminus lietuvių (žemaičių) kalba, sudarė herbariumą, kuriame surinko apie 800 augalų rūšių. Tačiau pats svarbiausias J. Pabrėžos darbas buvo ,,Taislius auguminis“ – enciklopedinis leidinys, kuriame jis apibūdino 643 vietinius augalus.

R. Malaiškos nuotraukos

Pažindamas augalus, turėdamas medicininių žinių ir matydamas paprastų žmonių skurdą ir plintančias ligas, kunigas J. Pabrėža iš vaistinių augalų gamindavo vaistus, mokė žmones jais gydytis. Kaip rašė amžininkai, „prie jo durų visada stovėdavo eilutė žmonių“. 1817 m. kunigas J. Pabrėža apsisprendė, davė įžadus ir įstojo į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną. Jis gavo Ambraziejaus vardą ir pagaliau ramiai galėjo užsiimti širdžiai miela veikla.

Tėvas Ambraziejus mirė 1849 m. spalio 30 d., palaidotas senose Kretingos kapinėse. Jo kapą iki šiol lanko žmonės. Kalbama, kad kaip gydė žmones tėvas Ambraziejus būdamas gyvas, taip gydo juos ir po mirties. Tarpukariu vienuolių pranciškonų iniciatyva buvo pradėta rinkti medžiaga kunigo beatifikacijai, bet atėjo 1940-ieji ir viskas nutrūko.

 J. Pabrėžos rašytinis palikimas, jam gyvam esant, taip ir liko neišspausdintas. V. Biržiška rašė: „Tikrai keistas ir kartu liūdnas likimas žmogaus, kurs pats vienas daugiausia lietuviškai (žemaitiškai) buvo parašęs, negu visi kiti pirmosios XIX a. pusės lietuvių rašytojai kartu, gal išskyrus tik vieną Daukantą.“

R. Malaiškos nuotraukos

Iki 1940 m. kunigo rankraščių rinkiniai ir knygos saugoti Kretingos vienuolyne. Jį uždarius, knygos ir rankraščiai išgabenti: dalis dingo, dalis buvo išsklaidyta po įvairias bibliotekas. 1971 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Senų spaudinių skyriaus vedėjos E. Ulčinaitės iniciatyva iš J. Pabrėžos knygų, esančių Vilniaus universiteto bibliotekos bendruose fonduose, buvo suformuotas atskiras J. Pabrėžos fondas.

Vienoje šio fondo knygų ir surastas minėtas kalėdaitis.

Kalėdaičio restauravimas

Pagal kalėdaičio fragmentų averse matomas christogramų bei ornamentų detales ir lūžių linijas pabandžiau sudėlioti kalėdaitį. Paaiškėjo, kad tai – ne vienas, o du nepilni kalėdaičiai: pirmasis (mažesnis) susidėjo iš 15 fragmentų, o antrasis (didesnis) – iš 7 fragmentų.

Sudėliojus reikėjo suklijuoti fragmentus. Ieškodama tinkamų klijų, eksperimentavau su kalėdaičiu, likusiu nuo šv. Kalėdų.

Restauratoriai dokumentams restauruoti kartais naudoja miltinius klijus, kuriuos verda iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų ir vandens. Jie pagal sudėtį būtų labiausiai tikę kalėdaičių fragmentams suklijuoti, nes ir kalėdaičiai kepami tik iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų ir vandens. Tačiau pabandžius miltiniais klijais priklijuoti atlaužtą kalėdaičio fragmentą, paaiškėjo, kad klijai, kuriems pagaminti naudojamas vanduo, kalėdaičio fragmentams klijuoti netinka –kalėdaitis iš karto težo. Teko ieškoti kitų klijų. Po kelių bandymų paaiškėjo, kad tam labiausiai tinka spiritinis Klucelio G tirpalas. Šiais klijais ir buvo suklijuoti abu kalėdaičiai. Pirmasis svėrė 0,69 g, antrasis – 0,93 g. Kalėdaičiai buvo labai trapūs, todėl jų nugarinė pusė sutvirtinta japonišku voratinkliniu popieriumi. Restauruotiems kalėdaičiams saugoti pagamintas dėkliukas. Jame kalėdaičiai bus saugomi kartu su knyga, kurioje buvo rasti. 

R. Malaiškos nuotraukos

Kalėdaičiai ar ostijos?

Paroda „Bibliotheka curiosa“ sulaukė didelio pasisekimo. Nepastebėti neliko ir eksponuojami kalėdaičiai. Tačiau tuo ši istorija nesibaigia. Kartą šio teksto autorei teko pabendrauti su kunigu J. Sasnausku. Išklausęs kalėdaičių istoriją ir apžiūrėjęs jų nuotraukas, pasakė, kad, jo nuomone, tai greičiausiai visai ne kalėdaičiai, o ostijos, tik neapkarpytos…

S. Rankelienės ir I. Saudargienės knygoje „Bibliotheca curiosa“ tarp kitų publikuotų eksponatų galime rasti ir ostijas. Lieka neatsakytas svarbiausias klausimas – kas įdėjo šias ostijas į knygą, kuri kažkada priklausė bernardinų kunigui J. Pabrėžai?

Virgilija Guogienė, VU bibliotekos Restauravimo skyrius

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu