Silpnaregis apie savo negalią: tai yra likimo duotas išbandymas

Galbūt nustebsite, bet dėl interviu visų pirma su pašnekovu susisiekiau per socialinį tinklą Facebook ir netrukus sulaukiau atsako. Šiandienės technologijos silpnai matančiam ar negalinčiam matyti visai žmogui yra puikiai pritaikytos. Su Andriumi Račkausku kalbamės apie galimybes ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti regėjimo negalią turinčiam žmogui.

Gyvenate Alytuje, kaip šis miestas pritaikytas regos negalią turinčiam žmogui? Kokios pagalbos trūksta labiausiai? Ar galite jaustis drąsiai iš namų išeidamas vienas?

Man patinka gyventi Alytuje, dažnai vaikštau mieste, žmonės jau turbūt pripratę mane čia matyti. Visgi didelė miesto problema yra neskleidžiantys jokio signalo šviesoforai, pagal kurį neregys galėtų orientuotis, kada eiti per gatvę. Kita problema – viešasis transportas, kuris nepraneša stotelių pavadinimų. Kadangi aš galiu silpnai matyti, man šiek tiek paprasčiau. Jeigu važiuoju autobusu ir niekas neužstoja vaizdo, galiu orientuotis erdvėje pagal pastatų kontūrus ir taip žinau, kur išlipti.

Mieste jaučiuosi drąsiai, kadangi galiu matyti automobilius. Visgi stengiuosi žmonėms kuo daugiau pasakoti apie baltąją lazdelę. Dažnai turint regėjimo negalią yra nesaugu išeiti į gatvę, kadangi dauguma vairuotojų nesilaiko kelių eismo taisyklės, kuri numato, kad vairuotojas net ir ne pėsčiųjų perėjoje privalo praleisti neregį, signalizuojantį baltąja lazdele. Tai yra didžiausia visuomenės švietimo problema, su kuria tenka susidurti.

Nors turite regos negalią, vis tiek naudojatės telefonu, aktyviai naudojatės socialiniais tinklais. Kaip jums tai pavyksta? Ar yra prietaisų, kuriais naudotis jums sudėtinga ar negalite visai?

Kai pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, man ypač pablogėjo regėjimas. Tačiau su manimi mokėsi ir daugiau regėjimo negalią turinčių žmonių, jie turėjo įvairių programų, kurios skaitė ekrane rodomą tekstą, tuomet šias programas pradėjau naudoti ir pats. Šiuo metu daugiausia naudojuosi telefonu – visą tekstą man perskaito programa.

Pagrindinė programa yra pačiame telefone, esant poreikiui, galima parsisiųsti priedų. Aš naudojuosi papildoma programėle anglų kalba, nes lietuvių kalba sukurta tik viena programa. Nors ji ir kompensuojama, vis tiek yra gana brangi. Be to, tektą įgarsinantis balsas nėra malonus, ilgiau paklausius man pradeda skaudėti galvą. Žinoma, naudotis užsienietiška programėle yra iššūkis – reikia išmokti suprasti anglišku akcentu skaitomus žodžius. Šios programėlės balsai yra gana aukštos kokybės, jų klausytis laba malonu.

Socialiniame tinkle Facebook programa man gali papasakoti, net kaip atrodo tam tikra nuotrauka. Pasako, kad nuotraukoje, tarkime, yra stovintys ir besišypsantys žmonės ar užfiksuota gamta, jūra. Socialiniuose tinkluose bendrauti nėra sudėtinga. Aš dažniausiai naudojuosi telefonu, čia yra paprasta liečiama klaviatūra, o paspaudus raidę, programa man ją įgarsina. Taip galiu tikrinti raides, o radęs tinkamą, ją parašyti. Kai žinai visų raidžių pozicijas, rašyti gana paprasta. Aišku, pasitaiko ir klaidų, kai netyčia pasirenku šalia esančią raidę, o ne tą, kurios reikėjo.

Visais prietaisais naudotis man nėra sudėtinga. Kartais būna problemų dėl televizoriaus. Jeigu noriu įjungti kitą kanalą, reikia žiūrėti iš labai arti, nes nėra galimybės padidinti vaizdą. Tačiau didelių sunkumų nėra, šiais laikais prietaisai pakankamai gerai pritaikyt silpnai matantiems ar visai negalintiems matyti žmonėms.

Jūs pats profesinėje mokykloje įgijote masažuotojo specialybę. Kokios galimybės silpnaregiui mokytis? Ar jis gali mokytis visko? Kaip išmokote teorinius dalykus, jeigu nematote?

Kadangi mokiausi profesinio rengimo mokykloje, didelių problemų nebuvo. Teoriją išmokti buvo labai paprasta, nes ją gali perskaityti kompiuteris. Kadangi šiek tiek matau, praktinius dalykus stebėdavau priėjęs labai arti. Su manimi besimokantiems visiškai nematantiems žmonėms mokytojai rankomis parodė, ką ir kaip daryti.

Keli draugai, kurie kartu su manimi baigė profesinę mokyklą, įstojo į kolegiją mokytis kineziterapeuto darbo. Tačiau maždaug po dviejų mėnesių jie metė studijas. Buvo pareikšta, jog dėl negalėjimo matyti nebus užskaityti jų praktiniai darbai. Visą laiką buvo juntamas nepasitenkinimas, kodėl neregiai pasirinko kineziterapijos studijas.

Žinau ir sėkmingų istorijų – kai kurie regos negalią turintys pažįstami sėkmingai baigė socialinius mokslus, informacinių technologijų studijas ar įgijo kitas specialybes.

Šiuo metu dirbate masažistu, kaip į jūsų negalią reagavo darbdaviai, kai ieškojote darbo? Kaip reaguoja klientai, pamatę, kad juos masažuos silpnaregis?

Galima sakyti, jog, kai ieškojau darbo, jis pats mane susirado. Mano darbdavė tuo metu kandidatavo savivaldybės tarybos rinkimuose, bet turėjo svajonę įkurti grožio ir sveikatingumo centrą. Kai ji sužinojo, kad esu įgijęs masažuotojo profesiją, bet negaliu susirasti darbo, mane įdarbino. Jau antrus metus dirbu šį darbą.

Dauguma klientų mano negalios turbūt net nepastebi. Kadangi esu pripratęs prie aplinkos, galiu lengvai palydėti klientą ar jam kažką parodyti. Su baltąja lazdele darbo metu nevaikštau.

Jūsų negalia yra įgyta, o ne įgimta, kaip pavyko susitaikyti su faktu, kad nebegalite gerai matyti?

Buvo sunku, nes vaikystėje mano regėjimas buvo nepriekaištingas. Po lemtingos operacijos, kai man buvo aštuoneri, pradėjau matyti labai prastai. Vėliau regėjimas buvo šiek tiek pasitaisęs – akių gydytojo kabinete galėjau  matyti eilutę su didžiausiais simboliais. Tuo metu gana neblogai orientavausi erdvėje, tačiau vis tiek klausiau savęs, už ką man visa tai. Galiausiai susitaikiau su faktu, kad negaliu gerai matyti. Tai yra likimo duotas išbandymas, kurį reikia išmokti priimti ir išmokti su juo gyventi.

Koks yra aplinkinių požiūris į regos negalią turintį žmogų? Ar žmonės noriai padeda, o galbūt kaip tik vengia negalią turinčio žmogaus draugijos?

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jeigu negali matyti, tai ir negirdi. Tokie žmonės ima garsiai stebėtis, kaip mes apsirengiame ar laido kitokias nemalonias replikas. Jeigu šiek tiek paeinu be baltosios lazdelės, būna, žmonės ima sakyti, kad savo negalią tik imituoju.

Jeigu kreipiuosi dėl pagalbos, dažniausiai žmonės būna nusiteikę geranoriškai. Aplinkinių elgesį dažnai lemia baltoji lazdelė. Aš galėčiau vaikščioti be jos, bet jeigu be lazdelės parduotuvėje prieinu prie pardavėjos ir paklausiu, tarkime, prekės kainos, atsakymas būna: „Ar nematai? Taigi parašyta.“ Baltoji lazdelė leidžia jaustis ramiau ir gatvėje, kur daug žmonių ir sudėtinga orientuotis, kiek jų juda į tavo pusę. Gerokai lengviau, kai aplinkiniai žino, kad negali matyti. Tačiau jeigu gatvėje tave kliudo vyresnio amžiaus žmogus, dažnai šioje situacijoje vis tiek lieki kaltas, nors jis gali matyti, o tu – ne.

Darbo kolektyve atskirties nejaučiu. Visgi daugelio žmonių požiūris į negalią turintį žmogų yra netinkamas. Mano negalia nėra fiziškai labai matoma, tačiau, tarkime, jeigu žmogui su cerebriniu paralyžiumi yra sudėtingiau ištarti žodžius, jam žmonės linkę lipdyti kvailio etiketę. Nors jo negalia yra tik fizinė. Kai aplinkiniai nepriima negalią turinčių žmonių, tada mes tik dar labiau atsiribojame nuo visuomenės ir užsisklendžiame.

Sakoma, kad, turint vieną negalią, sustiprėja kiti pojūčiai. Šiuo atveju jūsų juslė, skonis, klausa, lytėjimas ir uoslė turėtų būti jautresni nei visų kitų. Kaip yra iš tikrųjų?

Kitos juslės turbūt labiau išryškėja, kai nesusitelki vien į regėjimą. Pavyzdžiui, priėjęs prie gatvės aš vis tiek stengiuosi žiūrėti, ar neatvažiuoja mašina, bet kai einu ir nesusikoncentruoju į regėjimą, pirštai būna jautresni. Gal kartais galiu geriau girdėti kai kurias detales. Dėl kitų pojūčių garantuoti negaliu.

Jeigu galėtumėte vienai dienai atkurti gerą regėjimą, ką labiausiai norėtumėte pamatyti?

Jeigu galėčiau gerai matyti, labiausiai norėčiau paskraidyti lėktuvu virš didžiųjų pasaulio miestų, tokių kaip Niujorkas ar Paryžius. Būtų įdomu iš paukščio skrydžio pamatyti ir kalnus.