2017 10 21

Kun. Algirdas Toliatas

Tyto alba

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Turto menkystė

Kun. Algirdas Toliatas.

Algirdas Toliatas „Gerumo liūnas“. „Žmogaus ir Dievo metų“ antroji knyga. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Dailininkė – Asta Puikienė.

Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ʻKą čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Galop jis tarė: ʻŠtai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ʻKvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Lk 12, 13–21)

Evangelijoje pagal Luką kalbama apie mūsų godumą. Godumas – tai baimė, kad ko nors pritrūksime arba imsime stokoti. Galbūt pinigų, turto, gal dėmesio, išminties. Šios baimės skatinami, griauname savo klojimus ir stengiamės statyti didesnius visoms gėrybėms kaupti, tikėdamiesi ateityje ilsėtis ir smagiai leisti laiką. Ir čia Dievas kreipiasi į žmogaus širdį labai subtiliai ir tėviškai atskleidžia, kokie godumo padariniai jo laukia, jei nesirūpina turtinti sielos.

Senojo Testamento Koheleto knygoje kalbama apie žmogaus darbų ir gyvenimo beprasmybę. Tuštybių tuštybė kaupti pinigus, kurių neišleisi, ar krauti į lentynas ką kitą, kuo nepasinaudosi, ir palikti visa tai kažkam. Juk mums Dievo ketinimai nežinomi, pasak Koheleto, viskas yra rūkas. Mes nenumanome, kas rytoj mūsų laukia, ar dar būsime gyvi, bet interesais apribodami savo gyvenimą skurdiname, rezultatų pasiekiame menkų ir neilgalaikių. Blogiausia, kad kurdamas gerovę žmogus sudaro tam tikrą jaukumo erdvę, kurioje įsitaisęs pripranta prie gerumo, prie patogumo ir tampa nebeatsparus. Maža to, jis praranda gebėjimą džiaugtis, nes jam atrodo, kad taip ir turi būti. Vanduo – normalu. Turime turėti vandens – kaip kitaip? Šalto ir šilto. Turi būti elektra, šildymas, uždarbis, maistas – tai savaime aišku, kitaip ir būti negali. O jeigu nėra, dingsta, sugenda – labai pykstam. Mums į galvą neateina, kad pasaulyje toli gražu ne visi turi net ir tai, kas atrodo būtiniausia, ir kad mes patys neturime nieko, kas nebūtų mums duota.

Pinigas iš tiesų yra geras tarnas, bet labai blogas šeimininkas, ir tik viena iš mūsų turto išraiškų. 

Nežinia, ar daug kas rūpinasi, kad nepritrūktų sielos arba dvasingumo, žmogiškumo. Tačiau net ir čia turi būti saikas. Perdėtas gerumas pakerta šios sąvokos šaknis, nes jo padariniai būna tragiški. Atrodo, kuriam gėrį pirmiausia tam, kad saugūs būtume patys ir tie, kurie mums brangiausi. Atrodo, kilnu, gražu, bet tas komfortas gali būti labai pavojingas. Kitas žmogus netenka galimybės pats tą daryti, neišmoksta tais turtais naudotis, jie jam netenka vertės. Vadinasi, nuskurdiname sau brangų žmogų ir save patį. Tai klastinga apgaulė. Ne vienas matėm šeimų, turtingų, bet nelaimingų. Lyg ir nieko netrūksta materialiai, o meilės ir pagarbos vienas kitam nėra, veša panieka ir neapykanta. Mums tik atrodo, kad turėdami daugiau būsime laimingesni. Pasak Koheleto, surinktos gėrybės nesuteikia žmogui laimės, jei jo požiūris į turtą neteisingas. O jeigu teisingas, tai ir neturte jis gali būti laimingas. Kas sugeba iš auksinių indų valgyti kaip iš molinių, yra laimingas, bet laimingesni tie, kurie ir iš molinių valgo kaip iš auksinių. Pinigai – tai tik priemonė. Pinigas iš tiesų yra geras tarnas, bet labai blogas šeimininkas, ir tik viena iš mūsų turto išraiškų. Neturtas be dvasios irgi nėra dorybė. Yra daug neturinčių pinigų, bet stokojančių ir dvasios, pasiruošusių už nieką parduoti bet ką. Bet yra turinčių daug turto ir mokančių juo dalytis. Tikrasis turtas – per pakilimus ir nuopuolius išsaugotas žmogiškumas ir atjauta.

Labai svarbus mūsų požiūris ir suvokimas. Evangelijoje Kristaus prašoma liepti, kad brolis pasidalytų palikimą. Žmogus bando numesti savo atsakomybę Kristui. Tai lengviausias būdas, bet tai aklavietė, net jeigu Kristus, būdamas Dievas ir žmogus, paskirstytų brolių palikimą dieviškai teisingai ir sakytų: jam viskas, o tau – nieko, nes tau reikia augti. Toks padalijimas anaiptol ne visiems patiktų, nors iš tikrųjų gal būtų naudingesnis, nes žadintų ir duotų impulsą stengtis, išsiristi iš patogios erdvės, imti dirbti, ieškoti, kurti. Net jei dalytų apylygiai, vis viena netiktų. Nebūtinai palikimą, pinigus, ar kitokį turtą, kartais net dėmesį. Pavydas ir godulys įklampina, mes užbuksuojame ir, užuot kūrę, imame gromuliuoti visiškai nereikšmingus dalykus, kaip voverės užsisukame rate ir nebematome išeities. Todėl Kristus apsuka klausimą ir grąžina prašytojui sakydamas, kad bėda yra ne turtas ir ne jo dalybos, bėda – žmogaus godumas, kuris neleidžia dalytis. Tai daugiausia, ką Kristus galėjo padaryti – pažadinti brolių sąmoningumą, suvirpinti sielos stygas.

Net ir amžinybėje mes nesėdėsime patogiai susirangę savo foteliukuose.

Ostapas Benderis Šuros Balaganovo klausia, kiek jam reikia, kad būtų laimingas. Į šį klausimą kiekvienas sau turėtume atsakyti. Galbūt atsakę į jį imtume elgtis ir gyventi kitaip. Laimė, kaip ir Dievo karalystė nėra statiška. Ji dinamiška, tai nuolatinė kūryba, nuolatinė kelionė. Net ir amžinybėje mes nesėdėsime patogiai susirangę savo foteliukuose. Amžinybė negali būti priešinga Dievo prigimčiai, todėl ir laimės suvokimas turi būti nuolatos atnaujinamas arba, kaip sakoma, perkraunamas. Kai kada jį perkrauna praradimai – sveikatos, artimo žmogaus netektis, išdavystė – tokie sukrečiantys, kad staiga suvoki, kad turėjai ir nebeturi. Atpažįsti laimę iš jos žingsnių aido, kai ji nueina. Tačiau tikresnis būdas laimės sampratai atnaujinti yra sąmoningumas. Gyvenimas yra gražus ir sunkus, štai kodėl kryžiaus elementas jame toks svarbus. Čia susikerta vertikalė – dieviškumas ir horizontalė – žmogiškumas, mirtis ir prisikėlimas. Juk reikia ką nors numarinti, kad kam nors prisikeltume. Pasinaudokime apaštalo Pauliaus patarimu. Numarinkime tai, kas mumyse žemiška – ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą ir geidulius bei godumą, nes tai stabmeldystė. Nemeluokime vieni kitiems, nusivilkime senąjį žmogų. Esame Šventosios Dvasios buveinės. Ar galime būti dar turtingesni negu jau esame? Mes jau viską turime, esame apdovanoti Dievo, siela gali linksmintis ir džiaugtis.

Melskime Dievą apsaugoti mus nuo mūsų pačių baimių, godumo, kad ir koks jis būtų, žabangų. Prašykime Viešpaties atverti mūsų gyvenimo vartus Jo išlaisvinančiai galiai, kad sugebėtume pilką kasdienybę semti kaip iš auksinių indų, kad puoselėtume dėkingumo dvasią ir atjautą stokojantiems. Priimkime gyvenimą, kuris yra gražus, ir gyvenimą, kuris yra sunkus, tapkime ramybės uostu vieni kitiems. 

Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. gavo dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigas. 2016 m. išleido savo pirmąją pamokslų knygą „Žmogaus ir Dievo metai“. Šiais metais išėjo antroji jo knyga „Gerumo liūnas“ – liturginių C metų pamokslų ciklas.