2017 10 23

Gabija Kavaliauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vytautas Sinica: „Monumentas nėra galvosūkis – kitaip nei vamzdis, jis neturėtų kelti diskusijų visuomenėje“

Evgenios Levin nuotrauka

Lukiškių aikštės renovacijai artėjant prie pabaigos, diskusijos apie tinkamą memorialą žuvusiesiems už Lietuvos laisvę vis dar kurstomos klausimu: Vytis ar alternatyvūs projektai? Nors Seimas beveik vienbalsiai balsavo už Vyčio paminklą aikštės centre, o visuomeninė apklausa atskleidė visuomenės palankumą dėl šios idėjos įgyvendinimo, Vyčio paminklo vizija išliko  tik viename iš penkių naujų kūrybinių projektų, inicijuotų Kultūros ministerijos bei Šiuolaikinio meno centro. Tuo tarpu likusieji kūrybiniai projektai pristato šiuolaikiškos aikštės modelius, kuriuose didelis dėmesys skiriamas interaktyvui ir patrauklumui, o Vyčio simbolika paliekama užnugaryje.

„Reprezentacinė aikštė, kaip sako pats pavadinimas, turi visų pirma skelbti kažkokią žinią. Šiuo atveju Lietuvos valstybinė reprezentacinė Lukiškių aikštė skelbia lietuvių tautos valstybingumo žinią, o realistinis paminklas yra aiškiausia, visų visuomenių, kultūrų ir laikotarpių išbandyta tokia žinią perduodančio viešojo monumento forma“, – paminklo reikšmę Lietuvai pabrėžia Vyčio šalininkas, politologas Vytautas Sinica.

Kokią pagrindinę idėją mūsų visuomenei bei svečiams iš užsienio turėtų skleisti Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Pamatinė idėja, kuria remiasi pats sprendimas Lukiškių aikštę paversti reprezentacine valstybes aikšte ir joje statyti memorialą žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, yra teigti tautos valstybingumą. Tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai. Lietuvos piliečiams ir užsienio svečiams paminklas turėtų byloti skirtingus šios pagrindinės žinios aspektus. Lietuvos piliečiams sėkmingai sukurtas Vyčio paminklas turėtų kelti pasididžiavimą savo šalimi, jos istorija ir laisvės kova, o kartu ir būti įkvėpimu ar įpareigojimu, padėti pajausti, kad visi esame ne kiekvienas už save, o dalis politinės bendrijos – gyvų, mirusiųjų ir dar ateisiančiųjų – kurie visi atsakingi už tai, kokią Lietuvą pavyks sukurti. Mintis, kad žmonės žuvo už Lietuvos laisvę, nėra nei liūdna, nei banali. Ji reikalinga susimąstyti, kad buvo žmonių, kuriems Lietuvos valstybingumas buvo vertesnis už gyvybę. Tai tam tikras idealas – jeigu jie rinkosi mirtį, kad išsaugotų Lietuvą mums, tai ir mes, ją gavę iš prieš mus buvusiųjų, turime ją kurti ir puoselėti, po savęs palikti geresnę, klestinčią – tokią, kurioje norėtųsi gyventi.

Dar pavasarį Seimas beveik vienbalsiai balsavo už Vyčio paminklo atsiradimą Lukiškių aikštėje. Dėl kokių priežasčių buvo suabejota šiuo sprendimu ir imtasi kūrybinių dirbtuvių naujiems projektams aikštėje įgyvendinti?

Egzistuoja ideologinės priežastys, apie kurias šnekėti vengiama, ir pragmatiški pretekstai. Pagrindinė ideologinė priežastis yra postmoderniai mąstančios meno bendruomenės nuostata, kad pats monumento žanras yra pasenęs, dvokia pelėsiais ir tinka tik XIX, o ne XXI amžiui. Kaip suprantu, tokios nuostatos diegiamos Dailės akademijoje kaip tariamas meno istorijos faktas. Kita šio mito versija teigia, kad realistinė skulptūra būdinga tik sovietmečiui, o ne laisviesiems Vakarams. Pastarąjį aiškinimą tenka išgirsti itin dažnai, nors į jį rimtai negali žiūrėti niekas, lankęsis Romoje, Vienoje, Paryžiuje ar bet kuriame reikšmingesniame Europos didmiestyje. Šiandien JAV vykstantis „karas“ dėl konfederatų paminklų nebūtų įmanomas, jei JAV – vakarietiškumo įsikūnijimas – nebūtų nusėta realistiniais monumentais istorinėms asmenybėms pagerbti. Tuo tarpu pirmasis mitas yra save pildanti pranašystė – kai meno bendruomenė save įtikina, kad kas nors nebetinkama, tai ir tampa „nebetinkama“. Lietuvoje šiandien sudėtinga situacija dėl viešųjų monumentų yra iš dalies ir todėl, kad beveik nebėra galinčių juos sukurti skulptorių monumentalistų. Senoji karta (G. Karalius ir kiti) arba išmirė, arba yra itin garbaus amžiaus, o naujoji tiesiog nebuvo ugdoma. Tokioje situacijoje nieko keista, jog liberalas meras ir faktinė liberalė kultūros ministrė bei jų aplinka nenori „atgyvenusio“ ar net „agresyvaus“ Vyčio paminklo. Tai, kas tautai būtų pasididžiavimas, šiuolaikinio meno ekspertų teigimu, būtų gėda.

Taip išėjo,  jog jau po Seimo balsavimo Kultūros komitetas kvietė Vyčio paramos fondą pristatyti paminklo liejimo darbų situaciją, surinktą finansinę paramą. Surinktų lėšų, politikų teigimu, buvo mažiau, nei gyrėsi fondo atstovai, kurie dar ir negalėjo atvykti į posėdį. Galimas dalykas, kad politikai iš tiesų pasijuto apgauti, nes anksčiau ne kartą susidurta su situacijomis, kai visuomeninės iniciatyvos surenka dalį lėšų ir galiausiai palieka viską finansuoti Vyriausybei. Fondas tuo tarpu motyvuoja, kad negali masiškai rinkti lėšų, kai nėra žalios šviesos paminklo statyboms, o surinktos lėšos galimai nebus panaudotos. Abi pusės turi argumentų. Pinigai, žinoma, problema, tačiau ji niekinga ir juokinga svarbiausios valstybės aikštės sutvarkymo fone. Jeigu visuomeninkai sugebės surinkti lėšų – puiku. Jeigu ne, valstybės garbės reikalas finansuoti tai biudžeto lėšomis. Bet kuriuo atveju susidarė tokia situacija, kuria tobulai naudojasi idėjiniai monumento priešininkai.

Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) pristatė penkis kūrybinius projektus, skirtus Lukiškių aikštės memorialui įkurti. Tik viename iš jų yra įtrauktas Vyčio paminklas, o kituose – tik Vyčio simbolika. Kodėl svarbu aikštėje statyti Vytį būtent paminklo forma?

Skirtingi skulptūros žanrai ir viešosios erdvės turi skirtingas funkcijas. Ginčas dėl Lukiškių aikštės vizijų vyksta tarp valstybinės aikštės ir skvero šalininkų. Įstatymiškai jis išspręstas 1999 m., kai nutarta, kad tai valstybinė aikšte ir joje turi būti memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skveras yra iš esmės rekreacinė erdvė, kurioje meninis elementas yra kaip priedas, „tarp kitko“, ir neturi dominuoti pačioje erdvėje. Reprezentacinė aikštė, kaip sako pats pavadinimas, turi visų pirma skelbti tam tikrą žinią. Šiuo atveju Lietuvos valstybinė reprezentacinė aikštė skelbia lietuvių tautos valstybingumo žinią, o realistinis paminklas yra aiškiausia, visose visuomenėse, kultūrose ir laikotarpiuose išbandyta tokia žinią perduodančio viešojo monumento forma. Po kuo daugiau simbolikos sluoksnių pasislepiame, tuo labiau nutolstame nuo sėkmingo tikslinės žinios perdavimo visuomenei ir miesto svečiams.

Kai kurie meno ekspertai pabrėžia „talpumo prasmėms“ – galimybę žmonėms interpretuoti savaip – svarbą monumente. Kokia jūsų nuomonė?

Teisingai parinktas paminklas padeda apibrėžti mūsų politinę bendruomenę, o neteisingai parinktas apskritai negali to padaryti, nes į jį bet kas gali susidėti kokią tik nori prasmę. Lukiškių aikštei iškeltam tikslui (reprezentacinė valstybės aikštė ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę įamžinimas) tai būtų labai blogas bruožas. „Talpų prasmėms“ paminklą tikslinga statyti, jeigu norime pašalinti politinės bendruomenės ribas, pasakyti, kad Lietuva yra lygiai visų ir kartu niekieno išskirtinai. Tokią žinią siųstų paminklas, kurį būtų galima interpretuoti ir kaip nebūtinai Lietuvos, o abstrakčią ar individo laisvės kovą. Viešieji monumentai skirti ne rafinuotam eksperto skoniui patenkinti, o perduoti visuomenei svarbią žinią. Ir ją suprasti neturėtų būti iššūkis – monumentas nėra galvosūkis ir kitaip nei vamzdis jis neturėtų kelti diskusijų visuomenėje. Priešingai, visuomenę jis turi telkti. Beje, nemažai žmonių be pagrindo supriešina monumento idėją su galimybe aikšteje sėdėti ant suoliukų, žaisti vaikams, iškylauti ir t.t. Šis prieštaravimas dirbtinis. Labai mėgstu jį paneigdamas rodyti Vienos Herojų aikštėje (Heldenplatz) esantį paminklą erhercogui Karoliui. Jį supa žaliuojanti pieva, o joje renkasi įvairaus amžiaus žmonės, ir niekas nebijo paminklo šešėlio. Savo dydžiu, objektu (raitelis), plastika ir sugyvenimu su aplinka, mano akimis, tai yra tobulas pavyzdys, ką turėtume mėginti pasiekti Lukiškių aikštėje.

Ką dabartiniam žmogui simbolizuoja Vytis?

Vytis yra vienintelis simbolis, turėjęs svarbą ir reikšmę tiek senojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek modernioje Vasario 16-osios Lietuvoje. Žmonės jį ne tik žino kaip faktą, bet jis jiems turi reikšmę, sukelia asociacijų, didesnių ar mažesnių emocinių išgyvenimų, turi nedviprasmišką ryšį su Lietuvos valstybe ir – drįsčiau teigti – didžiavimusi ja. Vyčio paminklas skelbia, kad esame tauta, kuri pati kuria savo istoriją, pati save valdo, tauta, kurios žmonės yra pasiruošę ginti ir pasiaukoti, kad tą laisvę išsaugotų. Nors tautos valstybingumą teoriškai atspindėti galėtų nebūtinai vien tik Vytis, tačiau kito tokio visuotinai suprantamo, telkiančio, lengvai sušiuolaikinamo (ką įrodė B. Vanago logotipo populiarumas) simbolio paprasčiausiai nėra arba niekas jo nepasiūlė. Lietuvos dabartinės visuomenės pamatinė problema yra savęs kaip bendruomenės, kaip tautos, nesuvokimas, todėl Vyčio atsiradimas svarbus savo priminimu, kas mes ir kodėl esame. Lietuvoje klesti ideologija „kiekvienas už save“– įstatymai ir socialiniai santykiai, ypač atskirtis tai nuolatos skatina, o emigracijos mastai liudija, kad šis mąstymas yra įsigalėjęs. Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi.

Vienas iš kūrybinio konkurso dalyvių, skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas, teigia, jog laisvės vaizdinį geriausiai kuria patys piliečiai, kas dieną leidžiantys aikštėje. Ką manote apie tokį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę įprasminimą?

Mano nuomone, tai tipiškas politiškai nemąstančio žmogaus pavyzdys. Spėčiau, kad taip būtų įprasminta kitokio pobūdžio laisvė. Kasdieną aikštėje leidžiantys piliečiai savo buvimu gali liudyti nebent tik individo arba vartotojo laisvę. Tačiau aikštė skirta Lietuvos laisvės aukoms. Tai ypač reikšmingas skirtumas, kuris pabrėžia, už ką būtent žuvo savanoriai, partizanai, 1941-ųjų sukilėliai, Sausio 13-osios aukos. Už Lietuvos kaip valstybės nepriklausomybę ir tautos suverenumą ar už savo, kaip individų, laisves? Kiekvienam, skaičiusiam partizanų dienoraščius, savanorių ar sukilėlių atsiminimus, atsakymas yra visiškai aiškus – tos mirtys yra dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės. Iš kasdienio laiko leidimo aikštėje ši konkreti žinia niekaip neplaukia ir negali išplaukti. Aikštėje gali vaikščioti bet kokie žmonės, jų galvose gali nebūti jokio ryšio su Lietuvos valstybe, jie gali būti absoliučiai abejingi jos suverenumui – juk kai šioje aikštėje stovėjo Leninas, o dar anksčiau – kartuvės, joje irgi fiziškai laisvai vaikščiojo žmonės – sovietinės ir carinės imperijos subjektai. Tačiau jie nebuvo laisvi, ir pats jų kasdienis laiko leidimas šioje ar kitose aikštėse, sekant p. Labašausku, buvo paminklas nelaisvei.

Čia išryškėja dar vienas, tikiuosi, retorinis klausimas. Ar norime po savęs kažką palikti? Jei vieną dieną Lietuva neteks savo laisvės, kas jau ne kartą buvo, okupantams nereikės nieko griauti, kad įtvirtintų savo steigiamą naują tikrovę. Tie, kas susitaikę pasirinks ne mirtį, o gyvenimą be valstybės, jau kitą dieną savo kasdieniu laiko leidimu aikštėje taps paminklais valstybės ir savo nelaisvei. Tai itin trapus ir efemeriškas įamžinimas. Gal būtent tokio ir norisi visuomenės daliai, kuri tiki, kad turime patys save kasdien susikurti iš naujo.  

Bendros nuomonės tarp visuomenės ir valdžios atstovų dėl tinkamo memorialo Lukiškių aikštėje nerandama jau keliolika metų. Kaip manote, kas trukdo pasiekti kompromisą?

Visuotinio pliuralizmo laikais visiško sutarimo apskritai negali būti. Prie paprastos nuomonių ir skonių įvairovės prisideda giliausi ideologiniai nesutarimai dėl pačios aikštės tikslo. Priėmus šį sprendimą, dalis piliečių neišvengiamai lieka nepatenkinti. Tada prasideda skonio dalykai – kaip geriausia įgyvendinti? Gražu ar negražu? Prie labai ilgai besikartojusių konkursų nemažai prisidėjo tai, kad kūrėjų bendruomenėje nuolatos kažkas skundžiama, teikiami jau kituose konkursuose naudoti projektai (tokia buvo anksčiau laimėjusi „Tautos dvasia“), bendraautoriai susipyksta dėl premijų ir taip be galo. Vytis, kaip telkianti idėja, kelią skynėsi ilgai ir sunkiai, susidūrė su daug kaltinimų agresyvumu ir senoviškumu. Ir visgi šių metų visuomenės apklausos rodo, kad jį palaiko 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus respondentų, tarp jaunimo palaikymas daug didesnis nei senjorų. Sutarimą pasiekti sugebėjo netgi Seimas. Visa tai logiška, nes kaip sakiau pradžioje, nėra kito tokio simbolio – pozityvaus, prasmingo ir suprantamo visoms visuomenės grupėms. Ši pažanga suteikia vilties, kad visgi pagaliau susitarsime.