Helovinas: mirties grimasos, išnyrančios iš gelmių

Praeityje jokia šventė neapsieidavo be užuominos apie mirtį. Prie stalo sėsdavosi ir giltinė ar skeletas, kad linksmai draugijai primintų mirties neišvengiamumą bei artumą – džiaukimės gyvenimu šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.

Anglosaksų kultūros kraštuose ši tradicija buvo susijusi su lapkričio 1-ąja, Visų šventųjų diena, žinoma kaip All Hallows’ Eve, tai yra, Visų šventųjų išvakarės, tad švenčiama spalio 31-ąją. Tądien buvo meldžiamasi už mirusiuosius, esančius Danguje tarp palaimintųjų. Tačiau pati tradicija yra daug ankstesnė už krikščionybę, tiek, kad dar yra išlikusių užuominų į senuosius keltiškuosius ar netgi neolitiškuosius kostiumus.

Jungtinėse Valstijose Helovinas yra eilinė šventinė diena, ir pareigos mirusiųjų atžvilgiu ten, atrodo, yra visiškai pamirštos.

Kita vertus, galėtume sakyti, kad mirusieji grįžta atsikeršyti už tai, kad juos pamirštame, ir tai daro per mūsų vaikus, teigia italų psichoterapeutas Pasquale Ionata. Vaikai persirengia raganomis, velniais, žvėrimis, vaiduokliais ir dvasiomis.

„Atrodytų, tarsi jie būtų studijavę senovinius mitus bei laidojimo papročius. Prašo smulkaus mokesčio susimokėti už perkėlimą per Stiksą, vieną iš pragaro upių. Išskobtas ir išpjaustytas moliūgas, kurioje viduje uždegama žvakė, vaizduoja laidotuvių katafalką su priešo, nužudyto kaip trofėjus, galva.

Sukryžiuoti kaukolė ir blauzdikaulis puošiantys šventinius Visų šventųjų dienos drabužius, taip pat yra mirties simboliai. Visų šventųjų dieną mūsų vaikai persekioja mus, savo žaidime apsukdami į priešingą pusę edipinę situaciją. Jie nori mus išgąsdinti, ir dažnai jiems tai puikiai pavyksta, kaip tai liudija tądien ne sykį surengiami nemalonūs pokštai ir avarijos.

Mes stengiamės apmaldyti vaikus-dvasias savo dovanomis, kaip kadaise buvome pratę atnašauti aukas prie mirusiųjų kapų“, – teigia Ionata.

Visų šventųjų vigilijos tradicija slepia savyje kur kas didesnę auką nei koks smulkus pinigėlis ar saldainiai, kuriuos esame pratę dovanoti kostiumais persirengusiems vaikams: „Leisdami savo vaikams vaizduoti mirusiuosius, mes pareiškiame, kad jie patys yra mirę, pakartojame senovinį paaukojimą – kai vietoj savęs aukojome vaikus. Nuo pat pirmojo sakralinio paaukojimo jokia auka nenumaldė dievų labiau nei ritualinis pirmagimio paaukojimas.“

Tačiau mūsų dienomis visa tai privalo likti pasąmonėje ir būti užmaskuota simboliais, kurių mūsų sąmoningas protas nebeatpažįsta, sako mokslininkas. Priešingai, šio karnavalo papročiai mus stebina arba net ir prajuokina, tampa lengva pramoga. „Sąmoningas galvojimas apie mirtį ir sakralinius paaukojimus sužadintų mums sunkių vidinių konfliktų ir kaltės jausmą“, – apibendrina autorius.

Pagal publikaciją „Citta nuova“ parengė S. Žiugždaitė