2017 11 06

Gabija Kavaliauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Jaunimas gali padėkoti sovietmečiui: protėvių kančios užgrūdino jaunąją kartą

Sovietmetis mūsų seneliams bei tėvams „padovanojo“ didžiulę trauminę patirtį, kurios neigiami padariniai atsispindi šiuolaikinio jaunimo psichologijoje – dėl to jaunas žmogus yra labiau įsitempęs, nerimastingas, dažniau serga depresija. Visa tai, ką perskaitėte ką tik – viso labo socialinis stereotipas, kurį sulaužė Vilniaus universiteto doktorantė Eglė Mažulytė. Pašnekovė savo disertacijai atliko tyrimą apie tai, kaip jaunąją kartą paveikė jų šeimos trauminės patirtys iš sovietmečio laikotarpio, ir gavo visiškai priešingus rezultatus.

„Tyrimas parodė, kad asmenys, kurių šeimoje būta istorinių traumų patirties, yra psichologiškai stipresni, optimistiškesni, pozityviau vertina ateitį“, – netikėtas tyrimo išvadas atskleidė E. Mažulytė.

Dažniausiai kalbama apie tai, kaip sovietmetis paveikė mūsų prosenelius, senelius ir tėvus. O kokią įtaką šis laikotarpis padarė mūsų, jaunajai kartai, asmeniškai neišgyvenusiai sovietinių represijų?

Įdomiausia tai, kad, vertinant ne pavienius atvejus, o atliktų tyrimų apie holokaustą, sovietmetį rezultatų daugumą, pasirodė, jog jaunoji karta nebuvo paveikta neigiamai. Iš tiesų rezultatai teigė visai ką kita – jaunimas, augęs sovietmečiu nukentėjusioje šeimoje, yra psichologiškai atsparesnis ir stipresnis.  Jis semiasi stiprybės iš savo šeimos istorijų, kurios liudija tai, kad, nepaisant skaudžiausių išgyvenimų – tremties, įkalinimų, kankinimų – seneliai ir tėvai sugebėjo prisitaikyti, sukurti šeimą ir svarbiausia – sukurti ją sėkmingai. Taip, yra žmonių, kurie yra paveikti, bet tai nėra dauguma. Mokslininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai dažnai susitelkia į neigiamus pavyzdžius, nepaisydami to, jog jie yra retesni. Itin mažai kalbama apie tai, kad žmogus iš esmės yra labai atsparus. Juk ir mūsų seneliai, proseneliai žiaurios priespaudos akivaizdoje išgyvendavo metų metus. Žmonės sugeba išgyventi išties siaubingų dalykų ir atranda jėgų atsitiesti.

Koks tyrimas buvo vykdytas, kad išsiaiškintumėte sovietmečio poveikį jaunimui?

Rengėme plataus masto apklausas visoje Lietuvoje, stengėmės apklausti kuo daugiau gyventojų. Pirmiausia klausėme žmonių, ar jų šeimos nariai apskritai yra patyrę represijų, klausėme apie tėvus ir senelius. Ir tada apie kiekvieną iš jų prašėme papasakoti detaliau – ar senelis buvo tremtinys, ar močiutė buvo politinė kalinė ir pan. Tokiu būdu stengėmes sužinoti, ką ir kiek žmogus žino apie savo šeimos istoriją. Vertinome apklaustųjų savijautą, psichologinį atsparumą, asmeninius išgyvenimus. Tyrimas parodė, kad asmenys, kurių šeimoje būta istorinių traumų patirties, yra psichologiškai stipresni, optimistiškesni, pozityviau vertina ateitį.

Bet vis dėlto Lietuvoje psichinėmis ligomis, ypač depresija, serga gana daug žmonių. Jauni žmonės taip pat susiduria su įvairiais nerimo sutrikimais. Ar šiai tendencijai mūsų prosenelių ir tėvų patirti sukrėtimai neturi jokios įtakos?

Kalbant apie depresiją labai sunku išskirti vieną šios ligos priežastį – dažniausiai jų yra daugybė. Svarbiausi aspektai – genetinis veiksnys ir aplinka. Ši sąveika ir nulemia žmogaus būseną. Negalime sakyti, kad depresija žmogus susirgo būtent dėl to, nes kadaise jo seneliai kalėjo lageryje. Nors gali atrodyti, jog mūsų seneliai buvo psichologiškai stipresni, tuo tarpu jaunosios kartos atstovai nerimauja dėl iš pažiūros smulkmenų, tai nereiškia, kad mes, atsidūrę ties išgyvenimo riba, nesugebėtume prisitaikyti.

Kaip manote, kodėl tyrimo apie sovietmečio poveikį jaunimui rezultatai pasirodė būtent tokie?

Vienas svarbiausių veiksnių, kuris apsaugojo jaunąją kartą ir padarė ją atsparesnę, tai būtent asmens tapatinimas su savo šeimos istorija. Kiek žmogus nori sužinoti apie savo šaknis, kiek jis yra linkęs dalytis su kitais apie savo šeimą, kiek tam žmogui pačiam yra svarbi šeimos istorija suvokiant save, tiek tai padarys įtakos psichologiniam atsaprumui stiprėti. Tai reiškia, kuo labiau žmogus tapatinasi su šeimos istorija, kurioje yra trauminių patirčių, tuo didės jo psichologinis atsparumas.

Tačiau ne visi jauni žmonės linkę kalbėti apie jų tėvų ar senelių praeitį. Ar galima spėti, jog tie, kurie tos praeities nežino, išgyvens sunkumus labiau?

Svarbu žinoti praeitį – nepriklausomai nuo to, kiek ta praeitis yra žiauri. Asmeninis žinojimas yra svarbiausias aspektas psichologiniam atsparumui vystytis. Moksliniai tyrimai įrodė, jog šeimos paslaptys itin neigiama veikia jos narių psichologiją. Tada, kai vaikai nežino, ką iš tikrųjų patyrė jų tėvai ir seneliai, istorijos naratyvą jie patys lipdo iš įtarimų, nuogirdų ir vaizduotės. O vaizduotė, kaip žinome, gali nupiešti labai iškreiptą vaizdą. Tokie tylos sąmokslai šeimoje lemia menka pasitikėjimą, nesaugumo jausmą. Laimei, tyrimas parodė, kad Lietuvoje dažniau žmonės kalba apie traumines patirtis, tad tikėtina, jog tų paslapčių ir yra mažiau.

Kaip vyksta asmens tapatinimas su šeima?

Svarbiausi yra šeimos pokalbiai ir tai, kaip tie pokalbiai vyksta. Jeigu šeimoje apie prisiminimus ir išgyvenimus kalbama su pasididžiavimu, tai natūralu, kad tai įkvepia ir jaunuosius klausytojus. Dar svarbesnė pokalbio dalis yra liūdesio raiška – didesnis liūdesio reiškimas liudija šeimos susitaikymą su tuo, kas vyko praeityje, ir gebėjimą gyventi toliau, pripažįstant skaudžias traumines patirtis. Liūdesys padeda suvokti tų išgyvenimų „svorį“, jų prasmingumą – visa tai sukuria biografinį šeimos istorijos naratyvą, kurį kiekvienas iš tos šeimos narių gali vadinti savu.

Galima sakyti, kad seneliai ir tėvai įskiepijo tam tikrą imunitetą…

Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad tie žmonės, kurie išgyveno sovietines represijas, turi daug psichologinių sunkumų. Jie juos išgyvena net ir dabar, nepriklausomybės laikais. Bet svarbiausia tai, kad, kai reikėjo, mūsų seneliai ir tėvai prisitaikė prie žiaurių sąlygų, o tai ir įrodo jų stiprybę. Populiaru manyti, jog tam tikros gyvenimo problemos yra nulemtos praeitų kartų patirtų išgyvenimų, tačiau tyrimas parodė, kad dėl to jaunoji karta geba tik sklandžiau tvarkytis su gyvenimiškais sunkumais.

Kuo dar išsiskiria tos šeimos, kuriose būta trauminės patirties?

Trauminės patirties turintiems asmenims svarbiausia vertybė yra šeima. Kai buvo apklausiami patys nukentėjusieji, paaiškėjo, kad jų šeimose pasitaikė daug mažiau skyrybų, ten nuolat pabrėžiamas šeimos artumas, jų pokalbiai apie Lietuvos istoriją yra dažnesni. Pastebėta, kad nukentėjusių šeimų vaikai nepatiria perdėtos mamos globos. O tai yra gerai, nes perdėtas tėvų nerimastingumas dirgina vaiką. Taip pat išryškėjo didesnis tėčio rūpestingumas. Tokiose šeimose dažniau meldžiamasi, vaikai drąsiai kreipiasi į savo tėvus ar draugus ir nebijo paprašyti jų pagalbos, jiems svarbu būti artimo socialinio rato dalyviais. Įdomu tai, kad asmenys, kurių šeimoje būta susidūrimų su trauminėmis patirtimis, patys gyvenime susiduria su daugiau iššūkių. Laimei, jie dėl to nesijaučia blogiau, priešingai, geba sėkmingai su jais susidoroti. Tai nereiškia, jog jie nereaguoja į tuos sunkumus, tiesiog jiems lengviau atrasti būdų, kaip tai įveikti.

Kaip manote, ar mūsų karta, kuri nepatyrė represijų, sugebės išlaikyti šeimos istorijos tęstinumą ir perduoti tai savo atžaloms?

Manau, kad jeigu dabartiniam jaunimui tai svarbu, tada tai bus perduota jų vaikams ir jų vaikų vaikams. Viskas priklauso nuo to, kiek asmeniui yra svarbu save suvokti kaip visos didelės šeimos dalį. Jeigu svarbu, tai greičiausiai tie šeimos pokalbiai tęsis. Tada bus perduotos tos pačios vertybės, stiprybė, ir taip formuosis psichologinis atsparumas. Visiems norėtųsi palinkėti domėtis šeimos istorija, kalbėtis. Liūdnos istorijos taip pat svarbios, o skaudi patirtis suteikia stiprybės ir pasitikėjimo.