Apie kultūros vandenį amžinybės šuliny

Onos Urbšytės fotografija.

(Post)postmodernizmo laiku nyksta ribos, skirtys tarp gyvenimo tikrovės ir meninės, fikcinės realybės. Dabartyje, regis, sugrįžta ir išsipildo renesansinė antropocentrizmo idėja. Žmogus nebėra vienos profesijos atstovas, apsiribojęs savos srities žiniomis, išmanymu.

Jis – įvairialypė asmenybė, kuriai darbas ir laisvalaikis – viena, tai nuolatinis veiklos srautas. Skirtinga raiška įprasmina individą, jo būtį. Apie tai pokalbis su architekte, tapytoja, fotografe, poete Ona URBŠYTE, kuri savo veiklą įprasmino ir edukacijos srityje. Ją menininkė suvokia kaip dalijimąsi sukauptomis žiniomis, įgyta patirtimi, savu matymu ir išmanymu.

Architektė, tapytoja, fotografė, poetė Ona Urbšytė.

Kaip jūs asmeniškai vertinate kultūrą? Kaip ją suvokiate ir nusakytumėte?

„Visi dideli dalykai yra paprasti. Juos galima apibūdinti žodžiais: laisvė, teisybė, garbė, pareiga, gailestingumas, viltis.“ (Winstonas Churchillis) Tai – sąvokos, kurios neatsiejamos nuo sampratos „kultūra“.

Galiu pati sau paprieštarauti sakydama, kad kultūra pirmiausia – asmenybės vidinio intelekto išraiška, o tai nepriklauso nuo išsilavinimo, profesinių pasiekimų, apdovanojimų ir kitų regalijų, tai – genetinis užtaisas, kurį kiekvienas iš mūsų gauna dovanų ateidamas į šį pasaulį, nors kartu esu įsitikinusi, kad be mokslo, žinių nebus kultūringo žmogaus, kad vis dėlto išsilavinimas atveria didesnių kiekvienos veikos galimybių, leidžia plačiau suvokti, pamatyti aplink esantį pasaulį.

Todėl norint sukurti darnią, pažangią visuomenę, reikia skirti didelį dėmesį mokslui, švietimui, dailei, literatūrai – visam tam, kas nėra materialu, tam, kas ne papildo kišenes, o suteikia galimybę dvasiškai praturtėti. Deja, mūsų valdžios žmonės to arba nenori, arba negali suvokti, tai skatina destrukciją – tai mes ir matome stebėdami smurto, žiaurių nusikaltimų statistiką, bandoma visą kaltę suversti įstatymų nebuvimui, o ne kultūrai skiriamo dėmesio, prioritetų stokai.

Menas tai – kūryba, siejanti kūrėjo, autoriaus ir suvokėjo pozicijas. Galvodama apie save – kuriančią, ir save – patiriančią, kaip nusakytumėte, kas yra menas? Kokia jo reikšmė ir prasmė jums asmeniškai? O mąstant abstrakčiai – šiuolaikiniam žmogui?

Žmogus dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, gyvendamas laukinėmis sąlygomis, to nežinodamas, norėdamas prisišaukti gerąsias dvasias, nulemsiančias medžioklės sėkmę, jau kūrė meną: tapė ant uolų, skaptavo medį, drožė kaulą, kalė akmenį, vėliau, suvokęs estetiką, bet kurią panašią veiklą įspraudė į tam tikras taisykles, dogmas, pavyzdžiui, graikų meną. Juo vėliau buvo pasinaudota kuriant Didžiosios Romos imperijos gerovę, jam būdingos griežtos taisyklės, paremtos matematiniais skaičiavimais, lentelėmis, schemomis.

Klasicizmas, mano galva, yra akivaizdus įrodymas, kaip žmogus pats save geba įterpti į paties nubrėžtus veiklą apribojančius kontūrus, nes viduramžių laikais menas rėmėsi protu, ne jausmais, nors meno vartotojai taip skrupulingai nenagrinėjo to, ką matė, žiūrovas vaizdinius priėmė perfiltravęs per savo suvokimo prizmę, per savo intelektinę prigimtį, jam menas siejosi su estetiniu pasigėrėjimu, dailės kūrinius jis suvokė kaip alegoriją, pasakojimą.

Šiais laikais dauguma nebesupranta elementarių metaforų, į viską žvelgia buitiškai, neatsiejamai nuo realaus gyvenimo, o šiuolaikinis menas grindžiamas konceptualumu, gal todėl jis yra kai kam nepriimtinas. Žmonės menines pateiktis suvokia arba kaip ką nors provokuojama, arba atvirkščiai – nusaldinta rožine spalva.

Man asmeniškai menas – viskas, aš be jo neįsivaizduoju nei savo, nei aplinkinių gyvenimo. Dabartinis žmogus yra apsuptas įvairių meno formų. Esame taip prie to įpratę, kad dažnai nė nepastebime, jog tai, kuo naudojamės, yra meninė raiška: pradedant lova, kurioje miegame, ilsimės, baigiant automobiliu, dviračiu, kuriais pasiekiame darbo vietą, o ši yra tam tikro interjero kontekste, su tam tikro stiliaus baldais, techninėmis priemonėmis ir visa tuo, kas būdinga konkrečiai aplinkai.

Meną suvokiant kaip savitą gyvenimo būdą, įdomu, kaip jums atrodo šiuolaikiniai žmonės, kaip ir ką jie geba su(si)kurti?

Žmogaus galimybės begalinės. Mes, kaip individai, nuo mažų dienų tik ir tekuriame: statome smėlio pilis, lipdome, piešiame, vėliau siekiame mokslo. Jo rezultatais remdamiesi išrandame naujų technologijų, tobulinančių ir gerinančių mūsų gyvenimo kokybę, turiu omenyje materialią, ką jau kalbėti apie filosofiją, psichologiją, tai irgi – menas, tik jis ne vaizduojamasis, ne dailės, o jausmų, proto, minčių, aplinkos suvokimo. Ne veltui sakoma, kad meilė yra aukščiausia meno išraiška, todėl labai svarbu net šioje srityje būti kūrybingiems.

Onos Urbšytės fotografija.

Esu detektyvų mėgėja, mano favoritas yra Jo Nesbø. Su pasitenkinimu sužinojau, kad Algirdas Julius Greimas irgi buvo šio literatūros žanro mėgėjas. Ryčio Zemkausko teigimu, tai natūralu, nes detektyvas grindžiamas prielaidomis, nuovokomis, prasmių ieškojimu, lygiai kaip ir semantika.

Kaip šiandien vertinate literatūrą? Kas ir kaip rašoma, skaitoma apie gyvenimo tikrovę postmodernizmo laiku?

Jei remsimės tuo, kad kiekvienas amžius turi savo (post)postmodernizmą, galime teigti, kad šiuolaikinė literatūra yra būtent tokia. Beje, Umberto Eco yra teigęs: „Nuojauta, kad praeitis varžo, slopina, šantažuoja mus“, – su pastarąja mintimi visiškai sutinku, turiu omenyje būtent mus, posovietinio lagerio šalis.

Dar pernelyg mažai laiko praėjo, kad šį laikotarpį pamirštume, jo padarinių nejaustume. Dabartinis jaunimas bando demonstruoti hipsteriams būdingą gyvenimo stilių, tai pasireiškia visose gyvenimo srityse, taip pat mene, literatūroje. Visiems žinoma, kad hipsteriai – tai postmoderni jaunimo subkultūra, kuriai priklauso vidurinės klasės miesto jaunimas. Šių jaunuolių mintys ir idėjos dažnai nukreiptos prieš srovę, jie pasižymi pažangiomis politinėmis pažiūromis, vidaus ir išorės laisve, atsisako vartotojiško gyvenimo būdo.

Stereotipiškai manoma, kad jie renkasi kūrybines profesijas: tampa fotografais, žurnalistais, dizaineriais, tokiu būdu ir aš save galėčiau šiai rūšiai priskirti, manau, kiekvienas menininkas, jei jis, kaip kūrėjas, nestovi vietoje, yra nuolat kuriantis, judantis, besikeičiantis, vadinasi, yra hipsteris, jo emocinė būsena keista, saviraiška – neigimas.

Pabrėšiu, jei yra alternatyvi muzika, fotografija, vadinasi, gyvuoja ir alternatyvi literatūra, kurią, kaip sakiau, ne visi supranta ir vertina, nes manoma, kad po visu tuo neigimu nėra nieko itin prasminga, kad tai – tik pozos demonstravimas: „Pažiūrėkite, aš – kitoks.“ Be abejo, tai klaidingas suvokimas, nes menininkas visais laikais viską matė ir mato kitaip nei aplinkiniai.

Poeziją galima suvokti ir įvardyti kaip sakralią kalbą, kalbos religiją, savo forma sukuriančia tai, kas yra daugiau nei materija. Kokia poetinio žodžio pajautimo galia jums? Šiuolaikiniam žmogui? Ką reiškia jums būti kūrėja – poete? Ką duoda žmogui poetinių tekstų rašymo praktikos? Taip pat kaip jus poezija veikia kaip skaitytoją, kaip ji keičia gyvenimo tikrovę?

Esu skaičiusi Mariaus Buroko įžvalgą, kad šiuolaikiniam žmogui būdinga įsiminti trumpus tekstus, tai lemia šiuolaikinio gyvenimo tempas, jo specifika, gaunamos informacijos kiekis, buvo padaryta prielaida: gali taip nutikti, kad vis mažiau atsiras norinčiųjų skaityti storiausias knygas, romanus. Iš dalies su šiuo teiginiu sutinku, deja, knygos skaitymą sieju su tam tikra dvasinės meditacijos forma, persikėlimu į kieno nors sukurtą virtualų pasaulį, todėl, manau, šis veiksmas niekur nedings.

Poezija, be jokios abejonės, priskiriama trumposios literatūros rūšiai, bet tai nereiškia, kad „short“ terminas galioja eilėraščiuose užkoduotoms mintims. Mano giliu įsitikinimu, poezija – ne vien deklaratyvus jausenų aprašymas, tai – gebėjimas metaforomis, alegorijomis, palyginimais jas kuo glausčiau perteikti. Jei kalbi apie meilę, negali vartoti šio žodžio, ją turi pajusti vidumi, asociatyviai. Eilėraštis turi skleisti nuotaiką, turi turėti kvapą.

Kuriu eiles, nes nenoriu tiesiogiai, tiesmukai pasakoti tai, ką jaučiu, noriu, kad tai nebūtų nuoga, kad tai gaubtų paslaptingumas. Žinoma, rizikuoju būti nesuprasta, bet manęs tokie dalykai negąsdina, lai skaitytojas piešia jam priimtinesnį paveikslą.

Eilėraštis turi likti neužbaigtas, kaip ir bet koks meno kūrinys turi turėti tęstinumą, kitaip miršta. Man labai svarbu ne vien žodžio skambesys, jo suderinamumas, bet ir daugialypė reikšmė. Aš ilgai šlifuoju tekstą, daug kartų jį koreguoju, kas kartą grįžtu, gal tai ir negerai, bet toks mano kūrybos stilius.

Valdemaras Kukulas yra sakęs: jei jau eilėraščiui reikia korektūros, vadinasi, jį reikia mesti lauk. Žinoma, būna atvejų, kai iš pirmo karto gimsta tai, kas priimtina pačiam autoriui, turiu omenyje save, bet dažnai pasitaiko, kad kitą dieną imi ir pamatai, jog vienas ar kitas žodis ne toks, kad frazė per ilga ir panašiai.

Koks žanras, kokia knyga atliepia ir įprasmina jums (post)postmodernizmo laiką ir jus pačią (post)postmodernizmo laiku?

Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį konkrečiai negalėčiau atsakyti, nes pastaruoju metu tiktai ir skaitau nuo ryto iki vakaro labai daug įvairios informacijos, kuri vienaip ar kitaip domina.

Be jokių abejonių, jei Umberto Eco, Irviną Yalomą, Paulo Coelho priskirsime šiuolaikiniam postmodernizmui, be kalbų jų kūryba man turėjo įtakos. Be kita ko, esu detektyvų mėgėja, mano favoritas yra Jo Nesbø. Su pasitenkinimu sužinojau, kad Algirdas Julius Greimas irgi buvo šio literatūros žanro mėgėjas. Ryčio Zemkausko teigimu, tai natūralu, nes detektyvas grindžiamas prielaidomis, nuovokomis, prasmių ieškojimu, lygiai kaip ir semantika.

Esate fotografė, dailininkė – vaizdo kūrybos žmogus. (Post)postmodernizmo laikas kuria, įprasmina vaizdo kultūrą. Kaip tai vertinate jūs?

Menininko matymai nuolatos kinta, bent tai pastebiu savo kūryboje. Žvelgdama į savo pačios ankstesnių laikų tapybą, matau vos ne natūralistinius arba primityviu simbolizmu dvelkiančius darbus, aš juos vertinu kaip antikvarą, kurio negali išmesti, nes tai – praeities atspindžiai, bet kartu negali jais ir girtis, nes tai – tarsi atgyvena, atavizmas. Deja, šį dailės žanrą užleidau dėl įtempto darbo tempo, jei dabar tapyčiau, manau, mano akvarelės būtų absoliučiai kitos stilistikos.

Visai netikėtai tapybą pakeitė fotografija, pastaroji labai mane užvaldė, nežinau, kiek tai tęsis, deja, šiai, kitaip nei kitoms meno sritims, reikia ir didelių investicijų: geros technikos, o ji gerai kainuoja, tam ne visada atsiranda galimybių.

Kalbėdama apie vaizdų vertinimo kultūrą galiu pripažinti – esu simbolinio minimalizmo šalininkė, žaviuosi Miguelio Cabezaso, Hiroshi Sugimoto, Peterio Curtiso, Toshio Shibatos kūryba. Taip pat man patinka Andreos Kiss, Olgos Pavolgos, Valerry Vedrenko darbai, kurie primena klasikinę XIX amžiaus rusų tapybą.

Onos Urbšytės fotografija.

Man ypatingiausia Lietuvos vieta – Kuršių nerija, jei tik turiu galimybę ten nuvykti. Šį reiškinį suvokiu kaip momentinį stebuklą, neeilinę dvasios būseną.

Kaip komentuotumėte mintį, kad vaizdas yra dominuojanti ir parankiausia žinios perdavimo forma, maža to – kad vaizdas yra pati žinia? Kas ir kaip bylojama vaizdine kalba šiandien? Jūsų akimis ir vertinimu, kiek pasirinkti būdai yra šiuolaikiniai ir tinkami, tikslingi, kiek forma pagrįsta turinio?

Vienas iš žmogui būdingų pojūčių yra rega – jis bene pagrindinis, juo mes suvokiame pasaulį, kuriame gyvename, todėl vaizdas – svarbus perteikiamos, gaunamos informacijos šaltinis. Mes labai daug sužinome matydami tai, ką žmogus demonstruoja kitiems. Kad ir kas tai būtų: drabužis, paveikslas, fotografija, galų gale – tekstas, jo tema, stilistika, viskas byloja apie autoriaus pažiūras, skonį, meno suvokimą, išsilavinimą, galbūt netgi amžių, šių, individą apibūdinančių, komponentų neįmanoma nuslėpti.

Mintims, jausenoms deklaruoti, manau, visi būdai tinkami – ir alegorija, ir simbolizmas, galų gale būti parodytas gali, atrodytų, labai elementarus vaizdas: ant šaligatvio plytelių gulinti rudeninių lapų šūsnis, bet, jei autorius savo matymus geba reikiamai pateikti, įvardyti, apibūdinti, netikėtai gimsta meno kūrinys, kuris vienus žavi, kitiems sukelia priešingų emocijų, bet kartu siunčia išsamios informacijos apie patį pastarojo vaizdo fiksatorių.

Pasidalykite ypatingiausiu, labiausiai jus paveikusiu vaizdo patyrimu.

Tokių detalių mano gyvenime buvo ne viena ir ne dvi, bet vieną iš jų išskirčiau, tai – pirmas susitikimas su mano senelio broliu, buvusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu. Jo asmenybė man, mažai mergaitei, paliko labai šviesų, neišdildomą įspūdį, tik vėliau supratau, kodėl taip įvyko. Vis dėlto dvasiškai turtingą žmogų junta ne vien suaugusieji, bet ir maži, atrodytų, nieko nesuvokiantys vaikai, panašiai kaip gyvūnai: jei spinduliuojama teigiama energija, ji veikia visus aplinkinius, esančius greta.

Architektūra yra daugiau nei su(si)kurtos erdvės, ji – tai, kaip ir kur žmonės esti. Jūsų akimis, ką architektūra byloja apie šiuolaikinius žmones? Kokia Lietuva, jos miestai, dar siaurinant – Kaunas, yra XXI amžiuje?

Architektūra kaip nė viena kita iš visų menui atstovaujančių sričių labai priklauso nuo geografijos, politikos ir, žinoma, finansų, ne veltui į architektūros apibrėžimą įeina žodis „materialus“. Teko prieš kelerius metus dalyvauti meno kūrėjų asociacijos rengiamame kultūrinių mainų projekte „Aukštųjų kultūrų impulsai mokykloms“ (AKIM), kur kiekvienos srities menininkas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams pristatė savo sukurtą paskaitą, renginį.

Manosios tema buvo „Naujųjų technologijų impulsai architektūroje“. Architektūra daugiausia pavaldi valstybės vykdomai politikai, jos valioje leisti ar ne pasireikšti pastarosios srities atstovams kaip kūrėjams, besiremiantiems naujomis statybos technologijomis, pažangiausiais mokslo pasiekimais. Kuo turtingesnė valstybė, tuo architektams atsiveria platesnis saviraiškos laukas, tai nesunku pastebėti lyginant Lietuvoje esančius statinius su galingų šalių architektūros pavyzdžiais, nors mes per tuos 27-erius nepriklausomybės metus esame labai daug pasiekę visose meno srityse, ne vien architektūroje. Mūsų kūrėjų darbai pelno garbingų premijų, apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, parodose.

Kultūros paveldo tema yra labai jautri daugeliu aspektų, visų pirma – pačios sąvokos supratimu, ji yra labai skirtinga įvairiose pasaulio šalyse. Kaune, manau, šioje srityje yra labai padirbėta, turint omenyje pastarąjį per visą Lietuvą nusiritusį masinį senų medžių kirtimo atvejį, nes dar nesuvokta, kad tai, kas įeina į miesto sampratą, neapsiriboja tik pastatais, kad tai – erdvė, kurioje jie yra: medžiai, skverai, gatvės ir kitos detalės. Pas mus vis dar labai juntamas sovietinis ne vien valdžios, bet ir eilinių miesto gyventojų mentalitetas.

Pasidalykite jums artimiausia, ypatingiausia vieta Lietuvoje ir pasaulyje.

Man ypatingiausia Lietuvos vieta – Kuršių nerija, jei tik turiu galimybę ten nuvykti. Šį reiškinį suvokiu kaip momentinį stebuklą, neeilinę dvasios būseną.

Lankantis kitose šalyse labiausiai veikia tų kraštų gamta. Ypatingą būseną patyriau keliaudama po Škotiją, Izraelį, išdžiūvusios Negyvosios jūros dugnu, Jordanijos dykuma, gal todėl visai nesąmoningai savo literatūros pseudonimą pasirinkau Dykuma, be abejo, ir Petra, Jordanijoje esantis mirusiųjų miestas – tai architektūra, įamžinta smiltainio olose.

Kokias šiuolaikines Lietuvos, Kauno erdves išskirtumėte kaip urbanistiškai pavykusias ir tas, dėl kurių apmaudu?

Pradėsiu nuo apmaudžiausių vietų, be abejonės – tarybinių laikų daugiaaukščių pastatų miegamųjų rajonų. Atvirai kalbant, labai nemėgstu juose lankytis, jaučiu neigiamą energiją. O dėl naujų erdvių – sunku ką nors apie jas pasakyti, nes Kaunas vos prieš porą metų pajudėjo iš mirties taško, iki to laiko miestas merdėjo, griuvo ir puvo. Vilniuje yra daugiau teigiamos architektūros pavyzdžių, vienas jų – Saulėtekio alėjoje architekto Rolando Paleko sukurta VU biblioteka.

Esate plačios, įvairialypės veiklos asmenybė. Jūsų vertinimu, kokia šiandienos kultūra Lietuvoje kuriama? Kokį pamatą ji duos ateičiai?

Save priskiriu prie optimistų, su didele viltimi žvelgiu į dabartinį jaunimą, tai – veržlūs, kūrybingi, išlaisvėję žmonės. Lietuva, nors ir labai mažas kraštas, vis dėlto pasižymi talentingais piliečiais, kurie savo gebėjimais stebina pasaulį įvairiose srityse. Viliuosi, kad mūsų valdžios galvos atras sprendimų, kurie sustabdys protų nutekėjimą, išmoks tausoti nacionalinį intelektą.

Dirbote pedagoge, tad pasidalykite savo požiūriu, kaip ugdomos kultūros asmenybės.

Pedagoge dirbau labai epizodiškai, man labai patiko dirbti su jaunais žmonėmis, su jais dalijausi savo profesine patirtimi, deja, turiu pripažinti, kad patyriau didelį psichologinį smūgį iš kolegų pedagogų, pamačiau, kad ne darbo kokybė, o giminystė, pažintys lemia galimybę dirbti švietimo srityje.

Dėl emigracijos, žemo gimstamumo lygio mažėja besimokančiųjų skaičius, o savus reikia išsaugoti, dar naujai įdarbinti gimines, draugų vaikus, todėl mokyklų vadovams tampa nebeįdomi mokymo kokybė, jiems rūpi kiti, materialūs prioritetai, juolab kai sujungiamos kelios mokymo įstaigos į vieną, daug mokytojų, dėstytojų lieka bedarbiai. Sunku kalbėti šia tema, nes tai – didelis skaudulys ne vien man asmeniškai, bet ir visai Lietuvai.

Kokias vertybes išskirtumėte priklausančias amžinybės kategorijai?

Meilę, sąžinę.

Žmogus kaip gyva būtybė neturi amžinybės garanto. Jūsų linkėjimas – kaip gyventi, kuo gyventi šiandien, kad ateityje liktų žmogaus vertės žymė?

Pacituosiu Walterį Scottą: „Šok, lyg tavęs niekas nematytų, dainuok, lyg tavęs niekas negirdėtų, mylėk, lyg tavęs niekada nebūtų įskaudinę, gyvenk, lyg žemė būtų rojus.“ Žinoma, reikia nepamiršti doros ir sąžinės, pagrindinių žmogų apibūdinančių savybių.

Mano giliu įsitikinimu, mes niekur nedingstame, mūsų gyvenimų įdirbis lemia ateinančių kartų sėkmę tiesiogine, ne perkeltine prasme. Tikiu galimybe vėl grįžti į šį pasaulį, bet kitu pavidalu, kitu lygmeniu, todėl patys galime susidurti su savo veiklos padariniais, kitaip tariant: „Nespjauk į šulinį, iš kurio teks pačiam gerti.“