„Nepatogus kinas“ – platforma pokyčiams

Šiemet festivalyje – 7 programos ir vienas specialusis seansas. Konkursinę programą sudaro naujų režisierių, sukūrusių pirmą arba antrą pilno metro filmą, darbai. „Panoramoje“ pristatyti svarbiausi pastarųjų metų dokumentiniai filmai, dalyvavę prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose, pelnę reikšmingų apdovanojimų ir pripažinti kino kritikų. „Kokia tavo istorija?“ – tai filmai, gvildenantys pačią įvairiausią diskriminaciją ir jos aukų išgyvenimus.

„Matuojant visuomenės karštį“ – kino kuratorės ir kritikės Rados Šešič sudaryta programa, pateikianti naujosios dokumentikos pavyzdžių iš buvusių Jugoslavijos šalių, kurie simbolizuoja drąsų kiną. „Rithy Panho retrospektyva“ – penki filmai, į dienos šviesą ištraukiantys Raudonųjų khmerų į Kambodžą atneštą tragediją. „Mėlynoji programa“ atkreipia dėmesį į tirpstančius ledynus, klimato kaitos paveiktas bendruomenes. „Filmai, padedantys augti“ – moksleiviams skirta programa apie bendraamžius.

Probleminis laukas

Šiemet programoje dominavo militaristinė tematika, atskleidžiant, kaip karai paveikia ir sužaloja paprastų žmonių gyvenimus. Bombarduojamas Alepas, ISIS užimtas Jalawlos miestas, Rusijos okupuotas Krymas, į Europą neįleidžiami politiniai pabėgėliai. Politinė tematika ypač dominuoja konkursinėje programoje.

Iš tokio tipo aktualijoms skirtų filmų išsirinkau Rithy Panho filmą „S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina“. Iš „Panoramos“ programos peržiūrėjau juostą „Akimui“ apie juodaodę paauglę, kovojančią su socialine neteisybe ir siekiančia geresnio gyvenimo savo sūnui. Šioje programoje atradau ir filmą, kurio dėmesio centre – smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje.

Po filmo „Mūšiai už uždarų durų“ seanso vyko diskusija, kurioje valdžios atstovai ir socialiniai darbuotojai aptarė teisinę situaciją Lietuvoje. Aktyvūs žiūrovai užvirė audringą disputą, išryškinusį atvejus, kada sistema neveikia. Manau, šis dialogas, kurį išprovokavo juosta ir pilietiška publika, gali turėti apčiuopiamų teigiamų padarinių kovai su smurtu. Kambodžos tragedija, JAV tebekaraliaujanti juodaodžių diskriminacija atrodė tolesnės Lietuvai temos. Tačiau tuo šie filmai dar reikalingesni ir svarbesni. Jie supažindina mus su problemomis, apie kurias net nežinojome ar kurios iki šiol tebuvo sustingę faktai, sausa statistika.

„Nepatogaus kino“ festivalio organizatoriai, matyt, tai puikiai supranta, todėl į programą įtraukia ne tik Lietuvos šiandieną ir istoriją atliepiančius filmus, bendražmogiškąsias, amžinąsias vertybes iškeliančias kino juostas, bet ir tolimų šalių, kitų žemynų išgyventų patirčių refleksijas. Tai ne tik turtina žinojimą, bet ir ugdo nepakantumą žmogaus teisių pažeidimams, solidarumą, naikina abejingumą. Vis dėlto kiekviename filme daugiau ar mažiau mintyse modifikavę vaizdinę medžiagą galime atpažinti save.

Rež. Rithy Panho filmo „S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina S-21“ („la machine de mort Khmère rouge“, Kambodža, Prancūzija, 2003 m.) kadras

Gyvuliniai vagonai, tardymas ir susidorojimas. Šiame filme, galima sakyti, išvystame ir sovietinės Lietuvos patirtį. Sovietmetis tyrinėtas, slapti dokumentai viešinti, daugelio aukų atminimas vienaip ar kitaip įamžintas. Bet ar kada nors pavyks filmo „S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina“ dalyviams, visiems Kambodžos gyventojams, ar mums, komunistinę santvarką patyrusiems ar gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, suprasti, kaip tai galėjo įvykti?..

Genocido mastai

1975 metų balandžio 17 dieną į Pnompenį, Kambodžos sostinę, įsibrovė Raudonieji khmerai. Raudonieji khmerai – Kambodžos karinis komunistų judėjimas. Jų siautėjimas paliko iki šiol neužsivėrusių žaizdų. Mirties grėsmė ketveriems metams buvo tapusi neatskiriama rutinos dalimi.

Režisieriui Rithy Panho šios tragedijos pradžioje buvo vienuolika metų. Šalies nelaimė sukrėtė jaunuolį ir davė kryptį jo kūrybiniam darbui. 2003 metais jis sukūrė filmą „S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina“. S21 – buvusi mokykla Pnompenyje, valdant Pol Potui paversta kalėjimu.

Siekdami išgauti netikrus prisipažinimus, kalėjimo prižiūrėtojai, iš kurių dauguma – nepilnamečiai, kankino ir žudė. Iš 17 tūkst. žmonių, patekusių į šį kalėjimą, išgyveno tik 3 piliečiai. Išlikusieji Van Nathas ir Chum Mey filme grįžta į buvusią kalinimo vietą, kuris dabar paverstas genocido muziejumi, ir akis į akį susitinka su kankintojais, kurie teisinasi ir vadina save aplinkybių aukomis.

Po šio filmo peržiūros buvęs diktatūrinės khmerų valdžios politikas Khieu Samphan pripažino, kad tai buvo genocidas. 2014 metais jis įkalintas iki gyvos galvos dėl nusikaltimų žmonijai. Tai įrodo dokumentinio kino galią realiems pokyčiams.

„S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina“ – neprarastai paveikus filmas, kuriame siekiama atskleisti tiesą. Režisierius čia yra stebėtojas, jautrus, supratingas, gebantis prakalbinti, bet žvelgiantis iš šalies. Neskubantis teisti, netirštinantis spalvų, nedramatizuojantis ir nesiekiantis efekto. Abi pusės išklausomos ir nekompromituojamos.

Filmo pradžioje matome keletą dokumentinių vaizdų, tačiau pagrindinė kino juostos medžiaga ir jos stiprybė – liudijimai iš pirmųjų lūpų. Chum Mey rauda dėl prarastos šeimos. Jį kankina nežinia, kas nutiko žmonėms, kuriuos jis įskundė nebepakėlęs žvėriškų kankinimų. Ekrane išnyra kruvinų, nukankintų kalinių nuotraukos. Tačiau tai – vos kelios blausios fotografijos. Čia nesigardžiuojama šokiruojančiais vaizdais. Buvusio kalinio ašaros iškalbingesnės už dokumentines nuotraukas.

Pagrindinis filmo veikėjas – 35-erių metų Van Nathas, už tai, kad „gyveno priešo teritorijoje“, pakliuvęs į kalėjimą ir čia dirbęs dailininku. Staigių judesių, kurie reikštų nepagarbą komunizmui, vengimas, neutralūs pokalbiai apie Vincentą van Goghą ir Pablo Picasso su kalėjimo prižiūrėtojais, režimo vadų portretai, jų veidų odą vaizduojant švelnią lyg jaunų mergaičių, leido V. Nathui išlikti. Jo realistine maniera jau laisvėje nutapyti paveikslai kartu su autoriaus komentarais žadina vaizduotę ir užuojautą. Kaliniai gyvuliniuose vagonuose. Užrištomis akimis, surakintomis rankomis. Parkritusieji mušami. Kalėjimo kamera, pilna nelaimėlių, ligotų, marinamų badu. Jų kūnai nusėti tardymo žaizdų. Jau anapilin iškeliavusiųjų palaikai, šalia gyvųjų nelaimėlių palikti kameroje iki ryto.

Kituose kadruose susipažįstame su tardytojais, slaptosios policijos kadrais. Jie teisinasi, kad blogis – vadai, kurie įsakinėjo. Jie buvo jauni, indoktrinuoti, todėl kalinius laikė partijos priešais, gyvuliais, vertais mirties. Bet sąžinė neleidžia jiems patiems tuo patikėti, ragina prisigerti ir paskęsti užmarštyje. O kalčių sąrašas iš tiesų ilgas ir kraupus: absurdiški fiktyvūs kaltinimai, mušimai, deginimai, prievartavimai. Kalėjimo prižiūrėtojas demonstruoja, kaip išveda kalinį į tardymą, kaip tikrina kalinius prieš naktį. Monotoniškas jo balsas rėkia į tuščias sienas, bet prieš akis iškyla graudžios scenos. Jos atgyja.

Kalėjimo gydytojo tikslas buvo palaikyti kalinio gyvybę, kad jį vėl būtų galima tardyti. Iš kai kurių kalinių kraujas ištraukiamas tiesiogine prasme iki paskutinio lašo ir išvežiojamas į ligonines. Atoki pamiškė, virtusi slaptomis masinėmis kapvietėmis. Tačiau režisierius nepasitiki vien liudininkų atmintimi. Patys filmo dalyviai varto ir garsiai skaito savo bylas, tardymo instrukcijas. Kankintojai ir kankintieji susėda prie bendro stalo. V. Nathas nepraranda pusiausvyros, ramiai bando suprasti, kaip visa tai galėjo įvykti. Bet perspėja kankintojus, kad tai nėra proga apsivalyti.

Gyvuliniai vagonai, tardymas ir susidorojimas. Šiame filme, galima sakyti, išvystame ir sovietinės Lietuvos patirtį. Sovietmetis tyrinėtas, slapti dokumentai viešinti, daugelio aukų atminimas vienaip ar kitaip įamžintas. Bet ar kada nors pavyks filmo „S21: Raudonųjų khmerų mirties mašina“ dalyviams, visiems Kambodžos gyventojams, ar mums, komunistinę santvarką patyrusiems ar gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, suprasti, kaip tai galėjo įvykti?..

Rež. Jeremy S. Levine’o ir Landono Van Soesto filmo „Akimui“ („For Akheem“, JAV, 2017 m.) kadras

„Akimui“ – tai filmas apie jaunuolius, kurie gyvena neapibrėžto karo zonoje. Apie jaunuolius, kurie priversti užsiauginti storą odą, tačiau dėl to kaltinami agresyvumu. Apie jaunuolius, kurie svajoja vis iš naujo, nors realybė karčiai prasilenkia su troškimais.

Diskriminacijos destruktyvioji galia

„Akimui“ – tai filmas apie septyniolikmetę paauglę Daje Shelton, kurios gyvenimas kupinas socialinės neteisybės, nuopuolių ir vilties. Režisieriai Jeremy S. Levine’as ir Landonas Van Soestas stebi merginos gyvenimą nuo 2013 iki 2015 metų. Dėl taupiai ir iškalbingai sukonstruoto pasakojimo per 90 minučių susigyvename su filmo personaže, pažįstame geto gyvenimo specifiką ir įsitikiname, kad juodaodžių diskriminacija, nors ir pakitusiomis formomis, tebeegzistuoja.

Misūrio valstijoje juodaodžiai itin dažnai metami iš mokyklų už menkiausius prasižengimus. Rasės stigmatizavimas sukuria užburtą ratą. Į juodaodžius žvelgiama kaip į mažiau išsilavinusius, įtartinus, nusikalsti linkusius asmenis. Pašalinti iš švietimo institucijų jie iš tiesų negali gauti visaverčio išsilavinimo. Negavus išsilavinimo jiems sunku susirasti gerai apmokamą darbą. Todėl jie dažnai susigundo nelegaliomis veikomis.

Tad jų įvaizdis imamas sieti su pavojumi. Tačiau patys juodaodžiai gyvena nuolat apsupti realaus pavojaus. Ir gaujos, ir pareigūnų neatsakingi veiksmai lemia tai, kad kiekvienas paauglys išgyvena nuolatinį nerimą, jog ši diena gali būti paskutinė. Tokiomis nuotaikomis gyvena ir šio filmo veikėja. D. Shelton vis įsivelia į muštynes negalėdama pakęsti patyčių. Vaikystėje ji buvo pašalinta iš darželio, o dabar mergina perkeliama į alternatyvią peštukų perauklėjimo mokyklą.

Mergina svajoja apie koledžą, gerą išsilavinimą, tačiau galimybės, sąlygos, aplinka vis klupdo merginos pasiryžimą siekti savo tikslų. Teisėjas, įkūręs alternatyviąją mokyklą, stengiasi apsaugoti jaunuolius nuo sistemos spragų. Tačiau klaidingi jaunuolių pasirinkimai, dažnai priimami iš nevilties ir nuovargio ieškoti teisybės nelygioje kovoje, apsunkina šių padėtį ir minėtosios mokyklos darbuotojų galimybes jiems padėti.

Filmas nepaprastai dinamiškas ir koncentruotas. Įvykiai keičia vienas kitą neleisdami žiūrovui atsikvėpti. Manau, tai padeda įsigyventi į merginos pasaulį, kuriame – chaosas, nežinomybė, netikrumas dėl ateities. Mergina dar nori būti vaiku, tačiau egzaminai, artimų draugų netektys ir kūdikio gimimas verčia ją suaugti. Nejučiomis istorija kartojasi. Daje žada savo vaikui, kad šio gyvenime bus daugiau gėrio, kad neteks ilgėtis už grotų sėdinčio tėvo. Ji viliasi, kad savo atžalai suteiks beveik tobulą gyvenimą.

Kiek Daje pavyks išpildyti savo pažadus, galime tik spėlioti. Regime merginos pastangas ir svajones, tačiau užuominos leidžia suprasti, kad socialinė juodaodžių situacija išlieka sprendimo laukiančia problema, o jų galimybės patiems išeiti iš užburto rato ribotos. Jautrus filmo kūrėjų žvilgsnis neabejingas ir pastabus detalėms. Ant penalo išrašyti žuvusiųjų draugų vardai lakoniškai atskleidžia milžinišką problemos mastą. Naivoki jaunuolių pamąstymai įkontekstinami ir atskleidžiami naujoje šviesoje.

„Akimui“ – tai filmas apie jaunuolius, kurie gyvena neapibrėžto karo zonoje. Apie jaunuolius, kurie priversti užsiauginti storą odą, tačiau dėl to kaltinami agresyvumu. Apie jaunuolius, kurie svajoja vis iš naujo, nors realybė karčiai prasilenkia su troškimais. Apie nuolatinę jų kovą dėl vietos po saule. Apie antrus, trečius ir dar daugybę kitų šansų. Net jei Lietuvos tiesiogiai neliečia juodaodžių problematika, šis filmas iškelia patyčių, etikečių klijavimo stulbinamo masto žalą.

Rež. Lucía Gajá filmo „Mūšiai už uždarų durų“ („Batallas Íntimas“, Meksika, 2016 m.) kadras

Filmas suskirstytas į sklandžiai persidengiančius segmentus, atskleidžiančius moterų susipažinimo su savo būsimais vyrais istorijas, smurto kančias, pasiryžimą įveikti smurtą ir tolesnį jų likimą.

Smurto artimoje aplinkoje pandemija

„Mūšiai už uždarų durų“ – tai filmas, parodantis, kad smurtas artimoje aplinkoje nepaiso nei odos spalvos, nei religijos, nei kultūros ar socialinės klasės. Kino juostoje penkios moterys iš Suomijos, Indijos, Meksikos, Ispanijos ir JAV pasakoja apie išgyventą smurtą namuose. Jų patirtys itin radikalios, žiaurios, sukrečiančios, tačiau po filmo vykusiose diskusijose akcentuota, kad negalima toleruoti jokio fizinio, seksualinio ar psichologinio smurto ar vien jo grėsmės.

Jungtinės Tautos konstatavo, kad smurtas artimoje aplinkoje pasiekė pandeminį lygį ir tai yra viena svarbiausių viešosios sveikatos problemų. Ne išimtis – ir Lietuvos situacija. Filmo „Mūšiai už uždarų durų“ peržiūra – Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės akcijos „Už saugią Lietuvą“ projekto dalis.

Pirmieji kadrai – laimingų porų vestuvių akimirkos. Fone skamba priesaikos žodžiai, įpareigojantys moterį būti atsakingai už savo vyro sėkmę ir klaidas. Jau šioje frazėje slypi gilios smurto prieš moterį šaknys. Po filmo vykusioje diskusijoje Vilana Pilinkaitė-Sotirovič, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, taikliai pasakė, kad svarbu kalbėti ne tik apie smurto padarinius, bet ir priežastis – patriarchalinės tradicijos gimdomą nelygybę, pavydo romantizavimą, santykių grindimą kontrole iš vyro pusės ir besąlygiška meile iš moters pusės. Poros santykiai turėtų būti paremti lygiaverčiu santykiu ir partneryste. Filme matome tragiškas diskriminacinių stereotipinių vaidmenų diegimo rezultatus.

Moteris iš Meksikos, svajojusi apie muzikantės karjerą, tampa savo vyro kaline, įkaite. Mušama, žeminama, sekama, izoliuota nuo artimųjų. Ji priversta slapta pabėgti iš namų. Anoniminio vyro lūpos viską neigia. Teismas leidžia sūnui matytis su abiem tėvais. Moterį apima neviltis, apmaudas, kad teisinė sistema ją apvylė.

Kita moteris, JAV įkūrusi moterų globos namus, smurtą patyrė jau vaikystėje. Ją žalojęs patėvis įteigė, kad meilė turi reikšti skausmą. Kai istorija ėmė kartotis su vyru, ji suprato, kad turi padėti savo likimo sesėms. Ir ypač rūpintis vaikų apsauga. Atžalos ne tik kenčia, išgyvena matydami tėvų vaidus, bet ir mokosi elgesio modelių, tad gali tapti tokiais pat smurtautojais.

Moteris iš Suomijos tvirtina, kad alkoholizmas – opi šios šalies problema. Alkoholis neretai sukelia agresyvų elgesį, lemia smurtą prieš moteris. Ispanė ruošėsi išsiskirsti su vyru. Šis, pamatęs skyrybų dokumentus, padegė namą. Moteris vos išgyveno, ją išgelbėjo tėvas, o motina žuvo liepsnose. Indė, gimusi su kojos defektu, buvo ištekinta už savo pusbrolio, kuris sutiko ją vesti dėl pinigų. Ji buvo pravardžiuojama luoše, prieš ją nuteikinėti vaikai.

Filmas suskirstytas į sklandžiai persidengiančius segmentus, atskleidžiančius moterų susipažinimo su savo būsimais vyrais istorijas, smurto kančias, pasiryžimą įveikti smurtą ir tolesnį jų likimą. Diskusijoje, vykusioje po filmo, dalyvavo smurtą įveikusi moteris Ina, Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė. Diskusijoje pasidžiaugta, kad 2011 metais priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą buvo sukurta Specializuotų pagalbos centrų sistema, Policijos departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų šioje srityje. Praėjusiais metais dėl smurto šeimoje policija kviesta 60 000 kartų.

Tačiau dar vis pasitaiko mirčių nuo smurtaujančių sutuoktinių rankos. Smurtas dar vis pernelyg normalizuojamas. Krizių centrai teikia prieglobstį, taip pat veikia pagalba telefonu. Nemokama, anoniminė, emocinė parama visą parą teikia pagalbos moterims linija: 8 800 66366.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tebestinga, smurtautojams ne visuomet skiriamos pačios veiksmingiausios kardomosios priemonės, įstatymų bazė taip pat tobulintina. Tačiau tokios diskusijos, tikėtina, persikels ir į valdžios institucijas. Smurto auka nėra kalta dėl savo situacijos. Kreiptis pagalbos nėra gėda. Būkime atidūs, artimieji, draugai, kaimynai, praeiviai, praneškime policijai apie galimus smurto artimoje aplinkoje atvejus.

Rež. Lucía Gajá filmo „Mūšiai už uždarų durų“ („Batallas Íntimas“, Meksika, 2016 m.) kadras

***

„Nepatogus kinas“ – daugiau nei dokumentinių filmų festivalis. Šie filmai praplečia pasaulėžiūrą, žinias ir priverčia peržiūrėti savo vertybinę hierarchiją. Tai – puiki proga pamatyti problemas, kurios kasdienybėje lieka nepastebėtos, pažinti kitų šalių opias aktualijas ir atrasti jose savo valstybės atšvaitų. Tai – galimybė įvertinti savo šalies situaciją, siūlyti galimus problemų sprendimus ir išeičių tobulinimo būdus. Tai – raginimas tapti pilietiškam, kovoti už savo ir kitų žmonių teises, įsitraukti į diskusijas ir žodžius paversti darbais.