Bona Sforca – moteris, gimusi valdyti vyrus

Lietuviai tradiciškai nemėgsta šios asmenybės: gal tam įtakos turėjo pastaruoju metu beveik paneigtas mitas apie tai, kad ji prisidėjo prie ankstyvos Barboros Radvilaitės mirties? O gal nepalankią nuomonę nulėmė didžiuliai Bonos nesutarimai su LDK elitu? Tačiau norint suprasti ir įvertinti šią asmenybę reikia nusiimti mitais ir legendomis apneštus akinius ir žvelgti į to meto objektyvią tikrovę bei faktus. Šiame tekste, parengtame pagal R. Leonavičiūtės, pastaruosius kelerius metus tyrusios karalienės Bonos valdymą politiniais, teisiniais, ekonominiais ir kultūriniais aspektais, paskaitą įvertinsime Bonos Sforcos įtaką XVI amžiaus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Bonos Sforcos vaikystė ir jaunystė

Kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės, Bona Sforca išsiskyrė iš ankstesnių Lenkijos ir Lietuvos valdovų sutuoktinių tiek savo asmeninėmis savybėmis, tiek ir didelėmis politinėmis bei ekonominėmis ambicijomis. Bona Sforca gimė 1494 m. vasario 2 d. Šiaurės Italijoje, Milano hercogo Gian Galeazzo Sforza ir Izabelės Aragonietės, Alfonso II, Neapolio ir Sicilijos karaliaus dukters, šeimoje. Mirus tėvui, šeima turėjo kraustytis į Barį, kurį valdė Bonos motina. Bona liko vienintelis vaikas, sulaukęs brandos, jos seserys ir broliai mirė anksti. Ji buvo auklėjama kaip kilminga, karališko kraujo asmenybė, būsima valdovė. Didžiulę įtaką Bonai turėjo jos motina – išsilavinusi, intelektuali moteris, savo rezidencijoje priiminėjusi menininkus, intelektualus, puikiai tvarkiusi savo dvarus, įtvirtindama juos pagal to meto naujausius artilerijos reikalavimus, mokiusi savo dukrą racionaliai tvarkyti namų ūkį.

Didelę įtaką Bonai turėjo ir jos mokytojas Chrizostomas Colonna, garsus to meto poetas ir rašytojas, išmokęs Boną laisvai kalbėti ir rašyti lotyniškai ir graikiškai, išsamiai supažindinęs su tuometine senąja literatūra, paskatinęs jos meilę poezijai. Jis mokė Boną valstybės teisės, ekonomikos, valdymo pagrindų, geografijos.

Santykiai su LDK diduomene

Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 m. balandžio 18 d., kai ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Iškart pareiškusi, kad nesitenkins žmonos ir motinos vaidmeniu, Bona pradėjo rūpintis Jogailaičių dinastijos tęstinumu ir stiprinimu. 1520 m. pagimdė sūnų Žygimantą Augustą (1527 m. pagimdytas antrasis sūnus neišgyveno), vėliau – 4 dukras.

Koklis su Sforcų giminės herbu. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų eksponatas. Vytauto Abramausko nuotrauka

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo aktyvaus Bonos veikimo erdve. Čia driekėsi platus Bonos asmeninių valdų tinklas su dvarais, kaimais, miesteliais bei savivaldžiais miestais. Jam valdyti buvo sukurtas administracinis aparatas. Šiose žemėse Bona vykdė ir reikšmingas ūkio reformas, ilgalaikėje perspektyvoje tapusias vienomis reikšmingiausių ūkio pertvarkų Lietuvos istorijoje. Bona tiek tiesiogiai, tiek per savo sutuoktinį Žygimantą Senąjį veikė ir LDK politinį gyvenimą. Ji turėjo dinastinių ambicijų – jos troškimas buvo matyti savo sūnų Žygimantą Augustą Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kadangi Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdovą rinko didikai. Santykiai su LDK diduomene buvo dinamiški, jie keitėsi, atsižvelgiant į Bonos interesus. Bona iškart suvokė, kaip svarbu, kad LDK paskelbtų Žygimantą Augustą valdovu, nes tuomet lenkai, bijodami prarasti sąjungą su LDK, irgi būtų priversti jį pripažinti karaliumi.

Goštautai ir Radvilos buvo galingiausi to meto LDK valdovai. Bonai pasisekė juos palenkti savo pusėn – jie suprato, kad, paskelbus Žygimantą Augustą didžiuoju kunigaikščiu, pirmu smuiku būtų groję jie, o ne lenkai. 1522 m. buvo sutarta, kad Žygimantas Augustas taps didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o 1529 m. jis tapo oficialus LDK valdovas. Už paramą Bona savo šalininkams atsilygino: 1522 m. Albertui Goštautui buvo suteikta Vilniaus vaivados pareigybė, o Jurgis Radvila tais pačiais metais tapo Trakų vaivada.

Vėliau prasidėjo naujas Bonos ir LDK diduomenės santykių etapas, kurio metu abi pusės patirdavo tiek pergalių, tiek pralaimėjimų. XVI a., vykstant kovoms su Rusija, šalies iždas stokojo pinigų. Už paskolas tiek Aleksandras, tiek Žygimantas Senasis buvo priversti užstatyti stambiems žemvaldžiams savo valdas. Tai silpnino ir mažino valdovų ūkinius pajėgumus. Bona, žinodama, kokiais ekspansiniais metodais LDK didikai plėsdavo savo dvarus, pradėjo vykdyti žemės valdų reviziją – reikalauti, kad savininkai pateiktų dokumentus apie nuosavybę. Nepateikusieji dokumentų netekdavo valdų, jos patekdavo į Bonos valdų tinklą. Nuo tokios akcijos nukentėjo stambiausi žemvaldžiai – Albertas Goštautas ir Jurgis Radvila. Tarp jų ir Bonos netrukus kilo nesantaika.

Bona naudojosi savo įtaka valdovui, skirstant pareigybes – tuo būdu į Ponų tarybą buvo prastumti jai lojalūs ne paties aukščiausio rango asmenys. Tai pavyko padaryti XVI a. 5-ajame dešimtmetyje, kai nutrūko Goštautų giminės linija, o jaunieji pusbroliai Radvilos dar buvo per jauni dalyvauti politinėse kovose. Bona turėjo išskirtinę popiežiaus jai suteiktą teisę rekomenduoti asmenis į tam tikras bažnytines pareigybes – net pats karalius neturėjo tokios privilegijos. 1536 m. dėl Bonos įtakos Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Tuo būdu Bona Vilniaus vyskupą Joną, nesantuokinį karaliaus Žygimanto Senojo sūnų, išstūmė vyskupauti į Poznanę.

Tuo laikotarpiu iškilo Bonos rėmėjų Chodkevičių giminė. Tačiau didžiausi Bonos konkurentai buvo Radvilos, su kuriais ji nuolat kovojo. Bona priešinosi Žygimanto Augusto santuokai su Barbora Radvilaite, tačiau tuo metu jos įtaka ėmė silpti, o netrukus Žygimantas Augustas nuo jos atitolo – ypač po Barboros mirties.

Karalienės Bonos miestai ir miesteliai

Bonos Sforcos valdų tinklą sudarė dovinės valdos; išsipirktos valdos, kurias ji įgydavo dažnai pasinaudodavusi savo išskirtiniu statusu; valdos, kurias ji administravo kaip mažamečio Žygimanto Augusto globėja; dovanotos valdos. Dovis buvo vienas kilmingos moters turto atributų, kuris turėjo jai užtikrinti pragyvenimą sutuoktinio mirties atveju. Daug valdų Bonai yra padovanojęs Žygimantas Senasis. Jai dažnai būdavo dovanojami dvarai, tikintis, kad ateityje iš jos kaip valdovo sutuoktinės bus galima gauti malonių. Valdos buvo išsimėčiusios po įvairius kraštus, dažnai ir rusėniškas žemes. Toks valdų tinklas galutinai nusistovėjo XVI a. 5-ajame dešimtmetyje.

Bonai pavyko Jogailaičių nuosavybe paversti ištisus valdų kompleksus Palenkėje, Gardino seniūnijoje, Kauno seniūnijoje, Perlojoje, Punioje, Alytuje, Nemunaityje, Dauguose ir Merkinėje, Žemaitijoje, Vitebske, Kremeneco seniūnijoje ir Kovelyje bei dar dalyje mažesnių valdų.

Svarbi tinklo dalis buvo miestai ir miesteliai: Bona steigė naujus miestelius, vykdydama naujų teritorijų įsisavinimo politiką. Šie miesteliai būdavo steigiami geografiškai patogiose vietose – šalia miškų, upių. Miesteliai turėjo teisę turėti turgų ir prekyvietes. Bonos valdos buvo patogiose vietose, tinkamose tarptautinės prekybos plėtojimui – prie vandens kelių. Miesteliai ekonomiškai buvo naudingi, Bona kviesdavo žmones, ieškančius geresnio gyvenimo, atvykti įsikurti jai priklausiusiose valdose, įsikūrimo metu pažadėjus atleisti miestelėnus nuo mokesčių.

Bonos Sforcos valdose vos keli miestai – Gardinas, Kaunas – turėjo Magdeburgo teises. Bonos sprendimu miestiečiai galėjo dalyvauti sprendžiant teismų bylas, ir tai galima laikyti savivaldos užuominomis nesavivaldžiame mieste. Valdų tinklui administruoti buvo pasitelkta administracija: seniūnai, vaitai, dvarų tvarkytojai spravcai.

Frankiška agrarinė sistema su trilauke sėjomaina jau buvo įgyvendinta Europoje, į LDK ji įdiegta Bonos valdymo metu. Valakų reformos vykdymo metu LDK kūrėsi didelės tankiai apgyvendintos gyvenvietės, Bonai pasitelkus Italijoje vyravusią renesanso madą planuoti taisyklingus gamtovaizdžius, racionaliai naudoti žemę.

1529 m. buvo išleistas Pirmasis Lietuvos statutas, kurį Bona Sforca puikiai išmanė. Vėliau ji sekė jo tobulinimą, pildymus, apie tai pranešdama pareigūnams. Tarp Bonos valdinių ir kaimyninių valdų gyventojų nuolat kildavo konfliktų, tad Bona būdavo įtraukiama į šių bylų reikalus. Besibylinėjantys bajorai stengdavosi, kad jų byla aplenktų seniūno teismą ir patektų tiesiai pas valdovę.

Renesansinės audiencijos menės vaizdas. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės valdovų rūmai. Vytauto Abramausko nuotrauka

Bonos Sforcos nuopelnai Lenkijos ir Lietuvos kultūrai

Po 1530 m. Vilniaus katedros gaisro Bonos rūpesčiu buvo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas. Jau tuomet įžvalgi valdovė suprato Vytauto Didžiojo – populiaraus Lietuvos valdovo – svarbą valstybei. Bonos iniciatyva buvo imtasi atnaujinti Žemutinę pilį – Vilniuje buvo įkurta patogi valdovų rezidencija. Šalia pilies buvo užveistas itališko pavyzdžio sodas su alėjomis, nė kiek nenusileidęs vakarietiškų karališkų rūmų sodams. Šiame dvare vėliau apsigyvendavo atvykęs Žygimantas Augustas, iš čia jis slapta vykdavo aplankyti savo mylimosios Barboros Radvilaitės.

Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė itališkos kultūros banga, kurią atnešė atvykdami italai: menininkai, muzikai, gydytojai, teisininkai, padėję parengti Antrąjį Lietuvos statutą. Bona išpopuliarino iškirptes, dvariškiai dėvėjo pagal itališką madą siūtus drabužius, greitai prigijusius visoje šalyje.

Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai: alyvų aliejus, muškato riešutai, razinos, egzotiški vaisiai. Žygimanto Augusto stalas atrodė jau kitaip nei jo tėvo Žygimanto Senojo: atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės, trikojės keptuvės. Patiekalai buvo gardinami  kaparėliais, ciberžole, šafranu, špinatais. Naujove tapo ir taip mums dabar įprastos daržovės  – agurkai, pomidorai, kalafiorai, šparaginės pupelės, brokoliai.

Spektaklio „Bona Sforca. Atsisveikinimas“ scena

Mirė apleista ir vieniša

1544 m. Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, karalienės Bonos įtaka ėmė mažėti. Konfliktas ypač sustiprėjo po antrųjų Žygimanto Augusto vedybų su LDK didike Barbora Radvilaite. Nepaisant Bonos ir lenkų ponų priešinimosi, vedybos įvyko, tačiau Barbora mirė praėjus vos keliems mėnesiams po jos karūnavimo. Žygimantas Augustas neatleido motinai jos priešiškos pozicijos ir daugiau su ja nebesimatė. Bona, pagyvenusi su dukromis Mozūrijoje, 1556 m. išvyko į Italiją su visais savo turtais – pinigais, brangenybėmis, gobelenais.

Apsigyvenusi Baryje netrukus sulaukė Ispanijos karaliaus Pilypo II prašymo parduoti jam Bario kunigaikštystę. Bonai atsisakius karalius paprašė milžiniškos tais laikais paskolos – 120 000 aukso dukatų. Sutikdama paskolinti šią sumą, Bona padarė lemtingą klaidą. Manoma, kad, nenorėdamas grąžinti paskolos, Pilypas II paprašė Bonos tarnų ją palaipsniui nunuodyti. Ji mirė 1557 m. lapkričio 19 d. visiškai vieniša ir savo tarnų apiplėšta – tai nustatė mokslininkai, tyrinėję jos inventoriaus aprašą ir testamentą, kuris, kaip manoma, buvo suklastotas. Šį testamentą patvirtino jos patarėjas ir, kaip spėjama, mirties kaltininkas Papacoda. Testamente beveik nieko nebuvo palikta Bonos vaikams. Bonos palaikai ilsisi Šv. Mikalojaus bazilikoje. Florencijos meistro Santio Guccio sukurtą antkapį pastatė dukra, Lenkijos karalienė ir Lietuvos kunigaikštytė Ona Jogailaitė.