Rabinas J. Sacksas: Valstybė nėra asmeninės atsakomybės pakaitalas

Šimtai žmonių per naktį lūkuriavo Londono centre, kad pirmieji galėtų įsigyti naująjį „iPhone X“ telefoną. Aš mėgstu savo išmanųjį telefoną ne tik todėl, kad jis yra išmanesnis už mane. Bet vis dėlto anksčiau žmonės įsimylėdavo žmones. Dabar jie įsimyli telefonus. Nesu vienintelis, kuriam tai kelia nerimą.

Savo naujoje knygoje „iGen“ amerikiečių psichologė Jean Twenge dokumentuoja aistrą, kurią vaikai, gimę po 1995 metų, jaučia išmaniesiems telefonams ir socialinėms medijoms. Pasak jos tyrimo, paaugliai kasdien žvelgdami į ekraną praleidžia nuo penkių iki šešių valandų.

Jie rečiau išeina kur nors su draugais ir dažniau jiems rašo. Viso to padariniai, anot J. Twenge, yra katastrofiški. Patys paaugliai kalba apie sumenkusį pasitenkinimą gyvenimu, tuo tarpu labai smarkiai išaugo ir susirgimų depresija skaičius. Paauglių, kurie šiandien jaučiasi vieniši ir kupini nerimo, skaičius yra pasiekęs beprecedentes aukštumas. Tai yra tik vienas iš naujųjų medijų padarinių.

Kitas gali būti regimas fakte, kad „Collins“ anglų kalbos žodynas tik ką 2017 metų žodžiu paskelbė frazę „fake news“ (melagingos naujienos).

Prieš metus „Oxford“ anglų kalbos žodynas pasirinko „post-truth“ (po tiesos). Taip nutiko dėl to, kad mes vis dažniau naujienas gauname iš socialinių medijų, kuriose pilna sensacijų, klaidingų faktų ir sąmoningo siekio manipuliuoti nuomone. Tai taip pat yra pavojinga, nes ten, kur nėra tiesos, nėra ir pasitikėjimo visuomene.

Kai tampame vis labiau priklausomi nuo išmaniųjų telefonų, algoritmų ir filtrų, mes vis labiau esame maitinami naujienomis, kurias norime girdėti ir kurios interpretuojamos taip, kad patvirtintų mūsų išankstines nuostatas. Tai fragmentuoja visuomenę į bendraminčių sektas, o Harvardo universiteto profesorius Cassas Sunsteinas parodė, kad kuo labiau mes bendraujame tik išimtinai su žmonėmis, turinčiais tas pačias pažiūras, tuo radikalesni tampame.

Vienas iš naujojo ekstremizmo simptomų yra vis labiau plintantys žodžio laisvės apribojimai mūsų universitetuose prisidengiant saugiomis zonomis, išankstiniais įspėjimais ir „mikroagresijos“ uždraudimu, kas reiškia požiūrius, kurie gali įžeisti, nors tas įžeidimas ir jokiu būdu nėra intencionalus. Būtent prieš tokį totalitarizmą savo esė „Apie laisvę“ rašė Johnas Stuartas Millis, protestuodamas prieš atsisakymą išklausyti kitas nuomones, kurias savo vertinimuose mes jau pasmerkėme.

Ironija yra ta, kad visa tai vyksta minint 500-ąsias Reformacijos, kilusios panašiomis aplinkybėmis, metines. Tada, kaip ir dabar, vyko informacinių technologijų revoliucija – Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną. Vyravo įsitikinimas, kad valdantysis elitas tapo korumpuotas ir viską sau leidžiantis, o amžius gyvavusi pasaulio tvarka artėjanti prie pabaigos. Turėjo nutikti kažkas naujo ir nenuspėjamo.

Nuo Reformacijos iki pat dabar etika, būrusi visuomenę draugėn, buvo paimta iš vienos ar kitos judėjų-krikščioniškos religijos formų. Taip, galia vis labiau buvo sekuliarizuojama. Tačiau religija turėjo didžiulę įtaką visuomenei – kartais šiurkščią ir veidmainišką, tačiau daugiausia pozityvią ir altruistinę.

Ji stiprino šeimos ir bendruomenės saitus, skatino asmeninę ir socialinę atsakomybę. Ji kalbėjo apie dorybę, ištikimybę ir tarnavimą kitiems. Ji pasakojo istorijas, kurios suteikė prasmę mūsų buvimui visatoje, ir įvirtino ritualus, kurie skatino nuolankumą amžinybės akivaizdoje.

Pastaruosius 50 metų Vakarai vykdo eksperimentą, kurio tikrąją kainą mes tik dabar pradedame suvokti. Šis eksperimentas yra pastanga sukurti visuomenę be bendro moralinio kodekso. Akademikams visa tai yra žinoma kaip „ekspresyvusis individualizmas“, kuris apytikriai reiškia „daryk, ką panorėjęs, ir išvenk atsakomybės.“

Žmonės tikėjo, kad viso to sukelta žala pasirūpins valstybė. Ji pasirūpins vaikais iš subyrėjusių šeimų ar šeimų, kuriose vyrauja smurtas. Reguliacinės institucijos, buvo tikima, įtvirtins finansinę ir verslo etiką, o mokesčių režimas garantuos sąžiningą perskirstymą.

Tačiau valstybė nėra pakaitalas vidiniam garbės kodeksui ir asmeninei atsakomybei. Nežabota laisvė šiandien reiškia tą patį, ką ji reiškė ir Tukidido laikais: stiprieji daro, ką panorėję, o silpnieji iškenčia tai, ką privalo.

Selfių kultūra daro mums žalą. Naujosios informacinės technologijos mums suteikia papildomų galių, kaip kad anksčiau suteikė ir spaudos išradimas. Tačiau kartu mums reikia ir naujos Reformacijos, kad iš judėjų-krikščioniško paveldo ir didingos sekuliaraus humanizmo tradicijos perimtume tai, kas ten yra geriausio, kas atkurtų mūsų kolektyvinės priklausomybės jausmą.

Hiperindividualizmo laikai praeina. Mums reikia naujos bendros atsakomybės dėl bendrojo gėrio kodekso.

Pagal rabbisacks.org parengė Donatas Puslys