2017 11 28

Alvydas Jokubaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Valstybininkas ar politikas?

Lietuvos tautinė valstybė šiandien atsidūrė tarp praeities ir ateities, kai senoji tautinė valstybė praranda savo anksčiau turėtą autoritetą, o virštautinė Europos Sąjunga nesugeba išsikovoti autoriteto. Vienoje pusėje – XIX a. romantizmas, be kurio neįsivaizduojamas tautinio atgimimo sąjūdis, o kitoje – postmodernizmas, kuris yra nauja romantiškojo mąstymo versija. Romantizmas nėra vien siaura kultūrinė epocha, konkuruojanti su Apšvieta, pozityvizmu ir scientizmu. Tai įtakingiausias pastarųjų dviejų amžių mąstymo apie žmogų, visuomenę ir politiką būdas. Neužtenka pripažinti, jog romantizmas yra vienas svarbiausių moderniojo nacionalizmo atsiradimo šaltinių, dar reikia pridurti, kad be jo neįsivaizduojamas visas modernusis politinis mąstymas. Romantizmas nesibaigė XIX a. viduryje, bet sėkmingai įgavo vis naujų pavidalų. Tautinės valstybės nykimas taip pat neįsivaizduojamas be romantizmo, kuris pasirodė daug stipresnis už Apšvietą, pozityvizmą ir scientizmą. Kadangi tai plati tema, šįkart norisi apsiriboti vienu jos aspektu – politinio romantizmo ir valstybininko idėjos santykiu. Carlo Schmitto politinio romantizmo samprata leidžia suprasti svarbią politinio mąstymo permainą – valstybininko idėjos išstūmimą.

Valstybininko idėja panaši į vaistininko, sodininko ir mokslininko idėjas. Jeigu nebūtų vaistinių, tai nebūtų vaistininkų. Iš esmės pasikeistų žmonių rūpinimasis sveikata. Tačiau be sodininko profesijos neišnyktų sodai, o be mokslininko profesijos neišnyktų mokslas, tik pasikeistų sodininkystės ir mokslo supratimas. Tą patį galima pasakyti apie valstybininko personą, kurios išnykimas rodytų esminę požiūrio į valstybę permainą. Valstybė be valstybininkų – tai valstybė be jos ateitimi besirūpinančių žmonių. „Valstybininko“ terminas apibūdina politinį idealą. Šis terminas reiškia du skirtingus dalykus: 1) valstybės intereso gynėją, 2) išskirtinėmis savybėmis pasižymintį politiką, nuo kurio sugebėjimų priklauso valstybės likimas. Kiekvienai valstybei reikia ja besirūpinančių žmonių, tokių kaip Napoleonas, Abraomas Linkolnas, Otto von Bismarckas, Tomašas Garigue Masarykas, Mustafa Kemalis Atatiurkas, Charles de Gaulle‘is, Nelsonas Mandela ar Khomeinis. Modernioji Lietuvos valstybė per savo šimtmečio istoriją negali pasigirti ryškesnėmis asmenybėmis, kurios būtų įgyvendinusios valstybininko idealą. Jos atveju labiau verta kalbėti tik apie tėvus kūrėjus, o ne valstybininkus. Tėvai kūrėjai sukūrė valstybę, tačiau netapo valstybės gynimo meno virtuozais.

Valstybininkas pasižymi keturiomis pagrindinėmis savybėmis. Pirma, jis privalo turėti tai, ką klasikiniai filosofai vadino phronesis arba prudentia, ir ką modernieji autoriai pavertė ratio status doktrina. Valstybininkas yra ne tik išmintingas žmogus, bet atstovauja išskirtiniam valstybės intereso supratimui. Jis nėra politikos tyrinėjimais užsiėmęs mokslininkas, bet įkūnija praktinę išmintį. Valstybininko idealas numato jeigu ne moraliai, tai bent jau politiškai supratingą žmogų. Antra, valstybininkas būtinai turi būti piliečių pripažintas autoritetas, ir jo autoritetas privalo  tęstis kartomis. Laikas nepajėgus sunaikinti valstybininko autoriteto, bet jį tik dar labiau sustiprina. Tikrai reikšmingo valstybės vyro ir moters autoritetą sukuria tai, kad jis skatina permainas ir nėra išorinių aplinkybių kūrinys. Parlamentarai, ministrai ir kitų rangų politikai gali turėti valdžią, tačiau neturėti autoriteto. Tai visiškai neįsivaizduojama valstybininko atveju. Jis veikia remdamasis savo išskirtiniu autoritetu. Valstybininku nepadaro užimamas valstybės postas. Priešingai, valstybininkas kuria postus. Jis savo autoriteto galia įsteigia tai, ko nenumato pareigybės, įgaliojimai ir instrukcijos.

Trečia, valstybininkas turi būti ne tik pripažintas autoritetas, bet ir lyderis. Jo lyderystę  sukuria ne prisitaikymas prie nusistovėjusių aplinkybių, bet sugebėjimas vesti į ateitį ir apčiuopti naujas valstybės raidos galimybes. Šiuo požiūriu valstybininkas nėra eilinis pilietis, bet visada mato, jaučia ir suvokia daugiau negu kiti piliečiai. Jis paskui save veda žmones ir imdamasis rizikos nebijo prarasti autoriteto. Valstybininko pasirodymas būtinai reiškia senų ir naujų autoritetų konfliktą. Jis kovoja ne su atskiromis valdymo negerovėmis, bet siekia sukurti naują politinio gyvenimo formą. Ketvirta, valstybininkas turi būti teisingas ir privalo rasti atsakymą į piliečių su teisingumu susietus lūkesčius. Jis negali veikti kaip „plėšikų gaujos“ vadas (šv. Augustino terminas), bet privalo kovoti už teisingesnės visuomenės viziją. Dabartinė liberalaus politinio mąstymo tradicija teisingumą aiškina kaip nešališkumą ir neutralumą, ir nė žodžiu neužsimena apie valstybininkus. Ši teisingumo samprata skiriasi nuo ratio status sampratos, kuri teisingumą siejo su konkrečia asmenybe. Liberalus teisingumas panašus į mechanizmą ir nekintančią metafizinę struktūrą. Šį mechanizmą ir struktūrą aptarnaujantys žmonės verti tarnautojo, o ne valstybininko vardo. Modernioji tautinė valstybė neįsivaizduojama be valstybininko idealo, nesvarbu, kad ir koks neįgyvendinamas jis būtų. Platono veikalas Politikos verčiamas kaip valstybininkas, tačiau tai akivaizdžiai neteisingas vertimas, nes valstybės terminas atsirado Renesanso laikais, prabėgus beveik dvidešimt amžių po Platono mirties. Platono „valstybininkas“ iš esmės skiriasi nuo moderniųjų teoretikų aptariamo valstybininko. Dvi valstybininko sampratos skiriasi taip pat, kaip klasikinė filosofija skiriasi nuo moderniojo politikos mokslo. Platono valstybininkas yra filosofas, o jo modernusis atitikmuo – politinis technikas. Tačiau modernusis susižavėjimas politine technika nereiškia, kad politikai tapo laisvi nuo kitame modernybės poliuje esančio romantizmo. Panašiai kaip daugybė moderniojo meno formų priklauso nuo technikos, modernųjį politinį mąstymą valdo romantizmas. Net iš pirmo žvilgsnio romantizmui svetimi dalykai – mokslas, technika ir ekonomika – paklūsta šio sąjūdžio reikalavimams. Arthuras Lovejoy įrodinėjo, kad fašizmas kilo iš romantizmo. Tai reiškia, kad galingą mokslo, technikos ir karybos mašiną valdo ne pozityvistai, bet romantikai. Demokratines visuomenes valdo tokios didelės utopijos, kad jau net neįmanomas utopizmas. Politikos mokslas taip pat yra romantizmo forma, nes mokslininkai sukuria, o ne pažįsta tiesą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mokslas susietas su Apšvieta. Jį ne mažiau veikia romantizmas.

Tarp daugybės romantizmo tyrinėjimų išsiskiria Carlo Schmitto koncepcija. Šio autoriaus nuomone, romantizmas nėra susietas su atskira politine programa, neturi nekintamos esmės ir privalo būti suprantamas kaip politinių idėjų pajungimas romantizmo dvasiai. Politinis romantizmas gali veikti liberalus ir konservatorius, revoliucionierius ir kontrrevoliucionierius. Remiantis C. Schmitto veikalu Politinis romantizmas, galima nurodyti keturis šios politinio mąstymo tradicijos bruožus. Pirma, romantikai į politinius įvykius žiūri per subjekto asmeninio patyrimo prizmę, kai politika suvokiama kaip vienas iš daugelio naujų įspūdžių šaltinių. Romantikai nekalba apie žmogaus, pasaulio ir politikos prigimtį, nes yra įsitikinę, kad viskas šiame pasaulyje gali būti kitaip ir viską galima pakeisti. Antra, romantikai būtinai siekia požiūrio į politiką naujumo. Dėl naujo požiūrio jie yra pasiruošę peržengti bet kurią nusistovėjusią moralinę ir politinę normą. Vieną dieną norėję būti liberalu, kitą dieną romantikai gali įsinorėti būti konservatoriais arba komunistais. Trečia, valstybę romantikai suvokia pagal meno kūrinio analogiją. Žmogus ir valstybė jiems yra medžiaga kūrybiniams eksperimentams. Romantikas gali susižavėti valstybininko idėja, tačiau greitai nusivilia. Ketvirta, politinis romantizmas nėra politinis, nes romantikai yra praktinių sprendimų vengiantys romanų rašytojai. Jie į politiką žiūri kaip į nesibaigiantį romano ar poemos rašymą. Pagrindinis dabartinių politikų rūpestis – nesibaigiančios žodžių vaišės visose įmanomose tribūnose.

C. Schmittas buvo įsitikinęs, kad romantizmas yra liberalios visuomenės žmogaus pasaulėjautos aprašymas. Galima sakyti, jog tai liberalios demokratijos piliečio kultūrinės savivokos apibūdinimas. C. Schmitto nuomone, liberalai neturi savo politikos sampratos ir tik užsiima kitų sampratų kritika. Tai ne iki galo aiškus šio autoriaus požiūris, kurį padeda suprasti romantizmo ir liberalios demokratijos idėjų santykio išaiškinimas. Pažvelgus iš valstybininko idėjos perspektyvos, matyti, kad liberalioji demokratija veikia kaip su romantizmo pasaulėžiūros principais suderinta santvarka. Šį dalyką galima įrodyti keturiais atžvilgiais. Pirma, demokratinių procedūrų valdomos visuomenės piliečiai save ir aplinkinius suvokia kaip nevaržomu kūrybiškumu pasižyminčius individus. Jie daug kalba apie politiką, tačiau vengia veiksmų. Apribota demokratinių procedūrų, liberali kultūrinė vaizduotė veikia pagal romantizmo principus. Tai reiškia, kad valstybininko idėja nesuderinama su romantizmu. Iš vienos pusės, ją šalina mechaniškos procedūros, o iš kitos – nevaržomas vaizduotės šėlsmas. Kiekvienas demokratinės visuomenės pilietis jaučiasi kaip valstybininkas. Jis pats sau valdovas, ir todėl nenori pripažinti jokio už jį didesnio valstybininko. Kiekvienas liberalas siekia iki minimumo sumažinti valstybę ir pašalinti valstybininkus. Lietuvoje buvo sukeltas keistas valstybininkais netapusių „valstybininkų skandalas“. Tačiau valstybininko sąvokos daugiskaita yra toks pat nesusipratimas kaip apskritas kvadratas.

Antra, valstybininko idealą keičia demokratinių rinkimų metu išryškėjanti politinė dauguma, o tiksliau – matematiniai balsų skaičiavimai. Demokratinis skaičiaus prioritetas prieš žmogų netikėtai yra susietas su romantizmu. Matematika yra bėgimo nuo tikrovės forma, kai juslėmis suvokiami daiktai paverčiami abstrakčiais simboliais. Šis tikrovės pakeitimas skaičiais panašus į romantikų poetinį tikrovės pakeitimą meniniais įvaizdžiais. Balsų skaičiavimais pagrįsta demokratija atmeta valstybininką. Demokratiniai rinkimai panašūs į loteriją, o ne į rimtą politinių autoritetų atranką. Rinkimai negali sukurti autoriteto, bet tik gali patvirtinti prieš tai buvusius autoritetus. Ten, kur valstybės likimas priklauso nuo matematinės daugumos, valstybininkui nėra vietos. Jį pakeičia procedūros, taisyklės, politinių partijų susitarimai ir viešosios nuomonės apklausos. Savo estetiniu pavidalu rinkimai panašūs į Adomo Mickevičiaus Pono Tado bajorų susibūrimus, o ne rimtą politinių lyderių atranką. Visiškai pagal romantiškojo blaškymosi tarp kraštutinumų standartus pirmosios rinkimų nakties meilę keičia neapykanta išrinktiesiems. Tai primena Maironio blaškymąsi nuo „užtraukime naują giesmę, broliai“ iki „nuolat verkšlenančių politikų“.

Trečia, demokratija išstumia valstybininko kaip ateities kūrėjo sampratą. Demokratinės visuomenės ateitis priklauso ne nuo atskirų individų, bet nuo bendros politinės valios, kurią sukuria arba piliečių susitarimas, arba viešosios nuomonės manipuliacijos. Valstybininką pakeičia daugumą ir mažumą atstovaujantys politikai. Tai visuomenę apsaugo nuo atskirų galimo valstybininkų avantiūrizmo, tačiau atiduoda į politinių kolektyvų avantiūrizmo rankas. Piliečių nuotaikų nepastovumas į valdžią atveda jai visiškai nepasirengusius žmones. Demokratinės visuomenės piliečiai panašūs į naujų išraiškos formų ieškančius menininkus, o ne į politinio sprendimo ieškančius žmones. Trokšdami įrodyti savo laisvę, romantikai nesunkiai gali ryžtis eksperimentams su pačia demokratija. Claude Lefortas pažymėjo, kad demokratija negali atsikratyti totalitarizmo pagundos. Tačiau totalitarizmas nepajėgus sugrąžinti valstybininko, nes taip pat paveiktas romantizmo. Piliečių romantiškas žaidimas demokratija lengvai virsta priespaudos romantizmu.

Vienintelis prieš romantizmą atsilaikęs demokratijos ir valstybininko bruožas – teisingumas. Liberalios demokratijos visuomenių gyvenimas valdomas plačiai suprasto romantizmo, išskyrus vieną elementą, – teisingumą. Tai stipriausias Apšvietos, teisinio pozityvizmo ir scientizmo bastionas. Liberalioji kultūra, o kartu su ja ir romantizmas, išsilaiko vien todėl, kad juos saugo neromantiškos kilmės teisingumas. Tačiau pastarasis taip pat neišvengia kontaktų su romantizmu. Teisininkai šiandien yra pagrindiniai romantizmo principais grindžiamos liberalios kultūros sargai. Jiems nerūpi nei Apšvieta, nei romantizmas, nes jie pripažįsta tik abstrakčias normas bei taisykles. Teisininkų atitrūkimas nuo tikrovės šiandien jau konkuruoja su poetų atitrūkimu nuo jos. Pirmieji rūpinasi abstrakčiomis, aukščiau tikrovės iškilusiomis normomis, o antrieji užsidaro subjektyvių įspūdžių pasaulyje. Ten, kur valdo teisininkai, nebereikia valstybininkų. Tai rodo konstitucinių teismų vaidmuo. Keli paskirti teisėjai kompiuterio stiliumi imasi spręsti politikų neišspręstus ginčus. Dingsta ne tik valstybininko, bet ir demokratijos vaidmuo. Pirmąjį pakeičia nomos basileus, o iš antrosios lieka oligarchiją slepianti demokratija. Kai C. Schmittas tvirtina, jog teisinė valstybė siekia pašalinti suvereną, tai apibūdina valstybininko personą.

Romantikų pasaulio sampratą šiandien įtvirtina net kažkada romantizmui svetimos atrodžiusios jėgos – mokslas, technika, ekonomika, teisė ir tai, kas vadinama instrumentiniu racionalumu. Mokslas tikrovę pakeičia skaičiais, ekonomika – nesibaigiančiu vertybių perkainojimu, teisė – formaliais abstrakčių normų išvedinėjimais, o menas – subjekto asmeninių įspūdžių kaleidoskopu. Sunku suprasti, kaip šalia nereprezentacinio meno gali klestėti reprezentacinė demokratija. Valstybininkai į romantikų užkariautą liberalią kultūrą gali sugrįžti tik kaip politiniai revoliucionieriai. Tačiau valstybininkas negali būti vien revoliucionierius. Jo idealas reikalauja rimto – gyvybės ir mirties kova pagrįsto – požiūrio į politiką, išminties, lyderystės ir teisingumo. Tai reiškia, kad valstybininko sugrįžimas tolygus romantizmo išstūmimui. Šiandien tai mažai tikėtinas ir neįmanomas dalykas, nes romantizmas užvaldė ne tik politiką, bet ir kultūrą. Valstybininkai gali pakeisti nusistovėjusias politinio gyvenimo formas, tačiau negali įveikti kultūros.

Iš Adomo Mickevičiaus, Maironio ir kitų romantikų samprotavimų ne tik išaugo tautinės valstybės, bet ir susiformavo jas naikinanti jėga. Romantizmas ne tik išaugino, bet ir naikina tautinę valstybę. Valstybininkas yra pasipriešinimo romantizmui simbolis. Ši idėja panaši į Samuelio Becketto Godot laukimą. Valstybininkas nėra savaime suprantamas valstybės gyvenimo elementas, kaip rinkimai, parlamentas ir viešoji nuomonė. Šį idealą reikia mąstyti pagal nusistovėjusią tvarką peržengiančio religinio stebuklo analogiją. Tai romantizmo pažeistas, tačiau kol kas nesunaikintas idealas. Politikos mokslininkai nekreipia dėmesio į valstybininką, nes juos domina nusistovėję dėsningumai, o ne išimtis. Valstybininkas yra ekstremalus veikėjas. Jis yra pagrindinis politinio romantizmo priešas, nes rūpinasi ne kalbomis, bet siekia apginti ir išsaugoti valstybę. Valstybininkas pasirodo netikėtai, kai romantikai mano gyvenantys ramiai ir saugiai. Nėra prasmės laukti valstybininko, nes tik jis žino savo pasirodymo politikos scenoje dieną. Joks mokslininkas ir kitas stebėtojas iš šalies negali nuspėti valstybininko pasirodymo, nes nėra valstybininkas. Daugybė kartų gali nepamatyti valstybininko, o romantizmo viešpatavimo laikais jo pasirodymas ypač apsunkintas. Tačiau, nepaisant to, tikėjimas valstybe neįsivaizduojamas be valstybininko. Vien todėl, kad politiką kuria asmenybės, o ne balsų skaičiavimas, institucijos ir struktūros.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.