Kodėl „astrologai žino geriau“?

Tai man priminė apie astrologų ir ezoterikų begalinį žinojimą, gebėjimą matyti ateitį, kiaurai suprasti kiekvieną asmenybę, iš vardo (!) nustatyti, kaip seksis, visus žmones suskirstyti į 12 rūšių… Taip pat pagalvojau apie žmones, kurie tuo stipriai tiki, ir be kurių minėtos profesijos, interneto puslapiai, horoskopų skiltys beveik visuose žurnaluose ir laikraščiuose neegzistuotų. Jei nebūtų paklausos, žiniasklaida šių poreikių netenkintų. Kodėl žmonės renkasi tikėti šiomis tautologijomis? Kaip jie praleidžia pro akis tai, kad jų vardo nulemtos asmeninės savybės gali tikti bet kam, kad šiandienos horoskopas tinka kiekvienai dienai ir kiekvienam žmogui? Kodėl jie renkasi tikėti magiškomis galiomis ar žvaigždžių išsidėstymu? Kas stabdo jų abejonę, elementarų skepticizmą?

Suprantu, kad atsakymų į šiuos klausimus gali būti labai daug, o čia bus pateiktas tik vienas iš jų, tačiau galbūt svarbus ir esmingas. Tikėjimas suteikia žmogui tvirtumo išgyvenant iššūkius ir kančią.

Psichologams gerai žinomas religingumo ryšys su gyvenimo prasmės pojūčiu. Jau klasikas Carlas Gustavas Jungas savo paskaitose apie psichologiją ir religiją išsakė mintį, kad religija ir tikėjimas būdingi visiems žmonėms ir dėl to yra svarbūs gyvenimo aspektai. Tikėjimas suteikia žmogui tvirtumo išgyvenant iššūkius ir kančią. Šia tema atlikta nemažai empirinių tyrimų, patvirtinančių, kad stipresnis religingumas ir dvasingumas siejasi su laimingumu (Levin, 2014), ilgesne gyvenimo trukme (Ferriss, 2002), psichologine gerove (Liniauskaitė, Kairys, Urbanavičiūtė, Bagdonas, & Pakalniškienė, 2012), didesniu pasitenkinimu socialiniais santykiais (Kyle, 2013), viltingumu ir į ateitį nukreiptu optimizmu (Osafo, Knizek, Akotia, & Hjelmeland, 2013).

Religingumas svarbus netgi ir tam, kuris laiko save ateistu

Anot psichodinaminės krypties psichoterapeuto M. S. Pecko, kiekvienas žmogus turi religiją, ir tai yra vienoks ar kitoks įsitikinimas apie pasaulio esmę. Dažnai šis įsitikinimas nėra visai sąmoningas, tačiau jis gali sąmoningėti ir keistis.

Pirmiausia žmogaus religija yra jo pasaulėjauta, į kurią jis perkėlė (suprojektavo) savo jausmus ir išgyvenimus, patirtus vaikystėje ir tolesniame gyvenime. Vėliau, antroje stadijoje, kad išsivaduotų nuo šio jausmų perkėlimo į savo pasaulio supratimą, žmogus turi mokytis, praplėsti žinias, kvestionuoti tai, ką manė seniau, kartais net nustoti tikėti tuo, kuo tikėjo. Čia gali padėti mokslinis skepticizmas, kuris paradoksaliai gali vesti tikėjimo link. M. S. Peckas teigia, kad aklas projekcinis tikėjimas turi būti peržvelgtas skeptiškai ir moksliškai. Trečioje stadijoje mokslas, kuriuo tikime, turi irgi būti peržvelgtas skeptiškai. Ir taip, kvestionuojant savo įsitikinimus, gali rastis tikėjimas Dievu. Autorius nevengia kalbėti ir apie malonę, kuri yra nepaaiškinama gamtos dėsniais. Malonė reiškiasi per stebuklus, ji yra transcendenciška. Tai nuo žmogaus pasirinkimų ir valios nebepriklausomas reiškinys.

Taigi, remdamiesi psichiatro M. S. Pecko idėjomis, galime kelti prielaidą, kad religingumas yra bendražmogiškas reiškinys, galimai vykstantis stadijomis („aklas“ tikėjimas projektuojant išgyvenimus; mokslo religija ir skeptiškas kvestionavimas to, kuo tikėta anksčiau; naujas tikėjimas, kartu su malone) ir yra neišvengiamai susijęs su gyvenimo prasmės, santykių ir meilės klausimais.

Tikėti, kad astrologai žino geriau reiškia atiduoti atsakomybę už save ir savo gyvenimą kitam

Dabar galime suprasti, kaip žmonių tikėjimas gali skirtis, kodėl žmonės renkasi tikėti vienu ar kitu dalyku ir kaip tos pačios religijos išpažinimas gali egzistuoti skirtingais lygmenimis. Pirmoji – aklo tikėjimo stadija – gali reikštis kraštutinių vienokių ar kitokių tiesų priėmimu, visiškai neatsižvelgiant nei į mokslą, nei į teologiją, bet tik remiantis tuo, kas yra likę iš vaikystės. Tai gali būti ir tiesioginis tikėjimas tuo, ko išmokė tėvai (tačiau toks tikėjimas bus nepermąstytas suaugus, todėl negilus ir trapus). Taip pat gali būti ir tikėjimas tuo, kas padeda užmiršti nuo vaikystės pasilikusias nuoskaudas, psichologines traumas, egzistencinę mirties baimę. Tikėjimas ezoterika, astrologija, žmonėmis, galinčiais atspėti ateitį, užburti, nulemti gyvenimo tėkmę, padeda be kvestionavimo ir asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą užmiršti ar sumažinti baimes, silpnumą, ribotumą. Tikėti, kad astrologai žino geriau, reiškia atiduoti atsakomybę už save ir savo gyvenimą kitam.

Vaikai dažnai galvoja, kad užsimerkę jie tampa nematomi, nors iš tikrųjų nemato patys. Taigi, galime užsimerkti nuo savo praeities patyrimų ir tikėti, kad jie mūsų nebepersekios, tačiau žmogus ne veltui turi tokią dovaną kaip gebėjimą mąstyti. Galime pereiti į antrą stadiją, kvestionuoti savo aklą tikėjimą, skeptiškai peržvelgti viską, kas buvo. Galime remtis moksliniais tyrimais, galime įtikėti į mokslą, ir, kaip neretai nutinka, nustoti tikėti kažkuo daugiau. Bet tuomet mūsų religija tampa mokslas, o susidūrus su jo ribotumais galime pasijusti besantys neviltyje.

Todėl mums duota malonė ir trečioji stadija. Nujausdami malonę ir pasirinkę kvestionuoti savo mokslo religiją, mes galime darkart peržvelgti visa, kas mums nutiko. Tuomet jau būsime pasiruošę priimti malonę ir patikėti Dievu, pajusti asmeninį ryšį su Juo ir tuo, kas šventa. Taip pat gebėsime tikėti neaklai integruoti mokslo, kintančios visuomenės ir teologijos žinias. Nebegalvosime, kad astrologai žino geriau.

Straipsnio autorė Austėja Agnietė Čepulienė – klinikinės psichologijos magistrantė