2017 12 11

Augustinas Šulija

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Nukeliavau į Vokietiją sužinoti, kaip kovoti su radikaliu islamu

Benny Jackson/Unsplash.com nuotr.

Skambant ritmingai Panjabi muzikai, Saidas autobanu iš Frankfurto į Karlsruhę lėkė kaip gimtojo Pakistano keliais – drąsiai ir labai greitai. Be to, jis dar kalbėjo telefonu su savo mama ir tuo pačiu kažko ieškojo durelių lentynoje. Saidas pripažįsta, gyvenimas Vokietijoje puikus, tačiau leidusis į prisiminimus apie gimtąją šalį jo veidą aptemdo liūdesys. Jaunam vyrui, kaip ir tūstančiam jo likimo brolių ir sesių, tėvynė – uždraustas kraštas. Grįžimas į ją reikštų kalėjimą, o gal ir blogiau.

Vienintelė priežastis, kodėl Saidas negali grįžti į Pakistaną, yra jo religiniai įsitikinimai. O vienintelė galimybė pasijusti tarsi gimtuosiuose namuose, kasmetinis Islamo šakos Ahmadijos, kurią jis ir išpažįsta, suvažiavimas Jalsa Salana. „40 tūkstančių žmonių po vienu stogu“, – šypsodamasis, su pasididžiavimu man pasakė Saidas, staiga prieš mūsų akis išdygus milžiniškiems Karlsruhės parodų rūmams. Ateinančias tris dienas aš praleidau kartu su juo ir tūkstančiais kitų Ahmadijos išpažinėjų, mėgindamas suprasti, ką reiškia būti musulmonu Europoje ir kodėl tiek daug jaunuolių renkasi ne tokį kaip jie – atvirą ir nuosaikų Islamą –, bet radikalų ir destruktyvų fundamentalizmą.

Ahmadija – tai Islamo religinis judėjimas atsiradęs 19 amžiaus pabaigoje, tuometinėje Britų Imperijos valdomoje Indijoje. Ši religinė praktika visiškai nesiskiria nuo įprasto Islamo, tačiau yra vienas mažas skirtumas, dėl kurio šio judėjimo nariai daugelyje musulmoniškų šalių yra persekiojami.

Ahmadijos išpažinėjai teigia, jog Korane, Muhamedas išpranašavo, kad po jo mirties pasirodys dar vienas Mesijas. Tiesą sakant, jis ne tik pasirodė, bet jau ir mirė. Tai Mirza Ghulamas Ahmedas, gimęs 1835-tais Indijoje – Pundžabe. Ahamdijos tikintieji įsitikinę, kad šio žmogaus gimimas sutampa ne tik su svarbiausiu Islamo pranašo Muhamedo išpranašautu konkrečiu laiku, kada turi pasirodyt paskutinis pranašas, bet ir astronominiais ženklais – saulės ir mėnulio užtemimais, kurie minimi musulmonų šventose knygose. Jo užduotis – atnaujinti Islamą ir paskleisti po visą pasaulį. Visgi vyraujančios musulmoniškos religinės atšakos tam prieštarauja.

1889 m. kovo 23 d. įkurtą judėjimą sudarė tik nedidelė bendruomenė, kuri per kiek mažiau nei 130 metų išaugo iki manoma 10 mln. tikinčiųjų. Jų religinis epicentras telkėsi Pakistane. Nepaisant metai iš metų vis labiau varžomų politinių ir asmeninių laisvių, judėjimas nenustojo augti. Žinoma, tai nepatiko nei tradicinių pažiūrų Islamo pasekėjams, nei centralizuotos religinės grupės besibaiminančiai šalies valdžiai. Dar 1974 metais išleista konstitucinė pataisa Ahmadijos pasekėjus paskelbė esant ne musulmonus. Praėjus dar dešimtmečiui represijos paaštrėjo ir šios religinės grupės nariams buvo uždrausta savo maldos namus vadinti mečetėmis. Galiausiai, išvis propaguoti savo religiją tiesiogiai ar netiesiogiai. Šiuos įsakus nuolatos lydėjo kruvini išpuoliai prieš Ahmadijos išpažinėjus: įkalinimai, mečečių griovimai. Todėl tuometinis Ahamadijos vadovas – kalifas Mirza Tahir Ahmedas nusprendė bėgti į Jungtinę Karalystę. Juo pasekė ir daugybė tikinčiųjų, kurie išsibarstė visame pasaulyje, net ir Lietuvoje. Ši religinės bendruomenės migracija atspindi platesnę musulmonų migracijos dinamiką prasidėjusią praėjusiame amžiuje ir tebesitiesiančią iki šiol.

Būtnet XX a. antra pusė žymi metą, kuomet Europą iš musulmoniškų šalių pasiekia pirmoji modernių laikų musulmonų atvykėlių banga. Vilniaus Universiteto arabistikos lektorės Maritanos Larbi nuomone, pagrindinės dvi priežastys lėmusios šią imigracijos bangą yra dekolonizacija ir migracijos politika, kurią tikslingai vykdė Europos šalys po Antro pasaulinio karo, atstatant nuniokotas šalis. „Visų pirma Vokietija su savo Gastarbeit programa, kuomet jau 1955 metais į Vokietiją atvyko pirmieji darbininkai iš Turkijos. Šiuo pavyzdžiu 1960 metais sekė Ispanija ir Graikija.“ Neatsiliko ir Jungtinė Karalystė, kurios tapo namais buvusių britų imperijos užjūrio teritorijų – Indijos ir Pakistano – gyventojams. Tarp jų – ir šių šalių musulmonams. Jie Europoje buvo laukiami dėl itin greitai augančios šalies ekonomikos. Taip Vakarų Europa per kelis ateinančius dešimtmečius pramynė kelią geresnio gyvenimo ieškantiems imigrantams iš viso pasaulio. Tarp jų nuolatos nuo karinių konfliktų kenčiantiems musulmonams. Tiek XX a. pabaigoje, tiek XXI a. karai musulmoniškas šalis kamuoja faktiškai be sustojimo.

Tačiau tik pastaruoju metu, Europą sudrebinus radikalaus islamo pasekėjų sukeltai teroro aktų bangai, padidėjo dėmesys demografiniams, kultūriniams ir socialiniams iššūkiams, kurie kyla islamo bendruomenėse įsikūrusiose visoje Europoje.

Viena iš tokių bendruomenių ir yra Ahmadija. Todėl įdomu pažvelgti, kaip save Europoje mato jos nariai. Apie tris dienas praleistas kartu su Ahmadijos musulmonais parašyti tektų išties nemažai. Kaip ir apie patį suvažiavimą – Jalsa Salana. Jame moterys ir vyrai meldžiasi ir klausosi mokymų atskirai. Renginio metu vyksta netgi atskiri turgūs, kuriuose tarp paskaitų ir maldos akimirksniu užverda tikras rytietiškas gyvenimas. Čia Europoje gyvenantys Ahmadijos išpažinėjai gali pasijusti tarsi namie. Prie prieskoniais ir nematytais vaisiai nukrautų prekystalių vyksta prekyba. Čia susitinka seni bičiuliai ir plačių šeimų giminaičiai. Mokomasi derybų ir bendruomeniškumo. Diskutuojama religiniais ir pasaulietiniais klausimais. Susitinka skirtingų šalių bendruomenės.

„Tačiau kaip su tais radikalais, ar pas jus jų nėra?“, – vis klausdavau savo pašnekovų tai prie pietų stalo, tai einant iš paskaitos ar nuo saulės slepiantis paviljono šešėlyje. Vienas žiniasklaidoje dirbantis ir Jungtinėje Karalystėje besimokantis jaunas vyras su manim apie tai šnekėjo ištisas valandas. Pasak jo, įvairioms Islamo sektoms priklausančių radikaliai mąstančių žmonių, jo tarpe apstu. „Net ir diskutuojant apie religija su manimi – musulmonu, jie pratrūksta. Kai tik baigiasi racionalūs argumentai, kai nebegali rasti atsakymo į savo ir kitų klausimus, tada ir pradedi pykti.“ Pasak jo, tai atspindi išties rimtą problemą. Į Europą pasipylus emigracijos bangai iš musulmoniškų šalių, didžiąją dalį atvykėlių prislėgė sunki ekonominė padėtis. Todėl vaikų išsilavinimas buvo nustumtas į visišką nuošalę. To pasekmė – kritinio mąstymo stoka, kuri atveria duris radikalėjimui.

Švietimo svarbą kovoje su Islamo radikalumu įvardijo ir Ahmadijos lyderis kalifas Mirza Masrooras Ahmedas, kai jam turbūt ne kartą girdėtą klausimą pavyko užduoti per Lietuvos Ahmadijos delegacijos susitikimą su šiuo, milijonų žmonių dvasiniu lyderiu. „Teisingas mokymas“, – trumpai pareiškė kalifas.

Tačiau galimybė mokytis, įgauti aukštąjį išsilavinimą smarkiai priklauso nuo šeimos ir asmeninio požiūrio. M. Larbi remdamasi savo asmenine patirtimi teigia, jog sėkmingą integraciją visų pirma lemia gebėjimas įsilieti į bendruomenę, tačiau sėkmės ar nesėkmės faktoriaus nederėtų suversti tik atvykėliams: „Pati gyvenau Vokietijoje 15 metų, daug teko bendrauti su pačiais musulmonais, kurie jau yra 3 karta, gimusi Vokietijoje. Išryškinčiau dvi pagrindines tendencijas: pirma, musulmonai, kurie pasiekė tam tikro socialinio statuso Vokietijos visuomenėje, moka kalbą, įgijo kvalifikuotas specialybes. Savo tikėjimui jie lieka ištikimi, bet labiau jį suvokia kaip privatų reikalą, per daug viešai neskelbiant savo religinių idėjų. Kita grupė, patyrusi nesėkmingą integraciją, savo kultūrines ir religines vertybes išgyvena giliau, ieškodami savo tapatybės. Kai kuriais atvejais yra net radikalesnių religinių požiūrių nei giminių likusių tėvynėje.”

Nesėkmingos integracijos į visuomenę sukelta radikalumą geriausiai iliustruoja teroro atakos: tiek šį rudenį įvykdyta ataka Barselonoje, pavasarį Mančesteryje ar kitas jaunų, integruotis nesugebėjusių ir radikalizuotų, jaunuolių išpuolis, pastaruoju metu nugriaudėjas Europoje. Ir nors Lietuvoje Vakarų Europoje ir Skandinavijoje vykstantis teroras tampa nesėkmingos integracijos pavyzdžiu, alternatyvios idėjos čia vietos taip pat neranda. Bet kokio masto imigracijos kiek įmanoma vengiama, o vykdant Europos Sąjungos pabėgėlių paskirstymo programą griebiamasi lengviausios išeitis – kopijuojamos svetimas klaidos.

M. Larbi nuomone, dabartinėse Europos integravimo sistemose gerosios patirties apkritai ieškoti neverta. „Labiau kalbama bendromis teorinėmis sąvokomis apie inkultūraciją, tarpkultūrinį pažinimą. Vadinkime kaip norim, bet, kaip matome, tai nefunkcionuoja. Mano asmeniniu pastebėjimu, taip vyksta todėl, kad ilgą laiką visai nieko nebuvo daroma šioje srityje. Jei ir bandoma vystyti integracijos programas, tai labiau daroma per mūsų europietiško suvokimo prizmę, neatsižvelgiant į šių dvejų kultūrų, vakarietiškos ir rytietiškos, skirtumus ir subtilumus.” Tačiau ar galime jos rasti tarp pačių musulmonų? Vaikščiojant Jalsa Salana suvažiavimo salėse, laisvai šnekantis su Ahmadijos nariais tuo norisi tikėti.

Ahmadija galima apibūdinti kaip nuosaikų arba liberalų islamą. Tai puikiai atsispindi jų itin propaguojamuose vertybėse kaip antai ištikimybė šaliai, kurioje gyveni. Tam ne tik buvo skirtas didelis dėmesys pačio renginio – Jalsa Salana ­­– metu, bet apie tai liudija ir darbai. Puikus to pavyzdys Lietuvių bendruomenė, kuri organizuoja kraujo davimo, miesto tvarkymo akcijas. Pasak bendruomenės vadovo Ahmedo Farizo, šiemet baigusio Vilniaus Universiteto lietuvių kalbos filologijos studijas, tai ne būdas įsiteikti ar reklamuotis, bet natūralus poreikis ateinantis iš Islamo mokymo. Moterų teisių akcentavimas, proporcingas dailiosios lyties atstovių, skaitančių pranešimus mokymu metu, skaičius taip pat demonstruoja Ahmadijos vertybes, kurios sutampa su šiuolaikiškos, tolerantiškos visuomenės poreikiais. Galiausiai centralizuota religinio švietimo sistema pagrįsta šiuolaikinių technologijų pagalba leidžia nariams aktyviai ir bendrai spręsti bendruomenės problemas, apeliuoti į neteisingas, žalingas į kraštutinumus vedančias idėjas.

Išties, Ahmdija – pavyzdys veiksmingos integracijos, kurią įgyvendino pati bendruomenė. Galbūt pritaikius tokią sėkmingą patirtį Lietuva sugebėtu tapti naujo daug sėkmingesnio, negu iki šiol Europoje taikomo integracijos modelio kūrėja. Net parodyti pavyzdį niekaip visuomenės susiskaldymo problemų negainčiom išspręsti Vakarų Europos šalims.

Vilnius 2017 m.