Verčiant kasdienybę į egzodą: ar egzodo menas įmanomas?

Tim de Groot/Unsplash nuotrauka

Meno kūrimo emigracijoje tema Lietuvoje yra viena labiausiai apmąstytų. Bet kam, mokyklą baigusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje, „egzodo literatūra“ yra palyginti gerai pažįstami ir mokyklos kontekste įdomūs autoriai. Tiesa, ir čia žinios anapus gausaus literatūrologijos diskurso apsiriboja keliais bendriausiais faktais ir geriau ar blogiau žinomomis personalijomis. Šiame straipsnyje kūrimo svetur tema bus svarstoma padarius didelį lankstą. Kaip minėta, visi girdėjo frazę „egzodo literatūra“. Bet ką reiškia „egzodas“?

Egzodas Senajame Testamente

 Žodis „egzodas“ nurodo į vieną seniausių Vakarų kultūros pasakojimų. Šį pasakojimą aptinkame Senajame Testamente. Visgi atsivertę jį iškart užkliūvame už to, kad Egzodo knyga lietuviškai vadinama „Išėjimo knyga“. Taip yra todėl, kad priešingai mūsų literatūrologijai, Išėjimo knyga pasakoja istoriją apie žydų tautos išėjimą iš tremties ir vergijos, o ne išėjimą iš gimtosios žemės. Tai išsyk parodo, kad mūsų „egzodas“ nėra tas egzodas, apie kurį kalbėjo Senojo Testamento istorija. Bet prie to dar grįšime. Taigi, Senojo Testamento istorija pasakoja, kaip į per stebuklą išgyvenusį ir egiptiečių aplinkoje subrendusį Mozę kreipiasi „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo“ Dievas ir pažada padėti jam išvesti žydų tautą iš vergijos. Tolesnė istorija puikiai žinoma: Egipto faraonas nenori išleisti žydų, todėl Dievas siunčia aibę rykščių, kol galop viskas baigiasi, kai išeinantys žydai pereina perskirtą jūrą, o juos sekę egiptiečiai joje paskęsta. Vis dėlto čia įdomioji dalis tik prasideda. Būtent kelionės dykuma iki Sinajaus kalno ir to, kas vyksta jį pasiekus, metu matyti dar svarbesni dalykai. Būtent čia Mozė ir jo tauta sudaro sandorą su Dievu, čia jie gauna 10 įsakymų ir aibę kitų paliepimų – nuo taisyklių apie kasdienį gyvenimą iki tikslų, nulemsiančių visos tautos likimą (pvz., nukeliauti į pažadėtąją žemę).

Pasakojimas apie išėjimą iš Egipto turi daugybę sluoksnių, kurių visų čia išnarplioti nėra nei vietos, nei prasmės. Visgi tarp jų visų menas užima toli gražu ne paskutinę vietą. Visa istorija sukasi apie tai, ką Imanuelis Kantas vadino didingumu – tam tikra estetine pajauta: nuo degančio krūmo, įspūdingų Dievo rykščių Egipto tautai (įsivaizduokite vien keistą milijonų visur kurkiančių ir šuoliuojančių varlių vaizdą) iki įspūdingo šviesos ir pirotechnikos šou ant Sinajaus kalno. O kur dar jūros perskyrimas, daugybę kartų inscenizuotas kino filmuose. Daugybę laiko ant Sinajaus kalno Dievo akivaizdoje praleidęs Mozė, grįždamas pas savo tautą, turi prisidengti savo veidą šydu, nes jo veidas švyti gąsdinančia Dievo didybe. Bet Dievas nėra tik menininkas. Jis supranta ir žmogiškojo meno galią ir uždraudžia Mozės tautai gamintis bet kokius meno kūrinius, vaizduojančius Dievą. Tačiau mus visų pirma domina ne tai.

Egzodas kaip (ne)sėkminga kolektyvinio veiksmo forma

Antonio Negri ir Michailas Hardtas prieš keletą mėnesių išleistoje knygoje „Asamblėja“ nagrinėja kolektyvinio veiksmo formas ir tam pasitelkia egzodo sąvoką. Anot Hardto ir Negri, vienas būdų, kaip šiandien veikia žmonės, yra „egzodas iš egzistuojančių socialinių institucijų, kartais suprantamas kaip bandymas kurti atskirą bendruomenę, arba kartais, kaip foquismo forma, kurianti nedideles veiksmo grupes“. Atkreipkime dėmesį, kad žydų išėjimas iš Egipto baigiasi naujos sandoros su Dievu ir naujos sociokultūrinės tvarkos įsteigimu. Būtų galima sakyti, kad būtent egzodo metu žydai gauna savo teisinės sistemos, esančios judaizmo alfa ir omega, pagrindus. Tai yra ir vienas šiuolaikinių egzodų tikslų. Maidano revoliucija, Arabų pavasaris, Occupy Walstreet ar net Sąjūdžio mitingai kūrė naujus socialinės sąveikos modelius ir naujas vertybes. Visa tai buvo daroma erdvėse (dažniausiai aikštėse), kurios suvoktos kaip nepriklausančios nuobodžiai monotoniškai kasdienybei, kur biurokratija ir korupcija seniai pakeitė politiką tikrąja to žodžio prasme. Egzodo strategija atmeta galimybę pakeisti egzistuojančias institucijas iš jų vidaus.

Negri ir Hardtui ši strategija yra pasmerkta nesėkmei. Mozė ir jo tauta, egzode gavusi savo teisinę, politinę ir kultūrinę tvarką, vėliau ją pernešė į Pažadėtają žemę ir sukūrė ja grįstas institucijas. Istorija rodo, kad būtent to šiandieniam egzodui padaryti nepavyksta. Maidanai ir pavasariai baigiasi, žmonės grįžta į darbus, politika tikrąja to žodžio prasme pasitraukia į antrą planą. Egzodo pažadas žlunga. Šiandien tai jau galime išgirsti ir Lietuvoje, kur kartais svarstoma, kad sukurti Sąjūdžio idealais pagrįstų institucijų nepavyko ir visai netrukus rinkimus laimėjo komunistai. Didingi, daug žadantys ir įkvepiantys egzodai dažnai išnyksta nepalikdami didesnio pėdsako. Kaip kalbėdamas apie filmą „V – tai Vendeta“ juokauja Slavojus Žižekas: „Filmas baigiasi liaudžiai braunantis į rūmus ir perimant valdžią. Parduočiau savo mama į vergiją, kad galėčiau pamatyti „V – tai Vendeta 2“. Ką jie darys rytoj? Kokius įstatymus jie priims? Kaip jie organizuos savo gyvenimus?“

Šie Hardto ir Negri svarstymai padeda suformuluoti bendrąją egzodo kaip kultūrinio politinio veiksmo sampratą. Egzodas – tai sąmoningas išėjimas iš esamos tvarkos ir institucijų, siekiantis sukurti naują kultūrinę politinę situaciją ir bendravimo formas. Vėliau egzodas siekia pakeisti senąją tvarką ar bent ją transformuoti remiantis naująja.

Atgal prie meno. Egzodas mene?

Ką tuomet reikštų egzodas mene? Tai – individualus ar kolektyvinis bandymas išeiti iš savo tradicijos ieškant naujų raiškos formų, temų ar vertybių ar kitokių meninių galimybių. Kadangi net išėjimas į dykumą nereiškia išėjimo į niekur, greičiausiai tai būtų išėjimas į kitą tradiciją. Toks išėjimas į kitą tradiciją gali turėti dvejopą rezultatą. Arba menininkas grįžęs kažką parsineša savo namams ir savo institucijoms, arba  bando išversti savo tradiciją į kitą. Pirmasis atvejis mums puikiai pažįstamas. Didžioji dalis mūsų susidomėjimo kitomis kultūromis baigiasi būtent taip. Menininkas gali sintezuoti, įnešti elementus, ar temas iš kitos tradicijos ir jas padaryti savo tradicijos dalimi. Tokia nemažos dalies Tarpukario menininkų programa. Vienas ryškiausių tokio santykio atvejų Vakarų literatūroje yra Goethes susižavėjimas senovės persų poezija ir iš jo sekęs poezijos rinkinys „West–östlicher Divan“. Anapus meno pasaulio ryškiausias tokio veiksmo pavyzdys yra vakariečių susižavėjimas meditacija ir joga, kurios čia pasitelkiamos dar labiau padidinti individo produktyvumą gyvenime. Antrasis santykis bent jau programiškai puikiai suformuluotas Walterio Benjamino vertimo teorijoje. Anot Benjamino, vertėjas turi ne versti, tarkime, vokiečių kalbą į lietuvių, bet lietuvių kalbą į vokiečių (tikiuosi, VLKK darbuotojai šio teksto neskaito ir tokia mintis jiems nesukėlė širdies priepuolio). Kaip tikrasis egzodo menas atrodytų in concreto? Ir ypač – ar yra tokio lietuviško meno?

Iš mano svarstymų pakankamai akivaizdu, kad tai, kas mokykliniuose vadovėliuose vadinama „egzodo literatūra“, egzodo literatūra nėra. Nesupraskite klaidingai: ir ačiū Dievui, kad nėra! Nuo sovietų pabėgusių kūrėjų darbai kaip tik tuo ir vertingi, kad nuo savo tradicijos, kurios geografinės platumos nevaržo, jie nenusisuko. Jokio išėjimo čia nebūta. Kaip rašo V. Kubilius, „Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai“ ir siekė „likti gyva, atplėšta, bet niekur neprigyjanti lietuvių tautos dalis“ (pvz., B. Brazdžionis). Greta partizaninio karo būtent menininkų veikla visų pirma kuria dviejų respublikų tęstinumą. Žvelgdami retrospektyviai, galime teigiamai vertinti ir tai, kad daliai rašytojų būdingo anti-modernizmo („Šaknų čia neįleisiu, nepritapsiu“, – rašė V. Krėvė) lietuviškoji kultūrinė ir politinė erdvė neperėmė. Kaip ir sakiau, puiku, kad išeivių kūryba nebuvo egzodo kūryba nei viena mano išrutuliotos egzodo sampratos prasme.

Visgi egzodo kūryba laisvoje Lietuvoje gali rastis. Jei atsiras menininkai. Ir jei mes juos apsaugosime nuo kaltinimų lietuvybės griovimu. Ką tokie menininkai sukurs (ar jau sukūrė), mums parodys laikas.