Pasaulis, kurį paveldės mūsų vaikai, gimsta šiandienos mokyklose

Redd Angelo/Unsplash.com nuotr.

Gruodžio 7 dieną lordas rabinas Jonathanas Sacksas kalbėjo Kenterberio arkivyskupo inicijuotuose debatuose apie švietimo vaidmenį kuriant klestinčią ir išsilavinusią visuomenę. Dalinamės rabino kalba. 

Mano lordai. Esu labai dėkingas Kenterberio arkivyskupui už inicijuotus debatus apie klausimą, kuris yra gyvybiškai svarbus, jei norime, kad mūsų vaikų ir anūkų ateitis būtų klestinti. Mano lordai, leiskite man kalbėti asmeniškai kaip žydui. Kažkas mano tikėjime mane paliečia labai giliai ir užkabina pačią šio klausimo esmę. Mūsų tautos istorijos pradžioje Mozė subūrė izraelitus prieš pat išėjimą iš Egipto.

Jis nekalbėjo apie ilgą kelionę į laisvę. Jis nekalbėjo apie žemę, kurioje teka pieno ir medaus upės. Tačiau jis pakartotinai vis atsigręždamas į plačius ateities horizontus kalbėjo apie tėvų pareigą lavinti savo vaikus. Tą paį jis padarė ir savo gyvenimo pabaigoje įsakydamas: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“

Kodėl toks susirūpinimas švietimu, kuris liko mums būdingas iki pat šios dienos? Todėl, kad, norint apginti valstybę, reikia kariuomenės. Tačiau, norint apginti civilizaciją, reikia mokyklų. Reikia švietimo kaip pokalbio tarp kartų. Bet kurioje visuomenėje, kultūroje ar tikėjime mums reikia mokyti savo vaikus, o šiems jau savo vaikus, ko mes siekiame ir perduoti jiems idealus, kuriuos testamentu mums paliko buvusieji prieš mus. Mums reikia mokyti savo vaikus istorijos, kurios dalimi esame ir mes, ir jie. Be to, mums reikia jais pasitikėti, kad jie žengtų toliau nei mes, kai ateis jų eilė rašyti savo istorijos skyrių.

Mes darome milžinišką klaidą, jei apie švietimą galvojame tik kaip apie žinias ir įgūdžius, jei akcentuojame tai, ką JAV rašytojas Davidas Brooksas įvardija kaip „CV dorybes“, o ne žmogiškąsias dorybes.

Tai nėra tik miglotas idealizmas. Tai yra kietakaktiškas pragmatizmas. Pasaulis dar niekada nesikeitė taip sparčiai ir su kiekvienais metais tie pokyčiai tik greitėja. Mes neturime jokio supratimo apie tai, kaip po poros metų atrodys įsidarbinimo tendencijos, jau nekalbant apie tai, kas bus po 20 metų, kokie įgūdžiai bus tuomet vertinami labiausiai, o kokius darbus vietoje mūsų nudirbs dirbtinis intelektas, mandagūs robotai.

Mes turime savo vaikams suteikti internalizuotą moralinę navigacijos sistemą tam, kad jie galėtų rasti savo kelią neatrastoje žemėje, kuri vadinasi ateitis. Mes turime jiems suteikti kiek įmanoma didžiausią kolektyvinės atsakomybės už bendrąjį gėrį jausmą, nes mes nežinome, kas globalios ekonomikos loterijoje bus laimėtojai ir pralaimėtojai. Mes turime užtikrinti, kad šios globalios ekonomikos vaisiais būtų dalijamasi. Mūsų kultūroje yra per daug „aš“ ir per mažai „mes“ ir mums reikia išmokyti savo vaikus rūpintis kitais, ypač tais, kurie nėra tokie kaip mes.

Mes vardan visų šių idealų darbuojamės žydų mokyklose. Mes suteikiame vaikams pasitikėjimą dėl to, kuo jie yra, tam, kad jie su pokyčiais galėtų susitvarkyti be baimės ir mokytųsi visą savo gyvenimą. Mes mokomės juos ne tik didžiuotis savo žydiška tapatybe, tačiau didžiuotis ir tuo, kad jie yra anglai, britai, demokratinės laisvės gynėjai ir aktyvūs piliečiai, padedantys atsidūrusiems bėdoje.

Mokyklos yra žymiai daugiau nei tik tai, ką mes žinome ir tai, ką mes galime padaryti. Jos yra apie tai, kas mes esame ir ką mes privalome padaryti kitiems, kad šie taptų tuo, kuo gali būti. Pasaulis, kurį rytoj paveldės mūsų vaikai, gimsta mokyklose, kurias kuriame šiandien.

Parengė Donatas Puslys