Ulf Peter Hallberg: Piktam, niekuo netikinčiam postmodernistui patarčiau įsigyti katę

Rašytojas U. P. Hallbergas. Nuotraukos šatlinis http://hd.se/

„I want to be a human being not a human doing“, – skamba atlikėjo Scatmano Johno žodžiai. Turiu tradiciją kiekvieną dieną pradėti šia dar vaikystėje įstrigusia daina. Skambėjo ši daina ir man kulniuojant susitikti su švedų rašytoju Ulfu Peteriu Hallbergu, kuris Lietuvoje geriausiai žinomas dėl savo knygos „Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį“. Man regis, ši knyga akcentuoja tą patį, apie ką dainuojama ir dainoje „Scatman’s World“ – mes šiandien vis labiau pamirštame, ką reiškia būti, ir vis labiau akcentuojame tik darymą, kol galiausiai ir patys tampame produktais. Darome pinigus, karjeras, darbus, o po visu tuo glūdi esminis, tačiau dažnai pamirštamas, į paraštes nustumiamas prasmės klausimas: kodėl? Vardan ko?

Europos šaknys visų pirma yra kultūrinės

„Knygoje „Europos šlamštas“ aš rašau apie sūnų, kuris yra labai artimas savo tėvui. Tėvas visiškai nesirūpino pinigais ir visuomenės akyse gal net buvo vertinamas kaip kvailys. Tačiau esmė yra ta, kad mano tėvas gal ir nebuvo turtingas, tačiau ir sulaukęs 87 jis buvo kupinas gyvybinės energijos. Tuo tarpu sūnus regi, kad žmonės, kurie visą gyvenimą siekė tik pinigų ir galios, jo akyse yra mirę“, – kalba U. P. Hallbergas. Knygoje aprašomas jo tėtis buvo aistringas Europos meno paveldo kataloguotojas ir apmąstytojas.

U. P. Hallbergas svarsto, kad menas šiandien galėtų padėti atgaivinti išsivėpusią Europos idėją. Anot jo, Europos šaknys visų pirma yra kultūrinės, o ne ekonominės ar politinės. „Manau, kad turime pasakyti, jog politikai privalo atkurti ryšius su kultūra, nes to nepadarę jie išduos Europą. Aš į politinę darbotvarkę šalia ekonominių klausimų grąžinu ir literatūros klausimą, kuris yra be galo svarbus kalbant apie europietišką tapatybę. Aš nejuokauju“, – teigia rašytojas.

Jo nuomone, šiandien mums itin trūksta tokių asmenybių kaip Sokratas, kurie viską kvestionuotų ir keltų klausimus. Tiesa, visa tai ne tam, kad dekonstruotume, o tam, kad rekonstruotume, suprastume ir rastume kultūroje gyvybinės energijos: „Sokratas eina prieš kultūros, meno pretenzingumą, nes tai yra labai slidus dalykas, dažnai daromas tik dėl siekio pasirodyti ar pinigų. Aš kalbu apie tokį meną, kuris padėtų suprasti. Europa, mano supratimu, remiasi pasitikėjimu, pagarba sau ir kitam. Su visu tuo Europa gali pasipriešinti nacionalizmui, terorizmui ir totalitarizmui. Menas gali padėti pažinti egzistenciją. Menas taip pat gali suteikti ne tik grožio pajautą, bet ir energiją. Menas suteikia žmonėms gyvybinės energijos.“

„Mano viltis Europai yra klausimas: „Kas yra Europa?“ Man patinka senieji klausimai. Klausimų kėlimas yra europietiška tradicija. Tai skatina dialogą su kitu, tačiau taip pat ir su savimi pačiu“, – konstatuoja U. P. Hallbergas. Kalbame apie tai, kad šiandieniam metropoliui ypač trūksta vadinamųjų flaneurs – bastūnų, kurie yra ne šiaip sau dykinėtojai, o visuomenės gyvenimo stebėtojai, kritikai, kvestionuotojai. Šiandien, deja, juos keičia į susitikimus dėl ekonominių transakcijų skubantys žmonės, kurie, rašytojo teigimu, patys yra paverčiami tik funkcijomis, objektais.

U. P. Hallbergas primena Winstoną Churchillį, kuris dar 1948 metais kalbėdamas Hagoje reiškė tikėjimą europiniu judėjimu, paremtu krikščionybe, senąja filosofija ir literatūra. Tačiau, anot jo, su Jeanu Monet, Plieno ir anglies sąjunga ir Europos Sąjungos virtimu galingu biurokratiniu aparatu šie saitai su kultūra buvo prarasti. Tačiau, anot rašytojo, blogiausia yra tai, kad tuo pačiu metu buvo prarastas ir ryšys su žmogumi, jo kasdiene egzistencija. „Kartais, kai klausaisi žmonių, kurie dešimtmečius praleido dirbdami ES institucijose, jų kalboje girdi žodžius, kurie prarado prasmę ir tapo paprasčiausia retorika. Tuo tarpu mes turime kalbėti apie tai, kaip žengti giliau nei retorika ir per klausimus ir kritinį vertinimą atsirinkti tai, ką mes iš viso europinio paveldo galime pasitelkti šiandienai“, – pabrėžia U. P. Hallbergas pridurdamas, kad šiandien yra ypač aktualus europinis kultūrinis judėjimas, kuris siektų atkurti kultūrinius Europos pamatus.

Kosmopolitizmas – lokalinį matmenį sujungti su universaliu

Tos pačios dienos vakare U. P. Hallbergas skaitė paskaitą apie skandinaviškąjį kosmopolitizmą. Paklausiau jo, kaip jis apskritai supranta, kas tai yra kosmopolitizmas. Juk ši sąvoka mūsų kontekste dažnai yra apibrėžiama kaip bešakniškumas, kaip antitezė patriotizmui, tautinei tapatybei.

Tačiau „Europos šlamšto“ autorius į visa tai atsako, kad kosmopolitizmas jam visų pirma reiškia ne savųjų šaknų išsižadėjimą, o pastangą susieti lokalų kontekstą su globaliu: „Kalbant apie Skandinavijos autorius, tai jų kosmopolitizmas nebuvo tik gestas, nebuvo siekis atitrūkti nuo savo šaknų. Jiems tai buvo galimybė kalbėti apie savo tapatybę, lokalinius kontekstus pabrėžiant universalius humanistinius ir egzistencinius aspektus. Štai du didžiausi švedų poetai – Verneris von Heidenstamas ir Vilhelmas Ekelundas – dešimtmečius praleido gyvendami užsienyje ir dėjo didžiules pastangas siekdami atsakyti į klausimą, ką jų gyvenime reiškia visos lokalinės įtakos. Jie visas užsienio patirtis siekė susieti su savo pirmine patirtimi Švedijoje, su jos kraštovaizdžio pajautimu. Jų pastangos yra atsvara šiandieniam jautrumo, tapatybės praradimui, panikuojančiai selfių visuomenei ir visiems, kurie žmogui bando įpiršti, kad jis tėra tik atvaizdas arba strategija. Kosmopolitinis aspektas žmones susieja su dideliais klausimais: „kodėl mes egzistuojame?“, „kodėl menas ir ekonomika vadovaujasi skirtingomis vertybėmis?“

„Europos šlamšto“ autorius pabrėžia, kad šiandien labai svarbu padėti žmonėms atgauti asmeninį ryšį su jų gyvenamąja vieta, užmegzti dialogą su miestu, kur su tavimi kalba ir namai, ir gatvės. „Lygiai taip pat tavo miestelis ar kaimas su tavimi kalba apie praeitį. Tačiau mes turime atgauti gebėjimą tai pastebėti ir perskaityti“, – priduria jis.

Klausimai – ginklas prieš totalitarizmą

Anot U.P. Hallbergo, XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje Kopenhaga buvo tapusi svarbiausiu miestu Šiaurės šalyse. Visa tai įvyko todėl, kad žmonės, o ypač menininkai, jautė, jog viskas yra diskutuojama, kad čia vyksta įnirtingos diskusijos. „Mes vėl grįžtame prie to, jog Europa yra vieta, kur klausimų kėlimas yra esminė demokratijos, kultūros ir egzistencijos dalis. Visa tai mums jau rodo, kad kosmopolitizmas yra smarkiai susijęs su kritikos elementu. Tai yra ir ginklas prieš totalitarizmą, prieš tai, kas dabar vyksta tokiose valstybėse kaip Vengrija ir Lenkija, kai vyriausybės siekia keisti Konstituciją nedemokratiniu keliu“, – kalba rašytojas.

Jis dėsto savo pastebėjimus, kad šiandien politikai pernelyg dažnai stengiasi pateikti supaprastintus atsakymus į sudėtingus klausimus. Būtent tai ir galima pavadinti populizmu.

Tačiau Europai, anot jo, reikia ne dekonstrukcijos, kas irgi yra supaprastintas požiūris, o rekonstrukcijos, ne išrasti kažką naujo, o naujai šiandienai aktualizuoti savo kultūrinį pamatą. Kalbėdamas apie postmoderniąją dekonstrukciją, U. P. Hallbergas sako, kad visa tai buvo pernelyg supaprastintas požiūris, kuris išprievartauja tikrovę primesdamas jai sukonstruotą schemą: „Man kėlė problemų tai, kaip postmodernizmas buvo dėstomas JAV. Tada tiesiog galėjai paimti bet kurią knygą ir jau antrame puslapyje suprasti, kaip viskas bus, nes kiekviena knyga tarsi tėra tos pačios schemos priklijavimas tikrovei. Sokratui filosofija nebuvo atsieta nuo kasdienybės ir kalbėjo apie tokius esminius dalykus kaip „kas aš esu?“ ir „ką aš darau su savo gyvenimu?“

Pokalbį U. P. Hallbergas baigia ironišku pajuokavimu, kad senam postmodernistui, kuris rašo bjaurius dalykus apie tai, kaip viskas yra netikra, kad viskas, žargoniškai tariant, tėra feikas, jis rekomenduoja įsigyti katiną ir taip išmokti pasirūpinti ir kitu, ne tik pačiu savimi. „Rūpestis dėl kito, santykio užmezgimas yra atsakas postmodernizmui, tai yra parodymas to, kas tikra“, – taria „Europos šlamšto“ autorius.