Psichologas apie priklausomybes: ar kompiuteris netapo mano geriausiu draugu?

Simon Abrams/Unsplash.com nuotr.

Kadangi su kompiuteriais šiais laikais susipažįstama nuo mažens, o mobilieji telefonai ir planšetės dažnai vaikams tampa kasdieniais draugais, priklausomybė gali pradėti formuotis labai jauname amžiuje. Kuo kompiuterinės technologijos tokios patrauklios, kodėl jos taip greitai prie mūsų „prilimpa“ ir dažnai net tampa priklausomybe?

Kiekvienos priklausomybės pagrindas yra įprotis. Daugelis šio reiškinio tyrinėtojų, kaip savo knygoje „Įpročio galia“ pažymi Charlesas Duhiggas, įpročių atsiradimą sieja su tuo, kad mūsų smegenys nuolat ieško būdų taupyti energiją ir pastangas. Dėl to „paliktos savo nuožiūrai smegenys pasistengs kone bet kurį įprastą veiksmą paversti įpročiu, nes įpročiai leidžia mūsų protui daug dažniau pailsėti“.

Įpročio ciklą, pasak Ch. Duhiggo, sudaro 3 žingsniai: signalas (pavyzdžiui, kompiuterio ekrane pasirodo žaidimo reklama), įprastas elgesys (atidedamas darbas ir įsitraukiama į žaidimą) ir atlygis (jaučiamas pasitenkinimas, kuris įsimenamas). Minėto autoriaus aprašyti eksperimentai rodo, kad ilgainiui šis ciklas (signalas-įprastas elgesys-atlygis) tampa vis automatiškesnis. Signalas ir atlygis tarpusavyje susipina, ir atsiranda stiprus lūkesčio jausmas – troškimas vėl pakartoti įprastą elgesį. Todėl kitą kartą ekrane vėl pasirodžius žaidimo reklamai (signalui), žmogus jau įsivaizduoja jo laukiantį pasitenkinimą (atlygį), o tai sukelia troškimą vėl griebtis įprasto elgesio – įsitraukti į mėgstamą žaidimą.

Kai šio troškimo apimtas asmuo ima nevaldyti savo elgesio, jau yra susiformavusi priklausomybė. Priklausomybei būdinga tai, kad didėja tolerancija išmoktam elgesiui, t. y. iš pradžių žmogus, norėdamas atsipalaiduoti nuo darbo, leidžia sau internete naršyti pusvalandį, po to – valandą, o ilgainiui prasiblaškyti skiriamas laikas (naršyti, susirašinėti feisbuke, kompiuteriniam žaidimui) ima viršyti darbui skiriamą laiką. Kitaip tariant, atsipalaidavimas nuo darbo tampa subjektyviai svarbesnis už patį darbą. Tada nestebina ir tai, kad įklimpęs į priklausomybę asmuo gali visą naktį sėdėti prie kompiuterio ir pavėluoti į darbą.

Kuo asmeniui toks svarbus pasitenkinimas, kurį gauna bendraudamas su kompiuteriu?

Pasigilinkime pirmiausia į įprotį naršyti po interneto platybes (pvz., straipsniai gugle, žinios Delfi, videoklipai, muzika bei vaizdo klipai jutube, prekės internetinėse parduotuvėse ir pan.). Priklausomų asmenų pasisakymai rodo, kad dažnai potraukis naršyti kyla pajautus įtampą, pavyzdžiui, susidūrus su sunkia darbo užduotimi, pajautus nerimą dėl ateities arba dėl kažko susinervinus. Iš tikrųjų naršymas padeda persijungti į kitokią veiklą. Atsitrauksdami nuo šių nemalonių situacijų, patiriame palengvėjimą ir atsipalaidavimą. Jei tai nepereitų į progresuojantį įprotį, naršymas nebūtų kenksmingas. Deja, kuo dažniau naršymo griebiamasi kaip būdo pabėgti nuo įtampos, tuo silpnėja mūsų gebėjimas tvarkytis su stresu ir jėga spręsti iškylančius iššūkius. Kaip įžvalgiai pažymi žinomas priklausomybių tyrinėtojas K. Nakkenas, pradėjus formuotis priklausomybei nuo objekto ar reiškinio, nemalonias emocijas žmogus ima suvokti ne kaip natūralias būsenas, bet kaip paskatą kažkuo svaigintis, t. y. griebtis tas emocijas slopinančių išmoktų įpročių. Tai skatina neigti nemalonius jausmus (užuot juos įsiklausius kaip į vertingus signalus), ignoruoti ir atidėlioti spręstinas problemas, kurios tik kaupiasi ir kuria naujų sunkumų. Taigi, naršymas padeda pabėgti nuo momentinių įtampų, bet kartu kuria naują chronišką stresą, nes žmogaus neišspręsti dalykai nepalieka ramybėje, ima kankinti nemiga, nemalonūs sapnai, nesuprantamas vidinis nerimas, nusivylimas savimi.

Kita dėl naršymo kylanti problema yra išsekimas, kuris atsiranda dėl žmogaus mėginimo vienu metu daryti daug darbų, sakykime, vienu metu dirbti kompiuteriu ir naršyti, susirašinėti per feisbuką ir t. t. Kaip pažymi žinomas neuromokslų specialistas D. J. Levitinas, mūsų smegenys nėra pritaikytos dirbti kelis darbus vienu metu, todėl yra priverstos žaibiškai perkelti dėmesį nuo vienos užduoties prie kitos. Tai mažina darbo efektyvumą ir išsekina jėgas, nes tuomet mūsų organizmas išskiria daugiau streso hormonų (kortizolio, adrenalino) ir smegenys stimuliuojamos per stipriai.

Jay Wennington/Unsplash.com nuotr.

Kita bendravimo su kompiuteriu forma – kompiuteriniai žaidimai. Kai kuriems jie ilgainiui tampa realaus gyvenimo pakaitalu. Ne kartą klausydamasis klientų girdžiu, kaip, susidūrę su nesėkmėmis, savo tariamą menkavertiškumą jie ima kompensuoti kompiuterinių žaidimų pergalėmis. Tuomet asmeniui svarbu ne tiek tapti stipriam, vertingam, bet nors trumpam tokiam pasijusti. Kuo daugiau laiko skiriama tobulinti žaidimo įgūdžiams, tuo labiau sekasi patirti sėkmę su kompiuteriu. Taigi, kompiuteriniai žaidimai padeda susikurti sėkmingą savęs įvaizdį. Tačiau kartu darosi vis sunkiau būti sėkmingam realiame gyvenime, nes tam skiriama vis mažiau pastangų. Mat kompiuteriniai žaidimai sukuria iliuziją, kad viskas įmanoma ir viskas turi būti nesunkiai pasiekiama, dėl ko realiame gyvenime sunkiau priimti kliūtis, kai ne viskas vyksta sklandžiai, logiškai. Tokiu būdu kompiuterinė priklausomybė tampa kitų poreikių tenkinimo pakaitalu.

Dar viena bendravimo su kompiuteriu forma – feisbukas – gali būti labai naudinga tol, kol taip pat netampa gyvo bendravimo pakaitalu. Apie tai D. Berrimoras rašo: „Sakoma, kad technologijos leidžia mums būti arčiau vienam kito, bet, man atrodo, jog mes (žmonės) niekada nebuvome taip toli vienas nuo kito.“

Nors bendravimas per feisbuką gali kurti iliuziją, kad kuriame realius santykius su draugais, iš tiesų tai gana paviršutiniškas būdas pažinti naujus draugus – juk mažai kas viešai rašo apie savo realius rūpesčius, abejones, nerimą, apie kuriuos galima kalbėtis susitikus su artimu draugu. Dažniausiai socialiniuose tinkluose matome besišypsančius žmonių veidus, įspūdingas kelionių nuotraukas, socialinius pasiekimus. Galima manyti, kad būtent dėl tokio kažkur egzistuojančio „laimingo gyvenimo“ įvaizdžio feisbukas tampa gana patrauklia erdve. Juk, būdami laimingų žmonių „draugais“, galime ir patys nejučia tapatintis su jais ir jaustis priklausą tam pačiam „laimingam pasauliui“. Šiuo atžvilgiu feisbukas gali taip pat kompensuoti realų gyvenimą, kuriame ne viskas taip gražu.

Taigi, tiek naršymas, kompiuteriniai žaidimai, feisbukas, tiek ir kitos bendravimo su kompiuteriu formos gali tapti patologišku būdu siekti prasmės, kai bėgdami nuo nesėkmių, nevisavertiškumo, dvasinės tuštumos imame kurti fanatišką santykį su kompiuterinėmis technologijomis. Kaip taikliai pažymi S. Charris, „reali grėsmė yra ne tai, kad kompiuteriai pradės mąstyti kaip žmonės, bet ta, kad žmonės pradės mąstyti kaip kompiuteriai“.

Kas gali padėti žmogui, jau įklimpusiam į kompiuterinę priklausomybę?

Pirmiausia, kaip rodo nedidelė dalis sėkmės istorijų, svarbu sau atsakyti, kodėl siekiu išsilaisvinti nuo priklausomybės.

Antra, išmokti laiku atpažinti impulsą sėsti prie kompiuterio ir pastebėti, kokios emocijos skatina tą daryti.

Trečia, suvokti, kokie gilesni poreikiai slypi už polinkio leisti laiką prie kompiuterio ir kaip juos galima realizuoti kitu būdu (t. y. suformuoti naujų įgūdžių).

Ketvirta, rasti žmonių, palaikančių norą išsilaisvinti nuo priklausomybės arba to paties siekiančių bendraminčių. Todėl gali būti naudingos savipagalbos grupės.

Penkta, sukurti konkretų planą, kaip reaguoti į kylantį norą bendrauti su kompiuteriu ir apsispręsti to plano laikytis.

Jei šių žingsnių nepavyksta realizuoti savarankiškai, visuomet galima pabandyti su priklausomybių specialistais.

Teksto autorius yra Bernardinų socialinių paslaugų centro psichologas ir interneto svetainės www.psichologinepagalbavilniuje.lt kūrėjas.