Arendt iki Eichmanno. Blogio šaknų paieškos politikoje

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2017 m. Nr. 6)

Pasak Arendt, politika kuria bendrą pasaulį ir pasirodymo erdvę, suteikdama galimybę žmonėms pilnai atskleisti savo potencialą ir unikalias tapatybes. Politika – tai veiksmo ir diskusijų sritis, kurioje veikia piliečių daugis ir bendrai sprendžiami ne partikuliarūs materialiniai, socialiniai, gamtiniai ar biologiniai, o visus piliečius jungiantys viešieji klausimai. Politiką ženklina spontaniškumas ir nenuspėjamumas: čia ne viskas priklauso nuo mūsų, negalime tiksliai žinoti ar numatyti, kaip ir kada pasielgs mūsų bendrapiliečiai, kokie nauji argumentai ar pasiūlymai pasirodys netrukus ir galbūt nusvers tai, kas mums atrodo akivaizdu. Būtent todėl politika tampa tokia įdomi ir, bent jau kartkartėmis, didinga: čia visad reikia būti pasiruošus demonstruoti savo šaunumą ir virtuoziškumą, spręsti ir veikti atsakingai, drąsiai ir įtikinančiai. Arendt svarbus ne tiek vieno ar kito veiksmo rezultatas, kiek pats dalyvavimas veiksmo sūkuryje.

Kartu Arendt žinoma kaip autorė, kuri visą gyvenimą bandė suprasti XX a. blogį, totalitarizmą ir Holokaustą. Kaip susiję šie apmąstymai ir toks pakylėtas požiūris į politiką? Kaip pastanga suprasti baisiausius nesenos istorijos epizodus susijusi su tokia idealizuojančia, aktyvų dalyvavimą akcentuojančia politikos koncepcija?

Tarp viešumo ir privatumo

Kodėl europiečiai taip troško atsikvėpti nuo politikos po Antrojo pasaulinio karo? Ir nacionalsocialistinėje Vokietijoje, ir Sovietų Sąjungoje totalitarinė santvarka siekė visiškai ištrinti privataus–viešo perskyrą, kuri tokia svarbi Arendt. Politika ir ideologija persmelkė visą žmogaus egzistenciją: nuo nacistinės ar komunistinės ideologijos nebuvo kur pasislėpti, gyvenimo reguliavimas ir kontrolė turėjo virsti totaliais. Kadangi totalitarinio režimo tikslas – radikaliai transformuoti žmogaus prigimtį ir sutverti naują žmogų, ideologija negali sustoti prie privataus būsto slenksčio, ji turi įsiskverbti ir į individo sielos užkaborius.

Totali viso gyvenimo politizacija, sunaikindama viešo ir privataus perskyrą, sunaikina ir abu šios diados polius: ir viešumą, ir privatybę. Privatybės nyksmas nebeleidžia prasmingai kalbėti apie viešą veikimą, nes viešumoje galima pasirodyti tik turint saugią egzistencinę atramą privatumo zonoje. Antikoje įkvėpimo ieškojusios Arendt žodžiais: „Tai, kas poliui neleido pažeisti jo piliečių privataus gyvenimo ir davė šventas ribas, saugojančias kiekvieną nuosavybę, buvo ne pagarba privačiai nuosavybei, kaip mes ją suprantame, bet tas faktas, kad neturintis namų žmogus negalėjo dalyvauti pasaulio reikaluose, kadangi jis neturėjo vietos, kuri priklausytų jam“¹.

Graikams, pagimdžiusiems ir perdavusiems mums politikos sąvoką, „gyvybinių reikmių patenkinimas namų ūkyje buvo polio laisvės sąlyga“². Graikų pasaulėžiūroje privati erdvė buvo suvokiama kaip namų ūkis, oikos, kurį žymėjo gamtinė būtinybė ir poreikis patenkinti primityviausius biologinius poreikius. Namų ūkyje tarp žmonių vyravo prievartinis, hierarchinis santykis. Išėjimas iš apsaugotos, apribotos privačios erdvės į viešąją žymėjo sklandžią įžangą į laisvės ir lygybės sritį, kurioje piliečiai susitikdavo su sau lygiais bendrapiliečiais ir kartu spręsdavo visiems bendrus reikalus. Kadangi viešoji erdvė buvo laisvės ir lygybės oazė privačių ūkių dykumoje, tai politikoje „viskas buvo nusprendžiama žodžiais ir įtikinėjimu, o ne jėga ir prievarta“³. Prievarta ir smurtas priklausė nelaisvės, būtinybės, namų ūkio sferai.

Taigi privačios erdvės integralumas buvo esminė sąlyga politikai rastis. Nors politinį veikimą Arendt traktavo kaip aukščiausią žmogiškąją veiklą, ji nemanė, kad kitos veikimo formos yra neprasmingos. Galimybė pasitraukti iš politikos į privačią erdvę yra svarbi pačiai politikai. Perfrazuojant Isaiah Berliną, negatyvi laisvė yra būtina pozityvios laisvės sąlyga. Viešojoje erdvėje piliečiai pasirodo kaip skirtingi, unikalūs asmenys, kurių unikalumas ir skirtingumas brandinamas jau privačioje erdvėje, nors tik politikoje išsiskleidžia pilnu pavidalu. Idant asmuo galėtų išsiskirti ir sužibėti viešumoje, jam reikia turėti savų minčių, savitų patirčių ir netrikdomai, ramiai apmąstytų argumentų. Politika be atokvėpio ir distancijos bukina asmens reflektyviąsias galias ir naikina žmonių pliuralumo bei skirtingumo sąlygas. Atsakinga politinė veikla neįmanoma be galimybės netrukdomai ir nuolat judėti tarp privatybės ir viešumos.

Totalitarizmas sunaikino viešo ir privataus perskyrą, šitaip panaikindamas asmens integralumui būtiną distanciją nuo kitų žmonių ir nuo valdžios. Iš čia ir Arendt dėmesys teisės viršenybės ir apskritai įstatymų kūrimo bei palaikymo svarbai. Pasak mąstytojos, įstatymiškumas yra vienas esminių faktorių, skiriančių laisvą santvarką nuo tironiškos ir totalitarinės: „Įstatymai nustato ribas kiekvienai naujai pradžiai, o kartu garantuoja jos judėjimo laisvę, to, kas visiškai nauja ir neprognozuojama, galimybę. Politinei žmogaus egzistencijai pozityviųjų įstatymų brėžiamos ribos yra tas pat, kas jo istorinei egzistencijai yra atmintis: jie laiduoja išankstinį bendro pasaulio egzistavimą, tam tikros tęsties, kuri peržengia kiekvienos kartos individualaus gyvenimo trukmę, sugeria naujus pradmenis ir yra jų maitinama, tikrovę“⁴.

Gamtos dėsniai ir atsakomybė

Politiniam gyvenimui būtiną pastovumą užtikrinantys pozityvieji įstatymai, kurių taip neapkentė Adolfas Hitleris ir jo sekėjai, buvo tie nepatogūs kliuviniai, kurių pirmųjų ėmėsi Vokietijoje valdžią 1933 m. perėmę nacionalsocialistai. Tačiau tai nereiškia, kad totalitarinė valdžia buvo grindžiama visišku beįstatymiškumu. Vietoje to, totalitarizmas grįžta prie amžių senumo įtampos tarp legalumo ir legitimumo, arba teisėtumo ir teisingumo, ir nedviprasmiškai ją išsprendžia savaip suprasto teisingumo naudai. Rudasis ir raudonasis totalitarizmai tikėjo galintys pakilti aukščiau „smulkiaburžuazinio legalizmo“ ir vietoj jo įtvirtinti Teisingumo valdžią žemėje. Tad neatsitiktinai totalitarizmas siekė visiškai atsisakyti pozityviosios teisės mediacijos ir atstovaujamosios demokratijos reprezentacijos (parlamentarizmo).

Kas užėmė pozityviųjų įstatymų vietą? Istorijos dėsnis (komunistų atveju) ir Gamtos dėsnis (nacių at­veju). Šaltą, sausą ir neįkvepiantį liberalųjį teisinį pozityvizmą pakeitė negailestingi, judrūs ir visą žmonijos praeitį, dabartį ir ateitį paaiškinantys istoriniai arba rasiniai dėsniai. Šie dėsniai taikomi tiesiogiai visai žmonijai, o ne paskiriems asmenims, taip dar grubiau iškreipiant tradicinį teisės supratimą: „Tikimasi, kad tinkamai vykdomas Gamtos ar Istorijos dėsnis sukurs žmoniją kaip savo galutinį produktą, ir ši viltis glūdi už visų totalitarinių valdžių pretenzijos į globalinį viešpatavimą. Totalitarinė politika pretenduoja žmonių rūšį priversti aktyviai ir patikimai įgyvendinti tą dėsnį, kuriam šiaip jau žmonės paklustų tik pasyviai ir prieš savo norą“⁵. Pasaulinio įsiviešpatavimo siekis neišvengiamai veda į totalinį terorą. Teroras, Arendt supratimu, yra totalitarinio viešpatavimo esmė⁶.

Šioje vietoje itin svarbu fiksuoti kertinį poslinkį totalitarinėje teisės koncepcijoje: pastovumą ir stabilumą užtikrinę įstatymai virsta beribio judėjimo arba sąjūdžio dėsniais. Visuotinis arijų rasės įsiviešpatavimas turėjo greitai ir visuotinai tapti visos žemės tikrove. Nacistinėje Vokietijoje masinis sąjūdis tapo svarbesnis už institucijas, struktūras ir partijas, nacionalsocialistų partija buvo suvokiama kaip judėjimas. Vėliau, interpretuodama vieno iš Holokausto architektų Adolfo Eichmanno veiksmus ir pasiteisinimus, Arendt padarė išvadą, kad Eichmanną prisijungti prie esesininkų ir organizuoti žydų deportacijas į mirties stovyklas motyvavo ne koks nors demoniškas ar monstriškas pradas, o gana banalus troškimas tapti kokio nors didesnio už jį patį Judėjimo dalimi. Betarpiškas susiliejimas su masiniu sąjūdžiu psichologiškai patogus, mat leidžia ištirpdyti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir užmaskuoja individo vidutiniškumą ar menkumą. Eichmannas teisinosi sakydamas, kad jis tik vykdė vyresnybės paliepimus ir tebuvo „sraigtelis“ milžiniškoje žudymo mašinoje. Tai totalitarinio režimo atstovams būdingas atsakomybės nusikratymo ir pasiteisinimo atvejis.

Asmeninės atsakomybės už savo ir savo šalies veiksmus prarastis – vienas esminių veiksnių, sudariusių sąlygas Holokausto įgyvendinimui. Masių ir masinių judėjimų fenomenas, asmens subjektiškumo ištirpdymas nuolatiniame gigantomaniškame judėjime kyla iš individo nereikalingumo jausmo. Totalitarizmui dirvą parengia „radikalus asmeninio suinteresuotumo praradimas, ciniškas ir nuobodžiaujantis abejingumas mirties ar kitų asmeninių katastrofų akivaizdoje, aistringas potraukis prie pačių abstrakčiausių sąvokų kaip gyvenimo gairių ir visuotinė panieka net pačioms akivaizdžiausioms sveiko proto taisyklėms“⁷. Aistringą potraukį prie pačių abstrakčiausių (ir asmeniškai beprasmiškaiusių) sąvokų kaip gyvenimo gairių – tokį polinkį 1961–1962 m. Arendt fiksuos Eichmanno asmenyje. Šio negebėjimą mąstyti vaizdžiai atskleidė robotiškas atmintinai išmoktų nacistinės ideologijos klišių kartojimas, negebėjimas suformuluoti autentiškų minčių⁸.

Masinio žmogaus pasaulėvoka susiformuoja giliai atomizuotoje, fragmentuotoje visuomenėje, kuriai būdingas individų izoliuotumas ir tvarių socialinių saitų stoka. Bešaknį, beklasį, radikaliai vienišą individą nesunku savo pusėn patraukti ir ilgainiui pavergti sumanesniems masinių judėjimų lyderiams, kaip ir nutiko nacistinėje Vokietijoje bei Sovietų Sąjungoje. Puikiai suvokdamas, kad atomizuotų individų socialinė egzistencija vienintelę prasmę įgauna visa apimančiame ideo­loginiame sąjūdyje, tokio sąjūdžio vadas gali iš sekėjų reikalauti „totalinio, neriboto, besąlygiško ir nekintančio“ lojalumo⁹. Arendt žodžiais: „Tokio lojalumo galima tikėtis tik iš visiškai izoliuoto žmogaus, kuris, nebeturėdamas jokių kitų socialinių ryšių su šeima, draugais, bičiuliais ar paprasčiausiais pažįstamais, savo vietos pasaulyje turėjimo jausmą kildina tik iš priklausymo sąjūdžiui, narystės partijoje“¹⁰. Absoliutus individo susitapatinimas su ideologiškai aprobuotu ir suvienytu sąjūdžiu radikaliai homogenizuoja visuomenę ir retušuoja asmenų tarpusavio skirtumus.

Arendt akimis, totalitarizmas sunaikina pamatinę politikos sąlygą – žmonių įvairiopumą. Jo įsisąmoninimas reiškia priėmimą fakto, jog „mes visi esame vienodi, t. y. žmonės, tačiau taip, kad niekas nėra toks pat kaip kas nors kitas, kuris kada nors gyveno, gyvena ar gyvens“¹¹. Arendt nepaliovė kartoti minties, jog šiame pasaulyje gyvena žmonės, o ne Žmogus¹². Savo ruožtu totalitarizmas suspaudžia žmones į vieną daiktą ir taip juos pavergia, kad atrodo, jog „individualių žmonių įvairovė ištirpsta viename gigantiško dydžio Žmoguje“¹³. Dar blogiau – totalitarizmas žmones paverčia apskritai nebereikalingais, pertekliškais (superfluous). Asmens savitumas, unikalumas, savitos mintys, argumentai – visa tai totalitarinėje santvarkoje tampa nereikšminga, reikšmingas lieka tik visų individų palenkimas idėjai ar idėjos logikai, kokiam nors „-izmui“ (rasizmui, antisemitizmui ar komunizmui). Štai kodėl koncentracijos stovykla, Arendt akimis, yra centrinė totalitarinio režimo institucija – joje ne tik aukos, bet ir budeliai tampa absoliučiai nereikalingi. Nacistinė Vokietija žmogų siekė paversti automatizuotų reakcijų rinkiniu, panašiu į Pavlovo šunį.

Teroru grindžiamas tikrovės pavergimas kokiai nors idėjai sunaikina ne tik įvairiopumą, bet ir kitą fundamentalią žmogaus egzistencijos tikrenybę – gebėjimą pradėti ką nors nauja (natality). Lygiai kaip pats žmogaus gimimas yra ko nors visiškai naujo ir netikėto pradžia, taip ir kiekvieno žmogaus veiksmų bei minčių negali numatyti iš anksto. Šios egzistencinės kategorijos iškėlimas paverčia Arendt griežta antideterministe. Jos veikalus persmelkusi žmogaus laisvės, kurią ji dažnai vadina spontaniškumu, dvasia. Be žmogaus laisvės prielaidos neįmanoma adekvačiai perprasti skvarbiausių Arendt minties vingių.

Totalitarinės prigimties masiniai sąjūdžiai siekia paneigti žmogaus laisvės patyrimą. „Geležiniais dėsniais“ grindžiamas idėjos logikos judėjimas, nuosekliai reikalaujantis pasakius A, būtinai pasakyti B, C ir galiausiai Z, negali pakelti minties, kad nepriklausomas žmogus ar jų daugis potencialiai galėtų nesutikti ir sustabdyti, ar bent jau sulėtinti nepalenkiamo proceso ar judėjimo eigą, apskritai būtinybės logiką. Apie būtinybę ir judėjimą Arendt rašo: „Bet jis gali būti sulėtintas ir jį beveik neišvengiamai sulėtina žmogaus laisvė, kurios negali neigti net totalitariniai valdovai, nes ši laisvė – nereikalinga ir kaprizinga, kaip mano jie patys – sutampa su tuo faktu, kad žmonės yra gimę ir kad todėl kiekvienas iš jų yra nauja pradžia ir tam tikra prasme pradeda pasaulį iš naujo. Totalitariniu požiūriu tas faktas, kad žmonės gimsta ir miršta, gali būti traktuojamas tik kaip trikdantis įsikišimas į aukštesnių jėgų veikimą“¹⁴.

Laisvė, lygybė ir teisės

Pabrėžtina, kad laisvę Arendt suvokia respublikoniškai, t. y. pirmiausia kaip politinę laisvę. Mąstytoja atvirai priešinasi Vakarų filosofinėje tradicijoje įsišak­nijusiam polinkiui laisvę traktuoti individualistiškai, įsivaizduojant, kad laisvė prasideda ten, kur baigiasi politika, t. y. kur pasitraukiama (išsilaisvinama) iš politinio susisaistymo su kitais. Arendt glaudžiai sieja laisvę su politika: „Be jos [laisvės] politinis gyvenimas savaime būtų beprasmiškas. Politikos raison d’être yra laisvė, o jos patyrimo laukas yra veiksmas“¹⁵. Arendt požiūriu, politinė laisvė sukuria pasirodymo erdvę, kurioje lygūs piliečiai gali pademonstruoti savo virtuoziškumą plačiąja prasme: pateikti įtikinamais argumentais grįstą politinę idėją ar pasiūlymą, naują santvarkos pamatų tobulinimo viziją ar pan. Piliečių rūpestis viešaisiais reikalais (res publica) ir bendro pasaulio kūrimas yra patikimiausias priešnuodis prieš tironiją. O ši ne tik griauna respublikos pamatus, bet ir pavergia paskirų piliečių gyvenimus. Pasitraukimas iš politinio gyvenimo gimdo susvetimėjimą su pasauliu, o šis veda į izoliaciją, atomizaciją ir piliečių tarpusavio pasitikėjimo, pilietinės draugystės eroziją.

Neįprastas Arendt požiūris į laisvę suponuoja ir neįprastą jos požiūrį į žmogaus teises. Pasak filosofės, XVIII a. pabaigoje visuotinai paplitusi universalių žmogaus teisių idėja nesugebėjo atlikti to, ko iš jos buvo tikimasi – būtent laiduoti visų žmonių teisių. Vadinamoji žmogaus emancipacija ir visų ligtolinių autoriteto šaltinių atmetimas paliko žmogų visiškai vieną nuogoje jo egzistencijoje.

Pasak Arendt, prasminga kalbėti tik apie pilietines arba politines teises. Tai teisės, užtikrinamos konkrečios politinės bendruomenės, kuriai priklauso pilietis, įstatymų. Tikrasis žmogaus orumo garantas ir egzistencinis prieglobstis yra konkreti politinė bendruomenė, o ne abstrakti žmonija: „Galiausiai žmogaus teisės buvo paskelbtos „neatimamomis“ todėl, kad buvo manoma, jog jos turi būti nepriklausomos nuo vyriausybių; bet atsitiko taip, kad, kai tik žmonės netekdavo savo vyriausybės ir būdavo priversti nusileisti iki minimalių teisių lygio, nebebuvo jokio juos ginančio autoriteto, jokios jų teises norinčios garantuoti institucijos“¹⁶. Jeigu nebelieka tokios instancijos, kuri būtų teisiškai įpareigota ginti žmogaus teises konkrečiame jurisdikciniame vienete, žmogus atsiduria už įstatymo ribų ir taip praranda bet kokią apsaugą.

Dar kitaip tariant, žmogaus teisių pagrindas negali būti plynas faktas, kad žmogus yra žmogus. Žmogaus teisių pagrindas yra pilietinės teisės, kurias laiduoja žmogaus narystė konkrečioje politinėje bendrijoje, valstybėje. Teisinė apsauga išnyksta, kai žmogus nebetraktuojamas kaip pilietis, t. y. konkrečios valstybės narys.

Be abejo, valstybės institucijos pačios gali tapti despotiškomis piliečių atžvilgiu – Arendt nepameta iš akių šios problemos ir kaip tik todėl savo politikos sampratoje pabrėžia, koks svarbus yra aktyvus piliečių politinis dalyvavimas. Jis turėtų užkirsti kelią galimam valdančiųjų įsisiautėjimui ir jų despotiškiems polinkiams, kuriuos skatina pilietinis pasyvumas ir abejingumas. Tad Arendt ieško vaisingos pusiausvyros tarp, viena vertus, įsipareigojimo valstybei ir pasitikėjimo šalies institucijomis, ir, kita vertus, piliečių kritikos ir iš apačios į viršų orientuoto demokratinio politinio veikimo.

Kad ir kaip būtų, perdėm idealistinėje universalių žmogaus teisių koncepcijoje Arendt įžvelgė nepamatuotą valstybių ir institucijų nuvertinimą. Iš pažiūros kilnūs ir humaniški svarstymai apie universalias žmogaus teises ir nacionalinių valstybių prievartą dažnai remiasi vienu ar kitu istoriniu patyrimu apie valstybių pilietinių teisių pažeidimus ar tironiškų įstatymų leidybos atvejus. Arendt požiūriu, šiuos nuokrypius būtina kritikuoti ir mėginti pakeisti „įstatymų leidyba demokratinėse šalyse arba revoliucine veikla despotiškose šalyse“¹⁷. Tačiau būtų klaidinga ir pražūtinga mestis į utopinį kraštutinumą ir išmesti valstybių legitimumą kaip tokį į istorijos šiukšlyną. Paskiros valstybės gali pažeisti specifines pilietines teises ir tokius atvejus būtina kritikuoti, tačiau dar blogesnis dalykas yra teisinio statuso kaip tokio arba teisės turėti teises praradimas. Nepriklausymas jokiai bendruomenei ir buvimas už įstatymo ribų leidžia už įstatymiškumo ribų išstumtus žmones traktuoti kaip visiškai nereikalingus, tokius, kurių niekas nenori net engti. Savo totalitarizmo analizėje Arendt fiksuoja, kad žmogaus sunaikinimo trajektorijoje pirmasis žingsnis yra „juridinio asmens nužudymas žmoguje“¹⁸. Tik žmogų išstūmus už įstatymo ribų seka kiti du etapai – moralinio žmogaus ir galiausiai individualumo sunaikinimas. Pirmoji stotelė visada yra teisinis statusas.

Teisę turėti teises Arendt supranta kaip galimybę „gyventi tokiomis aplinkybėmis, kai apie žmogų sprendžiama pagal jo veiksmus ir nuomones“ ir kaip teisę „priklausyti kokiai nors organizuotai bendruomenei“¹⁹. Didžiausias smūgis žmogaus orumui patiriamas tada, kai „iš žmogaus atimama tokia vieta žemėje, kuri nuomones padaro svarbias, o veiksmus – efektyvius“²⁰. Veiksmas kuria bendrą pasaulį, o nuomonės atskleidžia mūsų skirtingumą ir unikalumą. Situacija, kai jau visiškai nebesvarbu, ką žmogus turi pasakyti, yra totalitarizmo preliudija.

Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad Arendt nori išlaikyti abu polius: bendrumą ir skirtingumą, lygybę ir laisvę. Lygybę, kaip ir laisvę, mąstytoja supranta politiškai. Kaip jau minėjau, Arendt akimis nelygybė priklauso privačiajai erdvei, tuo tarpu viešosios erdvės galimybė grindžiama politine lygybe: „Priešingai negu visa, kas glūdi paprasčiausiame egzistavime, lygybė mums neduota, o yra žmonių organizacijos rezultatas, nes ją lemia teisingumo principas. Mes nesame gimę lygūs – mes tampame lygūs kaip kokios nors grupės nariai dėl savo sprendimo abipusiškai garantuoti vienas kitam lygias teises“²¹.

Tikrasis skirtingumas ir įvairiopumas įmanomas tik tuo atveju, jei mane su kitais kažkas jungia: pilietybė, nuomonės, kultūra, profesija, bendros patirtys ar pasakojimai. Grynasis gamtinis skirtingumas, į kurį žmones redukuoja abstrakčių žmogaus teisių idėja, žmones suvienodina, bet nekuria jokio bendrumo, jokių žmogiškųjų ryšių. Vienodumo abstrakčiame gamtiniame lygmenyje nereikėtų painioti su politine lygybe konkrečiame valstybingumo kontekste. Gamtinėje egzistencijoje esame visiškai vieniši, ir tik kultūroje, bet ypač politikoje, tampame bendro pasaulio dalimi. Dėl šios priežasties Arendt svarbesnė piliečio, o ne žmogaus ar individo kategorija.

Timothy Snyderio Holokausto interpretacija

Teisinio statuso, teisės viršenybės ir valstybingumo reikšmę aiškinant Holokaustą patvirtina 2015 m. pasirodžiusi amerikiečių istoriko Timothy Snyderio knyga Juodoji žemė: Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas²². Čia Snyderis pateikia įtikinančią, tačiau kiek kitokią nei įprasta Holokausto interpretaciją. Tradicinėje Holokausto istoriografijoje, kuri dažnu atveju kone išskirtinai remiasi vien vokiškais šaltiniais, daugiausia dėmesio skiriama Vokietijos valstybės, Vokietijos žydų istorijai ir ilgaamžei antisemitizmo genezei. Tai svarbūs Holokausto interpretacijos elementai, bet jų neužtenka norint suprasti tai, kas prasidėjo konkrečiose vietovėse konkrečiu metu – būtent masinės žydų žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį vadinamosiose „kruvinosiose žemėse“²³: Baltijos šalyse, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Pasak Snyderio, nemažai žinomų Holokausto tyrinėtojų nemoka šių šalių kalbų ir tai atsispindi jų interpretacijose. Snyderis moka svarbiausias jų (deja, lietuvių ne, kas justi) ir todėl gali pateikti išsamesnę interpretaciją. Daugeliu atveju jis seka Arendt įžvalgomis ir pagrindžia jas svariais istoriniais argumentais.

Pasak Snyderio, pagrindinė Holokausto prielaida buvo ištisų valstybių ir jurisdikcijų eliminavimas. Nors pačioje Vokietijoje žydų padėtis ėmė smarkiai blogėti iškart po nacių atėjimo į valdžią 1933 m., ten jie niekada nepatyrė tokių baisumų kaip Rytų Europos žydai, nebent patys vėliau būdavo deportuojami į teritorijas Rytuose, kur valstybės jau būdavo sugriautos. Pirmą kartą nacių rankos visiškai atsirišo 1938 m. vykdant Austrijos anšliusą. Jos kaip valstybės sunaikinimas lėmė, jog per pirmąsias penkias savaites Austrijos žydai patyrė tiek smurto, kiek Vokietijos žydai buvo patyrę per pastaruosius penkerius metus. Per labai trumpą laiką naciai išmoko gudriai manipuliuoti vietinių gyventojų jausmais. Jie ėmė organizuoti prievartines „valymo akcijas“, kurių metu žydai buvo žeminami ir verčiami nuo šaligatvių trinti vieną žodį: Austrija. Taip jie buvo priversti simboliškai panaikinti savo teisinį statusą, nes būtent Austrijoje jie buvo piliečiai. Tuo tarpu vietinių austrų akyse žydai šių akcijų metu buvo simboliškai sutapatinami su praėjusiu režimu. Taip jie galėjo susitaikyti su Austrijos sunaikinimu, nusiplauti gėdą dėl nesipriešinimo okupacijai ir suversti kaltę žydams, patiems tuo pat metu įsijungiant į naujos rasinės kolonijinės imperijos gyvenimą. Iki lemtingosios 1938 m. kovo 11 d. Austrijoje nebuvo jokių Niurnbergo įstatymų, jokių apribojimų žydams veikti viešajame gyvenime, atskirties ar priespaudos. Jie buvo lygūs su kitais Austrijos bendrapiliečiais. Išnykus Austrijai, viskas drastiškai pasikeitė pernakt.

Dar žiauresnis likimas laukė žydų Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse. Naciams pradėjus „Barbarosos“ operaciją 1941 m. birželį ir užėmus Baltijos šalis, jos jau buvo sunaikintos Sovietų Sąjungos apie metus. Tad žydų likimą Baltijos šalyse smarkiai pablogino ne šiaip valstybės sunaikinimas (kaip Austrijoje), bet dviguba okupacija ir dvigubas valstybės sunaikinimas. Snyderis skiria daug dėmesio SSRS vaidmeniui purenant dirvą būsimoms masinėms žudynėms. Holokaustas prasidėjo būtent tose žemėse, kurias buvo okupavę sovietai.

Snyderis pabrėžia, kad tarpukariu Lietuvos žydų padėtis buvo pakankamai gera ir stabili. Antano Smetonos diktatūra nebuvo antisemitinė, o pats diktatorius ragino nepraktikuoti rasinės ar religinės diskriminacijos, atvirai kritikavo Hitlerio „zoologinį nacionalizmą ir rasizmą“. Nė vienas Lietuvos žydas nežuvo pogromuose tarpukario Lietuvoje. Už antižydiškas akcijas Smetonos režimas suiminėjo, teisė ir baudė nusikaltėlius. Lietuvos Respublika buvo šalis, į kurią bėgdavo žydai iš kaimyninių šalių, mat žinojo, kad čia jiems bus užtikrinta teisinė ir valstybinė apsauga.

Okupavusi ir sunaikinusi Baltijos šalis, Sovietų Sąjunga kardinaliai pakeitė politinį, socialinį ir psichologinį šių žemių peizažą. Sovietų pradėta turto ekspropriacija ir daugybės gyventojų (taip pat ir žydų) deportacijos į Sibirą nauju mastu iškėlė nuosavybės teisių klausimą. Keičiantis režimams ir stokojant teisinių garantijų, žydų namus užėmę naujieji gyventojai ėmė ruoštis tam, jog teks patiems pasirūpinti, kad ankstesnieji savininkai negrįžtų ir nepareikalautų grąžinti jiems anksčiau teisėtai priklausiusio turto. 1941 m. atėję naciai nesunkiai išnaudojo šį veiksnį.

Dar svarbesnis buvo kitas psichologinis-politinis veiksnys. Lietuvos okupacija ir aneksija buvo milžiniškas pažeminimas didžiajai daliai lietuvių, kurie dėl valstybingumo prarasties jautė gėdą ir troškimą atkeršyti. Lietuviai galėjo įsivaizduoti valstybingumo atgavimą, jei tik būtų išvaryti sovietai. Sunaikindami Lietuvą sovietai naciams davė į rankas galingą kozirį: galimybę pažadėti lietuviams išsilaisvinimo karą ir nepriklausomybę. Taip buvo sukurta viena esminių – politinių – Holokausto įgyvendinimo prielaidų.

Šią prielaidą naciai išnaudojo greitai paskleisdami žydo-bolševiko mitą, pagal kurį visi žydai buvę sovietų kolaborantai, o visi sovietų kolaborantai – žydai. Šis mitas leido lietuviams, latviams ir estams nuplauti ir užmaskuoti savo pačių kolaboravimo su komunistiniu režimu praeitį. Kadangi pirmosios sovietinės okupacijos metu didžioji dauguma šių žemių gyventojų viena ar kita forma kolaboravo su okupantais, jiems buvo neįtikėtinai patogu kaltę už šį kolaboravimo faktą suversti vienai gana nedidelei gyventojų grupei – žydams. Be abejonės, tai buvo visiškai nuo tikrovės atitrūkusi politinė fantazija, tačiau šių žemių gyventojų daugumoms ji leido apsivalyti nuo sąžinę kamuojančio savo pačių kolaboravimo fakto. Šalį okupavus naujai totalitarinei galybei, niekas nenori būti siejamas su buvusiu režimu – šią pamoką naciai išmoko dar Austrijoje 1938 m.

Kaip ir po Austrijos anšliuso 1938 m., Baltijos šalyse 1941 m. vasarą naciai kaipmat išnaudojo simbolinius-estetinius gestus ir sukūrė įtaigią politinę scenografiją, kuri pagreitino žydų-bolševikų mito įskiepį vietinių gyventojų pasaulėvokoje. Jei Austrijoje žydai buvo verčiami naikinti Austrijos valstybingumo ženklus, tai Baltijos šalyse žydai buvo verčiami naikinti Lenino ir Stalino skulptūras arba priverstinėse eitynėse nešti Lenino ir Stalino atvaizdus, dainuojant sovietines dainas. Šiuos viešus žeminančius ritualus stebintiems vietiniams gyventojams darėsi akivaizdu, kad už ankstesnį režimą buvo atsakingi tik žydai, nors tai, žinoma, buvo labai toli nuo tiesos. Tie, kurie naikino sovietinės propagandos ženklus, vietinių akivaizdoje atrodė kaip tie, kurie buvo už ją atsakingi. Rasinis planetarinis nacių antisemitizmas šiose žemėse susijungė su vietos gyventojų psichologiniu troškimu nusiplauti gėdą ir permesti atsakomybę už kolaboravimą su sovietais išskirtinai tik ant žydų pečių. Prie to pridūrus beteisiškumą, anarchiją, valstybingumo ilgesį ir baimę prarasti naujai įsigytą nuosavybę, 1941 m. vasarą gauname absoliučiai mirtiną kombinaciją, atveriančią kelią beprecedentėms masinėms žydų žudynėms.

Valstybingumo ir teisinės sistemos sunaikinimas buvo esminis Holokaustą įgalinęs veiksnys. Estijoje apie 99% žydų buvo nužudyti, Danijoje – apie 99% Danijos pilietybę turėjusių žydų išgyveno. Kas lėmė tokį drastišką skirtumą? Danija išlaikė savo valstybingumą, šalies teisinė sistema nenustojo veikti, žydai neprarado pilietybės ir išlaikė teisinę apsaugą. Politiškai aktyvūs danai, pasitikėdami savo institucijomis ir valstybės suverenumu, drąsiai stojo ginti savo bendrapiliečių. Estijoje tarpukariu antisemitizmas nebuvo didesnis nei Danijoje, tačiau viską pakeitė dvigubas valstybės sunaikinimas. Pilietybės ir teisinio statuso išsaugojimas tuo metu buvo gyvybės arba mirties klausimas. Net ir diskriminacinio civilinio kodekso egzistavimas buvo kur kas palankesnis žydams nei visiškas bet kokios teisės panaikinimas.

Nors Prancūzijos Vichy režimas – gėdingas puslapis šalies istorijoje, tai buvo dalinį suverenumą išlaikiusi santvarka. Maždaug trys ketvirtadaliai Prancūzijos žydų išgyveno, tuo tarpu apie tris ketvirtadalius Nyderlandų žydų žuvo. Nyderlandai tarpukariu buvo žydams svetinga šalis, priimdavo žydų pabėgėlius iki 1938 m., po nacių okupacijos šalyje netgi būta viešų politinių protestų prieš antižydiškus įstatymus. Vėlgi esminis kintamasis – Nyderlandai visiškai prarado suverenumą, Prancūzija – tik iš dalies. Taip, iš Prancūzijos žydai buvo deportuojami į nacių mirties fabrikus, tačiau tik tie, kurie neturėjo ar prarado Prancūzijos pilietybę. Žydai be Prancūzijos pilietybės turėjo dešimt kartų didesnę tikimybę būti išsiųsti į Aušvicą nei žydai su Prancūzijos pilietybe.

Valstybingumo ir suverenumo svarbą patvirtina dar ir tas faktas, jog di­džiausi žydų gelbėtojai buvo diplomatai: Raoul Wallenberg, Chiune Sugihara, Ho Feng-Shan, Ernst Prodolliet, Eduardo Propper de Calejon, Aristides de Sousa Mendes ir kt. Tai žmonės, kurie turėjo galią išduoti pasus. To meto aplinkybėmis paso turėjimas buvo gyvenimą arba mirtį lemiantis veiksnys. Galutinėje stotelėje nacių grobuoniškumas sustodavo ties paso slenksčiu. Be kelių išimčių, naciai nesiryžo žudyti Europoje buvusių žydų, kurie turėjo JAV arba Jungtinės Karalystės pasus. Valstybingumas (kaip ir beteisiškumas) sekė paskui žydus visur, kur jie keliavo.

Politikos svarba

Po Eichmanno Jeruzalėje Arendt vis labiau krypo nuo apmąstymų apie politiką prie svarstymų apie mąstymą ir sprendimo galią. Šį posūkį galima interpretuoti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad anti-politinis totalitarizmo potencialas ir per didelis politikos trapumas blogio akivaizdoje paskatino Arendt ieškoti saugiklių žmogaus vidujybėje. Jai atrodė, kad sokratiškieji priesakai „neprieštarauk pats sau“, „geriau kentėti negu kenkti“ galėtų suveikti bent jau kaip stabdis, neleidžiantis aktyviai prisidėti prie masinių žudynių (kaip padarė Eichmannas). Ji manė, kad autentiškas mąstymas bent jau priverčia pasakyti „ne“, kad mąstantis žmogus – tas, kurio sąžinėje vyksta nuolatinis vidinis dialogas – paprasčiausiai negalės visą likusį gyvenimą praleisti su žudiku savo vidujybėje.

Nors mąstymas neabejotinai svarbus, tikrasis priešnuodis totalitarizmui tegali būti politinis. Sokratiškas mąstymas, kaip jį apibrėžė Arendt, yra ne ką mažiau trapus ir turbūt gana retas fenomenas. Kaip parodėme šiame straipsnyje, Holokausto neįmanoma suprasti neįvertinus centrinės valstybingumo, suverenumo, institucijų ir teisės viršenybės reikšmės. Arendt politinis mokymas šiandien aktualesnis nei jos svarstymai apie mąstymą. Tik politiškai aktyvūs piliečiai gali užtikrinti veiksnų valstybės institucijų funkcionavimą ir konstitucijos veikimą. Tironai visuomet pradeda nuo teisinės sistemos uzurpacijos, todėl piliečiai privalo akylai prižiūrėti šį valstybės gyvenimo lauką. Tai ne ką mažiau svarbu šiandien, Vakarų pasaulyje ir mūsų regione regint autoritarinių tendencijų stiprėjimą.

Nors iš politinės veiklos elementų Arendt dažniau akcentavo spontaniškumą, nenuspėjamumą ir asmeninį virtuoziškumą, ne mažiau svarbu pabrėžti valstybės suverenumo, įstatymų, konstitucijos ir netgi biurokratijos vaidmenį. Politiką nusako ne tik laisvė, bet ir ribos, įtvirtinančios faktą, kad vis dėlto „ne viskas įmanoma“. Totalitarizmas norėjo įrodyti, kad įmanoma viskas. Suverenumo ir teisės viršenybės principai paneigia šį nihilistinį įsitikinimą. Po karo žydams nebekėlė klausimo, ar jiems reikia valstybės²⁴. Tikrasis saugiklis, saugantis nuo totalitarinio gaivalo, yra politika, o ne mąstymas.

Šiuo tekstu pradedamas aštuonių straipsnių ciklas „Žydiškieji svarstymai“, įgyvendinantis projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“, kurį finansuoja VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“. O pats sumanymas paprastas: pristatyti žydų XX a. ant­ros pusės politinę ir etinę mintį Lietuvos visuomenei, kviečiant ją permąstyti tolerancijos, laisvės, etikos, politinės ir kultūrinės tapatybės problemas. Simas Čelutka (g. 1990) – politinės filosofijos, idėjų istorijos tyrinėtojas, VU Filosofijos fakulteto doktorantas.

¹ Hannah Arendt, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 34.

² Ibid., p. 35.

³ Ibid., p. 31.

⁴ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 447.

⁵ Ibid., p. 445.

⁶ Ibid., p. 447.

⁷ Ibid., p. 315.

⁸ Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje: Ataskaita apie blogio banalumą, iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas, Vilnius: Aidai, 2015, p. 109, 113.

⁹ Ibid., p. 321.

¹⁰ Ibid., p. 322.

¹¹ Hannah Arendt, Žmogaus būklė, p. 15, 191.

¹² Hannah Arendt, The Life of the Mind / Thinking, New York: Harcourt Inc., 1978, p. 19.

¹³ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, p. 448.

¹⁴ Ibid., p. 448.

¹⁵ Hannah Arendt, „Kas yra laisvė?“, in: Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Aidai, 1995, p. 165.

¹⁶ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, p. 292.

¹⁷ Ibid., p. 293.

¹⁸ Ibid., p. 430–434.

¹⁹ Ibid., p. 297.

²⁰ Ibid., p. 296.

²¹ Ibid., p. 300–301.

²² Timothy Snyder, Black Earth: Holocaust as History and Warning, London: The Bodley Head, 2015. Šiame skyrelyje glaustai apibendrinami straipsniui aktualūs knygos argumentai.

²³ Žr. Timothy Snyder, Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2011 (orig. 2010).

²⁴ „Atsitiko taip, kad ne tik nacionalinių teisių praradimas visais atvejais lėmė žmogaus teisių praradimą; grąžinti žmogaus teises, kaip rodo nesenas Izraelio valstybės praradimas, iki šiol buvo įmanoma tik grąžinant ar nustatant nacionalines teises“ (Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, p. 299).