Antropomorfiškos M. Norbutaitės „Implikacijos“

Meda Norbutaitė „Mėlynas kraujas II“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Iki sausio 19 dienos galerijoje „Arka“ vyksta personalinė menininkės ir pedagogės Medos Norbutaitės tapybos paroda „Implikacijos“. Ekspozicijoje pristatoma pastarųjų dvejų metų autorės kūryba. Paveikslais neperkrauta paroda užčiuopia ir perteikia esmines dailininkės tapybos formaliąsias ir turinio ypatybes.

M. Norbutaitė yra susiformavusi lengvai atpažįstamą, su kitų autorių kūryba nesupainiojamą braižą. Autorės tapybą sunku apibūdinti įprastais dailėtyros terminais, dailės kryptimis, žanrais. Todėl, norint pažinti šios unikalios autorės savitumą, patartina pamatyti jos paveikslus gyvai. O imantis vaizdinius požymius verbalizuoti prireikia naujadarų, sudurtinių žodžių, išplėstinių paaiškinimų.

Visuomenės pulsas

M. Norbutaitei tolygiai svarbi ir formalioji, ir prasminė paveikslo idėja. Pirmuoju paveikslo impulsu gali tapti pamatyta neįprasta, grakšti, estetiška, įdomi reginio forma, pakišanti ir užslėptąsias vaizdinio prasmes, reikšmines galimybes. Kitais atvejais replika, komentaras, pastaba ieško ir atranda savo pavidalą, lukštą, apvalkalą. Kad ir kokia tvarka vyktų kūrybinis procesas, pasiektas rezultatas visada bus toks pat – tvirtai suręsta estetinės ir paslėptosios minties darna, vienovė, harmonija.

Kokias žinias siunčia šios autorės paveikslai? Juose kalbama apie kertines žmogaus būties ir buities tiesas. Tačiau čia nerasime didaktinės gaidelės, žvilgsnio iš aukšto, dogmatiškumo. Autorė laikosi principinės nuostatos, kad menininkas turi būti tam tikras visuomenės pulso indikatorius. Aktualijas sekanti skvarbi akis, nebijanti ir asmeniškumo, atvirumo, subjektyvumo. Todėl M. Narbutaitės kūryboje socialinė kritika yra labiau šalutinis komentavimo produktas, o ne strateginis kūrybos tikslas.

Aptakios metaforos

Tad autorės paveiksluose susiduriame su labai specifišku laikiškumu. Simbolių, metaforų unikalumas leidžia prabilti apie šiandieną, dabartį, išvengiant laikinų pavidalų. Pavyzdžiui – į jos drobes neįsiveržia naujųjų technologijų produktai, tačiau tam tikri skaitmeninimo padariniai įvaizdinami. Tačiau reikia nepamiršti, kad autorė vengia tiesmuko iliustratyvumo. Nors ir atpažįstamos, bet aptakios, lanksčios metaforos leidžia žiūrovui tyrinėti paveikslą ilgai ir nenuobodžiai, atrandant vis naujų interpretacinių galimybių.

Pati autorė vengia vaizdinę informaciją versti žodžiais. Jos kompozicijos yra tarsi galimų analizės vektorių sankaupa. M. Norbutaitė skatina žiūrovą savo paveiksluose ieškoti jam aktualių idėjų. Pati autorė neturi vieno konkretaus atsakymo, ką viena ar kita kompozicija turėtų komunikuoti. Pirminė idėja apsilipdo naratyvų įvairove. Vienas jų, bendriausias, panoraminis, ištraukiamas į pirmą planą – t. y. poetiškai sukristalizuojamas į pavadinimą. Pavadinimo formulavimas – dar vienas, atskiras, autonomiškas ir svarbus kūrybos etapas. Toks kontempliacinis paveikslo plėtojimo procesas tarsi reversu atsikartoja žiūrovo akivaizdoje.

Nepatogi tiesa

Stebiu paveikslą „Mėlynas kraujas II“. Aristokratiška kiaulaitė kalba apie kilmės ir elgesio neatitikimą. Staiga pokalbis pasisuka miesčioniškumo tematikos link. Mintis veja mintį. Apie ką kalbama iš tikrųjų? Apie viską paminėtą, neminėtą ir dar daugiau. Taigi M. Norbutaitės darbai pasižymi išskirtine dinamika. Judesio aspektą suteikia ir pati tapysena. Išsišovęs reljefas leidžia akims kone fiziškai keliauti paveikslo paviršiumi. Žvilgsnis kopinėja po pastoziškus dažų ir akrilinės pastos kalnus, veržiasi per lesiruočių sluoksnius gilyn, nuvarva objektų paviršiais. Tad medžiagiškumas – svarbus M. Norbutaitės kūrybos momentas.

Autorei svarbi meistrystė, tačiau net ir lavinant techninius įgūdžius dėmesys koncentruojamas į raiškos priemonių metaforinę prasmę. Spalva M. Narbutaitei svarbi kaip simbolinį ir emocinį krūvį turintis paveikslo kūrybinis elementas. Autorei rūpi kompozicinė sandara, tačiau ji jaučia vidinį poreikį nepatogiai nukirsti, fragmentuoti objektus ir subjektus. Tai – ir nepatogios tiesos vizualinė išraiška, ir paveikslo idėjinio atvirumo įkūnijimas. Už paveikslo krašto driekiasi beribės interpretacijos galimybės. Vienintelė gairė – kalba sukasi apie žmogų, jo santykius, įvairias jo gyvenimo sferas.

Meda Norbutaitė „Draugeliai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Bekūniai žmonės

Apie žmogų prabylama kone paradoksaliai. Vengiant bet kokio suasmeninto žmogaus atvaizdo. Šioje parodoje tarsi apibendrinami visi M. Norbutaitės kūrybiniai ieškojimai. Chronologiškai kitę žmogaus reprezentavimo motyvai netikėtai įsiveržia ir į dabartinę autorės kūrybą. Dar Šiaulių universiteto Menų fakultete, kurdama magistro baigiamąjį darbą, autorė žmogų aptiko antropomorfiškuose senų daiktų pavidaluose. Ir šioje parodoje matome kompozicijų, kuriose ir pats daiktas atrodo kaip gyvas, ir yra gyvosios (ir būtinai žmogiškosios) būtybės simbolis.

Drabužių spintoje kabo „Draugelių“ uniformos. Visi kostiumai atrodo it bekūniai žmonės. Vaizduotė automatiškai pripaišo po drabužiais nesančias kūno dalis. Į priekį atkišta reikli ranka, nerūpestingas švilpavimas, rankas ilsinant kišenėse, santūri šoninių draugelių laikysena. Krūtinės nukabinėtos ordinais ir medaliais. Vadinamajame švogerių krašte postai, prizai ir kitokia gerovė dažnai dalijama ne pagal nuopelnus, bet pagal pažintis. Tokiu principu paremta struktūra „tvirta“ kaip apibrizgusios rankovės, persišviečiantys medžiagos plotai.

Meda Norbutaitė „Kaliošai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Gyvenimo medis

Drabužio kaip žmogaus atstovo temą pratęsia paveikslas „Kaliošai“. Čia labai savitai ir asmeniškai interpretuojama gyvenimo kelio frazeologija. Skirtingų batų sankaupa tarsi perteikia skirtingų gyvenimo kelių santraukas. Sunkus klampojimas per negandas joms atspariais kaliošais. Elegantiškas caksėjimas gyvenimo menėmis aukštakulnėmis ilgaaulėmis kurpaitėmis. Batų masė nejučia susiformuoja į šaknis, kamieną – gyvenimo medžio aliuziją. Ryškios akrilinės pastos gijos primena gyvybę simbolizuojančias kraujagysles ir tarsi rezonuoja su batraiščių formomis. Potėpių audinyje paslėptos ir autorės amžiną atilsį tėvelio šlepetės, prisigėrusios prisiminimų apie jį.

Meda Norbutaitė „Tarpininkų vynas“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Paveiksle „Tarpininkų vynas“ dvasininkijos luomas perteikiamas sakralinių ritualų atributais – taurių pavidalais. Čia nėra šventvagiškumo, religijos kritikos ar jos tiesų neigimo, kvestionavimo. Taip autorė reflektuoja pastebėtą kai kurių kunigų formalumą, retsykiais pasitaikančias sofistines Dievo tarnų apraiškas. Kritišką santykį su tokiomis ydomis akcentuoja taurės kaip Šventojo Gralio simbolio multiplikavimas. Tokiu būdu šventas atributas desakralizuojamas ir kuria paprasto pobūvio įspūdį. Taurės inkrustuotos rubinais. Šiuo atveju raginama susimąstyti ir apie krikščionybės istoriją, pažymėtą meilės prabangai nuodėme.

Meda Norbutaitė „Aukso veršis“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Barokiškas potėpis

Apskritai apie prabangos troškimo tuštybę kalba ir kitas religinių motyvų inspiruotas paveikslas „Aukso veršis“. Žaizdotas, kraujo rubinais nusėtas ir iškankintas gyvulio kūnas užsimena apie pražūtingus kovos dėl gardesnio kąsnelio padarinius. Gyvūnų, gyvulių, žvėrių simbolika – naujausio autorės kūrybinio etapo dalis. Dėl barokinių vaizduojamų interjerų detalių ir netgi barokiškai puošnaus bei įmantraus potėpio M. Narbutaitės darbai atrodo prašmatniai, prabangiai. Tačiau tinkama grotesko dozė sufleruoja – čia nesigėrima turtais, čia peikiamas jų aukštinimas ir ieškoma dvasinių vertybių šaltinių.

Meda Norbutaitė „Narvelis“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Štai ir paveiksle „Narvelis“ užkabinama ši tema. Blizgučių paviliotos šarkos blaškosi erdvioje, bet klaustrofobiškoje menėje. Iškreipta, dusinanti, ant galvos virstanti perspektyva perspėja apie tuštybės spąstus, materialinių gėrybių nykumą. Rubinai, simbolizuojantys aistrą ir meilę, čia atstovauja meilei turtams, lydimai vienatvės, artimo žmogaus ilgesio. Čia šarkos yra tarsi vadinamųjų barakudų pakaitalas.

Meda Norbutaitė „Niekas“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Rubinų simbolika

M. Narbutaitės paveikslų prasminiuose kloduose sklandanti materialinių turtų tuštybės, laikinumo tema ir natiurmortų alegoriškumas sąlyginai sieja ją su vanitas tradicija. Tačiau šis dailės žanras, atsiradęs baroko epochoje, rėmėsi klišiniais žvakės, knygos ir kaukolės simboliais. Vanitas natiurmortuose, kitaip nei M. Narbutaitės atveju, nebuvo ieškoma unikalių minčių, nevengta banalumo, nesiekta simbolių panardinti į naujus kontekstus. Turtų tuštybės tematiką įžvelgiu ir M. Narbutaitės paveiksle „Niekas“. Rubinai supilami į klozetą ir paleidžiami sūkuriuoti bedugnės link. Šįkart galbūt kalbama ir apie žmonių tarpusavio santykius, jausmus. Apie gniuždančią nelaimingą meilę be atsako.

Rubinai kaip meilės ir aistros simbolis nusagstė autorės kūrybą dar prieš gyvūnijos etapą. Panašių rubinų galime aptikti ir kai kuriuose Šarūno Saukos paveiksluose (pvz., „Triušis“). Formaliai ir net prasmės atžvilgiu šių autorių rubinai susiję. Š. Sauka rubiną naudoja kaip kraujo, žaizdos simbolį. M. Narbutaitei rubinas yra įvairiausių meilės rūšių koncentratas. Viena atmainų – meilė gyvenimui arba atvirkščiai – meilė aukštesnei jėgai kaip tikėjimas, paminant net žemiškąją gyvybę.

Meda Norbutaitė „Aukojimas/prausynos“ (2015 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Tad paveiksle „Aukojimas/prausynos“ M. Narbutaitė panardina avinėlį kaip auką į raudonų rubinų vonią. Taigi rubinas – giliausias archetipinis kodas, bendras ne tik šiems autoriams, bet ir visai kolektyvinei pasąmonei. Todėl šiame, mano manymu, atsitiktiniame sutapime, neturėtume ieškoti originalo ir kopijos santykio, kurti plagiato detektyvo.

Meda Norbutaitė „Sąžinės erotika“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Šokiruojantis grožis

Formaliai galėtume rasti ir daugiau aptartų autorių bendrysčių. Jų kūryba, tiesa, nelabai daug ką pasakant apie esmę, galėtų būti apibūdinta kaip siurrealizmo ir simbolizmo mišinys, postmodernus barokas, pompastikos ironizavimas grotesku. Tačiau jau nekalbant apie daugybę žodžiais lengvai neišreiškiamų skirtybių, kritiniai, centriniai atrodo intencijų, atmosferiniai skirtumai. M. Narbutaitės sarkazmas šviesus, pozityvus, jame nėra nihilizmo. Jos siužetai nėra perkošti bjaurumo estetikos, tačiau ne mažiau paveikūs. Jie, galima sakyti, yra nebanaliai gražūs, estetiški ir šokiruojantys.

Štai atsigręžkime į antrąjį M. Norbutaitės kūrybinį etapą, kai apie žmones imta kalbėti anoniminių individų kūno dalimis. „Sąžinės erotika“ – tai sąmoningai anatomiškai netaisyklingo moters akto fragmentas. Paraudusi apdraskyta oda, per ją bėginėjančios žiurkių kojytės dirgina žiūrovui jusles ir mintis. Iš tiesų kas gali būti patrauklesnio už dorą asmenybę ir kas gali būti labiau atstumiančio už gražios išorės dangstomą skurdų vidų? Čia taip pat slypi ir žaisminga sąžinės graužaties pateiktis per graužiko įvaizdį.

Meda Norbutaitė „Saldymedžio šešėliai“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Pažinimo raktas

Pelės veisiasi ir „Saldymedžio šešėliuose“. Iš pirmo žvilgsnio regime tik pyrago gabalėliais nukrautą stalą. Atidžiau tyrinėdami paveikslo paviršiaus faktūrą netikėtai randame užsislėpusius padarėlius. Toks žaidybinis paveikslo elementas ne tik sukuria interaktyvumo aspektą, džiugina profesionaliu atlikimu, bet ir turi konotacinį krūvį. Vėlgi – gražus viršelis lengviau pastebimas, bet saldybėje slapstosi kartulys.

Meda Norbutaitė „Aistrų kapitonas“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Meda Norbutaitė „Fragmentai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Vidaus ir išorės priešybę įkūnija „Aistrų kapitonas“. Čia kalbama apie primityvių poreikių valdomus, pernelyg į kūniškus malonumus panirusius ir sielos tobulinimą apleidusius individus. Aistrų vairuojamas laivelis popierinis, nežadantis saugios, ilgos ir prasmingos kelionės. Čia kalbama apie dvasinę mirtį, o „Fragmentuose“ atsigręžiama ir į kūnišką mirtį. Skeleto ranka meta šešėlį ir kuria laikrodžio švytuoklės iliuziją. Vainikėlį sūpuojantys kaulai kalba ir apie archeologiją, šio mokslo tyrinėjamus palaikus kaip apie praeities kartų pasaulėžiūros ir ritualų pažinimo raktą.

Meda Norbutaitė „Minčių kamertonai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Meda Norbutaitė „Minčių kamertonai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Žodžių pančiai

O štai paveikslas „Minčių kamertonai“, rodos, įkūnija pačią M. Norbutaitės kūrybą. Autorė, kaip minėjau, skiria menininkui apsiskaičiusio mąstytojo siekiamybės vaidmenį. Šioje kompozicijoje regime multiplikuotą Auguste’o Rodino skulptūrą „Mąstytojas“. Alegoriškai ši skulptūra ir simbolizuoja intelektualų kūrėją. Taip pat ji buvo ir konkrečiai skirta Dantei, parašiusiam žymiąją poemą „Dieviškoji komedija“. Jo aprašytuose pragaro ratuose, kaip ir M. Narbutaitės kūryboje, reflektuojamos žmogiškosios silpnybės. Taip pat ši skulptūra, kaip ir M. Norbutaitės paveikslai – lengvai atpažįstamas, perskaitomas, bet ir talpus simbolis. Drobėje regimi kvadratėliai – ore sklandančios mintys, kurios įjunka į žmonių sąmones ir ima vešėti, plėstis, užvaldyti.

Taip ir M. Norbutaitės paveikslai – atsiunčia mums apmąstymų impulsus, kurie sniego gniūžtės principu auga ir plečiasi, skatina sustoti, pagalvoti, žvelgti atmerktomis, kritiškomis, bet optimistiškomis akimis. Todėl šios autorės kūrybą taip sudėtinga verbalizuoti, suvaržyti žodžių pančiais. Atsisakydama sausumo, plokštumo, vienaplaniškumo autorė vengia konkretizuoti paveikslų turinį kalbiškai, derina figūratyvą su abstrahuotais tapybiniais plotais, apie žmogų ir neapčiuopiamas jo pajautas, mintis, išgyvenimus kalba alegoriškai. Kalba daiktų portretais, anoniminiais sukarpytais kūnais, rubinų simbolika ir gyvūnėlių įvaizdžiais.