Kaip A. Varnas litus kūrė

Stanislovas Sajauskas „LITO ISTORIJA“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017. 

Po Lietuvos aneksijos 1940 m. birželio 15 d. buvo nutrauktas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimas ir lietuviškų pinigų kursavimas, Lietuvos bankas paverstas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora, ir nuo 1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta buvo uždrausta, jis išimtas iš piniginės apyvartos ir įvestas rublis. Lito banknotai sudeginti, didelė dalis išvežta į Maskvą, o 15 mln. litų 1941 m. pagrobė vokiečiai. Pirmasis lito gyvenimo etapas baigėsi.

Atkurta nepriklausomybė sužadino nacionalinės valiutos atgimimo viltį ir atsirado puikia proga atnaujinti nacionalinio tapatumo interpretacijas kuriant banknotus. Lito kūrimo procesas buvo ilgas. Valiutos kūrimo patirties Lietuvoje neturėjo nei konkurso organizatoriai, nei dailininkai.

Lito išvaizda buvo kuriama ilgai ir nuosekliai. Dailininkų grupės darbas truko apie metus. Paskelbus konkursą dailininkams teko užduotis pasirinkti, ką vaizduoti banknotuose. Pasiūlymuose matyti, kad į atkuriamą litą jie žiūrėjo kaip į tarpukario banknotų tąsą. Banknotus dažnai puošė įmantrūs ornamentai ir šriftai, buvo gausu liaudiškų audinių, juostų ornamentų, medinių verpsčių ir langų papuošimo fragmentų. Buvo ir pasiūlymų vaizduoti Lietuvos kunigaikščių portretus – ne realius, o įsitvirtinusius tradicinėje ikonografijoje.

Kiekvieno lietuvio sąmonėje litas sukelia šiltus jausmus, žadina nostalgiją. Kita vertus, euro įvedimas parodo valstybės ryžtą nesidairant į šalis, tuo labiau nesigręžiojant atgal, žengti Vakarų Europos keliu. Nuo šiol lietuviškos euro monetos, paženklintos valstybiniu herbu – Vyčiu ir lietuvišku valstybės vardu Lietuva – skleidžia ne tik Vakarų Europai, bet ir visam pasauliui gerąją žinią apie mūsų šalį. Čia papasakota istorija tėra knyga, žodžiais ir vaizdais primenanti reikšmingą lietuviško lito kelią iki dabartinių eurų, jo vaidmenį mūsų valstybės istorijoje, ekonomikoje, visuomenės sąmonėje.

Dalinamės knygos apie litą ištrauka.

1922 m. lapkričio 16 d. nuolatiniai litų banknotai

Lietuvos banko laikinieji banknotai, gaminti skubos tvarka, turėjo vos vieną pagrindinę paskirtį – užkirsti kelią ostmarkių infliacijos poveikiui, žlugdančiam Lietuvos ekonomiką, ir kuo skubiau jas pakeisti, tegu ir laikinais, bet savais pinigais. Šią užduotį jie atliko, tačiau laikinieji banknotai nebuvo apsaugoti nuo padirbinėtojų (neturėjo vandenženklių, juose buvo mažai spalvų), buvo neatsparūs nusidėvėjimui, nes pagaminti iš paprasto popieriaus. Todėl juos skubiai reikėjo pakeisti geresniais.

Tikrų lietuviškų banknotų gamyba Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministerija pradėjo rūpintis anksčiau nei laikinųjų – dar 1922 m. rugpjūčio 28 d. buvo sudaryta sutartis su Andrėjo Hasės (Andreas Haase) spaustuve Prahoje, kuri apsiėmė trimis etapais pagaminti sutartą banknotų tiražą iki 1922 m. gruodžio 15 dienos.

Andrėjo Hasės litografijos firma 1922 m. rugpjūčio 28 d. sutartyje Lietuvos bankui įsipareigojo:

Pagaminti vieno cento banknotų                                                 20 mln. vnt.

Pagaminti dviejų centų banknotų                                       10 mln. vnt.

Pagaminti penkių centų banknotų                                               24 mln. vnt.

Pagaminti dešimties centų banknotų                                           24 mln. vnt.

Pagaminti dvidešimties centų banknotų                                       19 mln. vnt.

Pagaminti penkiasdešimties centų banknotų                                8,4 mln. vnt.

Pagaminti vieno lito banknotų                                                   12 mln. vnt.

Pagaminti dviejų litų banknotų                                                    8 mln. vnt.

Pagaminti penkių litų banknotų                                                2,4 mln. vnt.

Pagaminti dešimties litų banknotų                                             1,8 mln. vnt.

Pagaminti 50 litų banknotų                                                    360 tūkst. vnt.

Pagaminti 100 litų banknotų                                                  360 tūkst. vnt.

Banknotų piešinius pagamina firmos dailininkai pagal Ministerijos dailininkų nurodymus.

Supakuoja banknotus ir savo lėšomis pristato iki Virbalio.

Lietuvos bankas įsipareigojo už pagamintą sutartą kiekį banknotų sumokėti Andrėjo Hasės firmai 5 490 090 čekiškų kronų.

Sukurti banknotų išvaizdą, konsultuoti gamintojus ir kontroliuoti jų veiklą Lietuvos banko valdyba patikėjo dailininkui Adomui Varnui. Banknotų dizainui dailininkas panaudojo lietuvių tautos ornamentiką, mažosios architektūros elementus, sėjėjo, verpėjos ir sielininko piešinius, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto atvaizdus, Lietuvos heraldikos ženklus – Vytį, Gediminaičių stulpus, Ietigalį su kryžiumi bei trijų istorinių miestų – sostinės Vilniaus (šv. Kristoforas), Kauno (Tauras) ir Klaipėdos (Trys bokštai ir valtis) – herbus. Tekstai ir nominalų žymėjimas beveik nesiskyrė nuo laikinųjų banknotų, tačiau visi naujieji banknotai turėjo serijos numerius (laikinųjų – tik litai). Naujieji banknotai buvo pagaminti pagal sukurtus grafinius projektus ir atspausdinti ant specialiai jiems pagaminto geresnio popieriaus, tačiau taip pat be vandenženklių, todėl neišvengta jų padirbinėjimo. Dėl šios priežasties 5 litų banknotai buvo ne kartą atnaujinami, keičiant spalvinį išdėstymą, serijos ir numerių spalvas (žali, raudoni, juodi), bet nekeičiant grafinio vaizdo. Išliko nemažai 5 litų bandomųjų banknotų.

Visuose banknotuose nurodyta, kad tai – Lietuvos banko banknotas, išleistas 1922 m. lapkričio 16 dieną. Kaip viena iš apsaugos priemonių tradiciškai ant visų banknotų įkomponuoti Finansų, prekybos ir pramonės ministerijoje arba Lietuvos banke aukštas pareigas užimančių asmenų faksimiliniai parašai. 1, 2, 10, 20, 50 centų ir 1 lito banknotai paženklinti Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministerijos tarnautojų – ministro Vytauto Petrulio ir Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijos vyriausio inspektoriaus Ipolito Jazdausko – faksimiliniais parašais. Lietuvos banko administracijos tuo metu dar nebuvo (paskirta tik rugsėjo 28 d.). 2, 5, 10, 50, 100 litų banknotai paženklinti Lietuvos banko valdytojo Vlado Jurgučio, jo pavaduotojo Juozo Paknio, valdybos narių (direktorių) Adomo Prūso, Juliaus Kaupo ir Pijaus Grajausko faksimiliniais parašais.

Dailininko Adomo Varno sukurtus banknotų projektus svarstė ir tvirtino Lietuvos banko generalinė taryba[1]. Pagal pateiktus projektus Andrėjo Hasės firmos dailininkai, pasitelkę piešinio originalą, sukurdavo modelius ir vėl pateikdavo tvirtinti Lietuvos bankui. Patvirtinus modelį, firma gamindavo klišes, atspausdindavo kelių spalvų banknotų bandomuosius pavyzdžius. Tada pagal Lietuvos banko patvirtintus pavyzdžius buvo spausdinamas visas banknotų tiražas.

Andrėjo Hasės firmai įvykdžius sutartyje numatytus darbus, banknotų spausdinimo darbus prižiūrinti komisija, vadovaujama Adomo Varno, pagamino 2 pilnus nuolatinių banknotų pavyzdžių rinkinius, kuriuos padovanojo Lietuvos atstovui Čekoslovakijoje Dovui Zauniui ir Čekoslovakijos konsului Lietuvoje prof. Jaroslavui Galiai (Jaroslav Galia). Zauniui dovanotas albumas su komisijos narių autografais saugomas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje.

Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, saugomas ir gausiausias Lietuvos banknotų pavyzdžių rinkinys (pinigų, paskolos lakštų, vekselių, čekių, loterijos bilietų ir kt.). Šiuo metu muziejaus Numizmatikos skyriuje yra gausiausia vertybinių popierių kolekcija, kuria naudojasi žymiausi Lietuvos Respublikos vertybinių popierių tyrėjai.

Išleidus nuolatinius litų banknotus, laikinuosius pradėta išiminėti iš apyvartos. Stambiausio nominalo – 5 litų – laikinieji banknotai nuo 1924 m. spalio 15 d. buvo keičiami tik centriniame Lietuvos banke Kaune.

1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, 1922 m. vasario 22 d. prancūzų direktorijos įvestos markės (notgeldai) buvo keičiamos į litus ir nuo 1923 m. gegužės mėnesio tapo vienintele mokamąja ir atsiskaitymo priemone Klaipėdos krašte. Nėra tikslių duomenų, kokiu grafiku ir kursu buvo keičiamos infliacinės Klaipėdos markės į litus, bet, Vlado Terlecko žiniomis, Klaipėdos kredito banko kapitalas 1924 m. buvo perskaičiuotas 400 markių prilyginant 1 litui.