2017-ųjų albumai. Džiazas, avangardas

Anouar Brahem

Blue Maqams

Yra toks šeherezadiškai pasakiško skambesio Artimųjų Rytų styginis muzikos instrumentas ūdas. Beje, europietiškos liutnės giminaitis. Vienas geriausių pasaulyje ūdo muzikantų yra Anouaras Brahemas iš Tuniso. Naujausias jo albumas „Blue Maqams“ yra visiškai hipnotizuojantis, minimalistinis rytietiškų harmonijų pasakojimas, kuriame tunisiečiui pritaria ne šiaip kažkas, o absoliutūs pasaulinio džiazo gigantai, tiesiog legendos: būgnininkas Jackas DeJohnette, bosininkas Dave’as Hollandas ir pianistas Django Batesas. Albumą išleido ECM. Kokio dar kokybės garanto reikia? Aukščiausios prabos world jazz. Imkite net negalvodami, šie devyni kūriniai yra verti kiekvienos jūsų sekundės.

Nico Niquo

In a Silent Way

Šį kosminį albumą atradau tik šiemet. Visai netyčia, naršydamas tarp įvairiausių muzikos apžvalgų. Ir vargu ar daug kas jį pastebės… Mat leidybinė kompanija „Orange Milk“, kuri išleido šį albumą, specializuojasi labai specifinių žanrų vaporwave, footwork, hypnogogic pop ir New Age (kas nors dar atsimena tokį?) srityse. Tai dar būtų nieko, bet albumus šis leiblas leidžia kasetėmis! Nico Niquo yra alternatyvaus sintetinio ambient kūrėjas iš Australijos, sakantis, kad savo muzika nori atsiskirti nuo realybės visais įmanomais būdais. „In a Silent Way“ laisvai galėtų būti garso takelis serialui „Stranger Things“ ar kokiam psichodeliniam sci-fi. Klausant šios muzikos tinka skaityti „Soliarį“ (visiškai netinka mano dabar skaitomas Andrzejus Sapkowskis). Ir dar. Šiuolaikinė australų muzika turi kažkokį bendrą vardiklį, kažkokį ryto pajūryje vaiskumą, kuris smelkiasi ir iš šio įrašo.

Roots Magic

Last Kind Words

„Rooks Magic“ yra italų kvartetas, savaip pergrojantis bliuzo ir free jazz klasiką. Būtent šiuodu žanrai domina muzikantus, ir jie jungiasi šiame albume. „Roots Magic“ imasi Blind Willie Johnsono, Charley Pattono, o kartu ir Roscoe Mitchello, Hendry Threadgillo. Jiems šie iš pirmo žvilgsnio ypač skirtingi pasauliai regisi artimi ir galintys egzistuoti šalia, bendrauti. Nors reikia pasakyti, kad bliuzas ir laisvasis džiazas tikrai ne pirmą kartą eina koja kojon. Davidas Murray, „Art Ensemble of Chicago“ ar Archie Sheppas savo repertuaruose, muzikiniuose tyrinėjimuose dažnai žvalgėsi į bliuzo pusę. Albumas – nebijantiesiems keistų, kartais drastiškų, bet smagių muzikinių eksperimentų.

Vijay Iyer Sextet

Far From Over

Labai gerai, kad ECM muzikos katalogai pagaliau atsirado „Spotify“ ir „Apple Music“. Dabar mes turime dar vieną galimybę, dar vieną erdvę klausytis, be abejo, vieno talentingiausių pastarųjų dešimtmečių pianistų Vijay Iyero kuriamų šedevrų. Toks, manding, yra amerikiečio seksteto (beje, pilno džiazo žvaigždžių) darbas „Far From Over“. Šiaip jau vienas kritikų labiausiai išliaupsintų praėjusių metų albumų apskritai. Ir ne veltui. Kampuotas, analitinis, painus, kartais matematiškai šaltas, bet kartu labai savotiškai ir keistai lyriškas ir, keisčiausia, neįtikimai pagavus! Gal todėl, kad Vijay minėjo prie šio albumo priėjęs per gana paprastų ritmų tyrinėjimus, ritminius eksperimentus, bandymą suvokti, kas gi sukuria vadinamąjį groove, nuo kurio norisi trepsėti, šokti. Toks albumas laisvai galėjo būti sukurtas aštuntajame dešimtmetyje, kai funk drąsiai leidosi į romanus su džiazo muzika. Aukščiausia praba. Jei netikite manimi, paskaitykite šimtus recenzijų internete. Arba tiesiog atsisukite garsą ir spauskite play.

Joshua Abrams and Natural Information Society

Simultonality

Dar vienas ne visai iš džiazo pasaulio. Greičiau tai kažkas tarpinio tarp XX amžiaus akademinio minimalizmo (Terry Riley, Steve’o Reicho), krautroko ir džiazo. Na, dar pridėkime funky ritmus, kartais primenančius žemiau paminėtą afro-beat ir jo žvaigždes Fela Kuti, Tony Alleną. Kaip pristato pats Joshua Abramsas, tai grynojo judėjimo albumas. Judėjimą sukuria besikartojantys, ratu besisukantys, vienas ant kito lipantys, susipinantys ritmai (albume kalbasi du būgnininkai – Mikelis Avery ir pernai „Vilnius Jazz“ koncertavęs Frankas Rosaly). Jei, kaip ir aš, mėgstate sekti sudėtingus besikeičiančius ritmus, nesate abejingi minimalistiniam avangardui – tai bene geriausias praėjusių metų tokio tipo albumas. Primygtinai rekomenduoju atkreipti dėmesį ir į kitus Joshua Abramso projektus, pavyzdžiui, bendrą darbą su „Bitchin Bajas“. Tiesa, ši muzika nėra taip lengvai prieinama strymo platformose, bet ji verta paieškų ir išleistų pinigų.

Ex Eye

Ex Eye

Apie neabejotiną genijų saksofonininką Coliną Stetsoną jau esu rašęs net atskirą rašinį, minėjęs ir aprašinėjęs dešimtis kartų. Tad nesikartosiu. Ir neišsiplėsiu. Juoba kad tai ne vienintelis su juo susijęs darbas šioje apžvalgoje. Tik pasakysiu, kad čia C. Stetsonas visiškai kitoks. Tiesiog radikaliai kitoks, jei tikitės dar vienos jo saksofono meditacijos. Čia kanadietis saksofonininkas susitinka sunkiosios muzikos būgnininką Gregą Foxą, krūvą kitų muzikantų ir ima tyrinėti ribą tarp džiazo ir… metalo. Išėjo kažkoks post-kraut-avantgarde-nu-metal-jazz, tiesiog sprogstantis nuo įtampos, dramos, dinamikos. Absoliučiai išskirtinis albumas ne tik šio sąrašo, bet ir visų 2017-ųjų kontekste. Bet ko dar tikėtis iš C. Stetsono?

The Necks

Unfold

Beveik tris dešimtmečius kuria šis australų improvizacinės muzikos trio. „Unfold“ – jau devynioliktas grupės albumas. Per visus tuos metus „The Necks“ bandė save improvizacinėje scenoje, post rock, ambient, minimal kryptyse, garso koliažuose. Toks jausmas, kad viskas logiškai krypo vieno tikslo link. „Unfold“ link. Tai savotiška „The Necks“ esencija. Visas albumas yra vienas magiškas ritualinis šokis. Viena vertus, sakytum, jį sukuria pasikartojimai, garsų tekstūros, kita vertus, kai įsiklausai – nepailstantis būgnininkas ir perkusininkas Tony Buckas toli gražu ne visada muša tą patį per tą patį, lyg koks šamanas. Improvizuoja ir klavišininkas Chrisas Abrahamsas ir bosininkas Lloydas Swantonas. Tačiau bendras įspūdis – lyg patektum į besisukančių rudeninių lapų sūkurį, kuris tave suptų tol, kol nurims vėjas. Tas jausmas ir malonus, ir klaikus tuo pat metu. Labai stiprus albumas, kurio neįmanoma apibūdinti žanrais.

Amir ElSaffar’s Rivers Of Sound Orchestra

Not Two

Dar vienas su Artimaisiais Rytais susijęs muzikinis šedevras yra iš Irako kilusio amerikiečio kompozitoriaus, trimitininko Amiro ElSaffaro albumas „Not Two“. Čia A. ElSaffaras pasitelkia visą įvairiaspalvį 17 žmonių orkestrą, kad labai išradingai sujungtų džiazą, Artimųjų Rytų muziką ir Vakarų akademinės muzikos tradiciją. Kompozitorius rašė partijas ne tik kiekvienam tautiniam ir klasikiniam instrumentui, bet ir konkretiems muzikantams, surinkęs juos iš trijų muzikos pasaulių ir norėdamas kuo geriau atskleisti kiekvieno asmenybę. Rezultatas, tiesą sakant, yra tiesiog monumentalus: dviejų valandų džiazuojanti siuita, pilna melodijų ir ritmų iš skirtingų planetos taškų, pagavi, emocinga, neapsakomai dinamiška, įtraukianti, išradinga. Mano skoniui – tai vienas geriausių praėjusių metų albumų ir vienas geriausių apskritai girdėtų orkestrinių džiazo ar world muzikos darbų.

Kara-Lis Coverdale

Grafts

Mančesteryje įsikūręs nedidukas geros retos muzikos leiblas „Bookmat“ rašo, kad Monrealio kompozitorę Karą-Lis Coverdale įkvepia Terry Riley, Arthuras Russellas, „Art of Noise“, Fenneszas ir Ryuichi Sakamoto (su pastaruoju tuoj pat susitiksime). Kontekstas kaip ir aiškus. Maža to – „Grafts“ išties savo šaknimis glaudžiai pinasi su minimalizmo tradicija klasikinėje muzikoje – ypač su prancūzų kompozitoriumi Eriku Satie. Kara-Lis Coverdale tarsi sujungia XIX amžiaus pabaigą su šiuo dešimtmečiu, atkreipdama dėmesį į tai, kas su minimalizmo muzika įvyko XX amžiuje, tačiau nesustodama ten. Kompoziciškai – tai gali priminti T. Riley ar net Steve’ą Reichą, tačiau pagal nuotaiką tai gerokai arčiau E. Satie ar net impresionistų Maurice’o Ravelio bei Claude’o Debussy. Labai ramus, plaukiantis ambientinis vientisas kūrinys, kuris papirko mane iškart pasirodęs pernai balandį. Vėliau apie jį pamiršau. Dabar dar kartą perklausęs supratau, kaip išties jo pasiilgau. Tai kūrinys, turintis gydomųjų galių.

Harriet Tubman

Araminta

Avangardinis, alternatyvusis rokas susitinka avangardinį džiazą ir Mileso Daviso stiliaus fusion. Kas įvyksta per šį pasimatymą? Ne tik pokalbiai prie vyno, bet ir flirtas, laukinė kartu praleista naktis, kosminis svaigulys. Tiesą pasakius, kai pirmą kartą išgirdau šį albumą, negalėjau patikėti savo ausimis, tiesiog stogą plėšė. Lyg būčiau kažkur sapnavęs panašų skambesį, lyg būčiau kažkur matęs haliucinacijose ir štai… juo užsipildo visas kambarys, dabar jau realybėje, kad ir tariamoje, neįrodomoje. Kas išklausys visą šį albumą, supras, apie ką aš. „Harriet Tubman“ yra trio, kuris savo žanrą vadina doom-jazz. Trio groja elektrinė gitara, bosas ir būgnai, o šiam albumui atsirasti ir suskambėti visa savo kosmine galia padeda legendinis avangardinio džiazo trimitininkas Wadada Leo Smithas. Tiesiog fantastiškas, nepakartojamas albumas. Žinot, klausydamas pagalvojau, kad būtent taip skambėtų M. Davisas, jei savo radikaliausių eksperimentų, narkotinių vizijų metais būtų nuėjęs dar toliau, paniręs dar giliau.

Tony Allen

The Source

Ir apie Tony Alleną esu ne kartą rašęs. Nerandu kitos klišės, kaip jau pačiam nusibodęs „legenda“. Na kaip kitaip pavadinti gigantą, pusę amžiaus diktuojantį madas afro-beat stilistika? Tiesiog nėra kito tokio. 2017-aisiais šis 78 metų būgnininkas nustebino įlindęs kiek giliau į džiazo valdas. Nes nors pats mokėsi iš Arto Blakey ir Maxo Roacho, T. Alleno grojamą muziką retai galėjai pavadinti džiazu bent kiek įprastesne termino prasme. Kai kas sako, kad „The Source“ yra arčiausiai džiazo, kiek tik šis būgnininkas yra buvęs. Tai savotiška duoklė Artui Blakey, grįžimas prie šaltinio („Šaltinis“ – taip galėtų būti verčiamas albumo pavadinimas). Žinoma, afro-beat ritmu. Ritmu, kuris turi unikalią ypatybę įsupti į tokį ritualą, kad, regis, kūrinys galėtų trukti parą ir vis tiek nenusibostų. Jei apie albumą susidarote nuomonę iš vieno kūrinio, spauskite ant „Push and Pull“. Mano dažnas budintojas. Pažadu, nenuvils!

Colin Stetson

All This I Do for Glory

Na va, ir vėl jis. Šįkart solo. Po savo nepralenkiamos trilogijos „New History Warfare“ (ciklas baigtas 2013 metais) saksofono poetas nėrė į visai kitas erdves, iš kurių pasirodė manęs asmeniškai nesužavėjęs simfoninis „Sorrow“. Po jo ėmiau nerimauti, kad minėtos trilogijos muzikinė kalba C. Stetsonui jau nebeatrodo patraukli. Tačiau „All This I Do for Glory“ visus nerimus ištaškė į šalis. Bene lengviausiai klausomas kanadiečio darbas. Jis grįžta prie „New History Warfare“ išplėtotos kvėpavimo technikos ir šį kartą padaro tai esminiu akcentu. Saksofono ritminis piešinys – iki begalybės užsisukantis vienu instrumentu realiu laiku išgaunamas primityvus 4/4 techno, tampa albumo ašimi, ant kurios auga kiti saksofonu išgaunami melodingesni garsai ir retkarčiais gana šiurkšti elektronika. Tai ne džiazas, ne akademinė muzika, ne avangardas ir kartu viskas viename. Ne taip emociškai stipru ir subtilu kaip geriausiuose kūriniuose, bet labiau išgryninta.

Ahmad Jamal

Marseille

Nėra džiazo be Ahmado Jamalo. Jis – gyva šio žanro istorija. 82 metų pianistas, kolektyvų lyderis, kompozitorius ir nusipelnęs pedagogas parodo, kad jo pirštai dar ne tik laksto, o galva dirba, bet kad jis vis dar gali nustebinti kuo nors novatoriška! Sutikite, po penkių dešimtmečių scenoje tai, švelniai tariant, nėra lengva. Bet būtent dėl šio savo sugebėjimo man taip patinka A. Jamalas – jis niekada nesidairo atgal, visada ieško, ką pasiūlyti nauja, sugroti kitaip, naujai. Nors galėtų ramiai sau antologijas leisti ir atsiminimus rašyti. „Marseille“ – ypač subtilus, bet ir labai užvedantis darbas. Užvedantis, nes kartu grojantys būgnininkas Herlinas Riley ir perkusininkas Manolo Badrena kviečia tai šokiui, tai marširavimui, tai ištisam karnavalui. Jie judina visą kūrinių stuburą. O kažkur ten kitapus stuburo kaulų ramiai plaka širdis – A. Jamalo klavišai. „Marselis“ – pulsuojantis, gyvas albumas, pilnas įvairiausių temų, motyvų, nuotaikų, skambantis naujai ir gaiviai (vos neparašiau „skaniai“ – nekenčiu šito palyginimo), lyg jį būtų kūrę ir groję jauni energingi muzikantai.

Christian Scott aTunde Adjuah

Diaspora

Kažkuris JAV muzikologas internete rašė, kad taip, būtent taip skamba juodojo amerikietiškojo džiazo ateitis. Kokia ateitis? Tai jau dabartis! Šie džiazo muzikantų gyvi ir elektroniniai ritminiai eksperimentai, paremti gatvės subkultūromis, tokiomis kaip hip-hop, trip-hop, trapmusic, yra dabartis. Robertas Glasperis, Kamasi Washingtonas, Colinas Stetsonas, grupės „Moon Hooch“ ar projektas „Ex Eye“, pagaliau tarp eksperimentinio hip-hop ir džiazo balansuojantys „Flying Lotus“ ir Thudercatas tariamą ateitį, perspektyvą verčia realybe. Trimitininkas Christianas Scottas eina su šia kompanija koja kojon, rodydamas naujas džiazo galimybes. Kas nors sakys, kad ne džiazas visa tai ar bent jau tikrai ne naujas, tiesiog senas geras fusion, nuo roko pasisukęs į juodaodžių gatvės muziką. Ir, ko gero, tas kažkas bus teisus. Nepaisant to, „Diaspora“ skamba ypač moderniai ir patraukliai. Ir tikrai ne vien džiazo gerbėjams. Beje, tai vienas iš Ch. Scotto „The Centennial“ trilogijos albumų. Rekomenduoju perklausyti ją visą, nepraleidžiant pro ausis albumų „Ruler Rebel“ ir „The Emancipation Procrastination“.

Nicole Mitchell

Mandorla Awakening II: Emerging Worlds

Nėra ką daug pasakoti. Įsivaizduokite šakuhači (tradicinė japoniška fleita), smuiką, elektrinę gitarą, violončelę, bandžą, jau minėtą ūdą, bosus, šamiseną (tristygis japoniškas instrumentas), įvairiausią perkusiją grojant absoliučiai laisvą šamanišką improvizaciją. Va jums fleitininkės Nicole Mitchell albumas su grupe, kurią ji vadina „Black Earth Ensemble“. Beje, atlikėja sako, kad kūrinius inspiravo mokslinė fantastika – tai improvizacijos konkrečių kūrinių temomis. Albumas tikrai ne visiems, bet jei galite klausytis ir mokate mėgautis muzika be kontūrų, be formos ir teritorijos – absoliučiai rekomenduoju šį filosofinį, literatūrinį laisvojo džiazo veikalą.

Ryuichi Sakamoto

async

Ryuichi Sakamoto – vienas ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Japonijos menininkų. Jis ne tik vienas produktyviausių šalies kompozitorių, vienas garsiausių ir gausiausiai apdovanotų kino muzikos kūrėjų, bet ir puikus pianistas, prodiuseris, visuomenės veikėjas, aktorius ir net šokėjas. Apibūdinti kurį nors jo kūrinį – kur kas sunkiau. Ypač „async“. Neišvengiama fenomenologinė analizė: kūrinys rašytas, kurtas tuo metu, kai jo kūrėjas kovojo su gerklės vėžiu ir nežinojo, kiek laiko jam liko. Duok dieve, kad ta kova būtų baigta. Todėl tai pilnas nostalgijos, laikinumo nuojautų, pilnas skausmo ir ramybės albumas. Kūrinys, kuriame R. Sakamoto kalbasi su savo mylimais kūrėjais, su savo draugais – Bernardo Bertolucci, Andrejumi Tarkovskiu (skamba Arsenijaus Tarkovskio poezija), Davidu Sylvianu, kuris ir pats dalyvauja „async“ kaip skaitovas kūrinyje „Life, Life“. Jautrus, trūkčiojantis, minimalistinis, bet pilnas emocijų albumas. Gal net vienas puikiausių šio iškilaus kompozitoriaus darbų. Įdomi detalė: albumo garso inžinierius buvo lietuvių kilmės amerikietis Jasonas Staniulis, o masteringą atliko legendinis Bobas Ludwigas.

Roscoe Mitchell‬

Bells For The South Side

Na o pabaigai – kai kas visai keista. Pučiamųjų maestro, virtuozas, kompozitorius ir vienas legendinio „Art Ensemble of Chicago“ įkūrėjų Roscoe Mitchellas šį dviejų valandų kūrinį įrašė gyvai 2015 metais Čikagos Šiuolaikinio meno muziejuje. Proga – labai svarbią vietą laisvosios muzikos istorijoje užimančios asociacijos „Association for the Advancement of Creative Musicians“ (AACM) penkiasdešimtmetis. 11 kūrinių, kuriuos įveiks ne kiekvienas. 2 valandos ir 7 minutės varpų, šnabždesių, triukšmų solo ir su sprogstančia free jazz grupe, daugybe skirtingų muzikantų. Laisvoji improvizacija par excellence – be jokios struktūros, aiškių rėmų, tvarkingų ritmų ir harmonijų. Tačiau kartu – tai vientisa nuotaika, emocija, kuri įtraukia. Vienas pažįstamas, gyvai girdėjęs šį koncertą, tikino, kad jo metu pateko į transą ir dar ilgai po dviejų valandų muzikos negalėjo pajudėti iš vietos, tiesiog sėdėjo galvodamas, kad net ir tai, kas vyksta po koncerto, yra neatskiriama kūrinio dalis. Neseniai susirašėm. Sakė, kad kūrinys vis dar nesibaigė.