Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Aksominė poezija

Indrė Valantinaitė, „Trumpametražiai“, Vilnius: „Alma littera“, 2017 m. Dizaineris – Zigmas Butautis.

Retai sutiksime knygą, kuri būtų maloni ne tik akiai, minčiai (suprask – sielai), bet ir dar vienam iš pojūčių – lietimui.

Vizualiosios informacijos laikais tai kiek netikėtas, netinkantis elektroniniam formatui, bet įdomus sprendimas. Indrės Valantinaitės trečioji poezijos knyga „Trumpametražiai“ (2017) patraukia smaragdinės spalvos (tarytum rašytojų „Saliono“ sienos) aksominiu viršeliu. Pasak knygą pristatančio Kęstučio Navako, „tai savotiškai puošni lyrika, maloniai kontrastuojanti su kai kurių poetės bendraamžių pamėgtais pasakojamaisiais eilėraščiais, prismaigstytais rupios leksikos. I. Valantinaitė yra visiškas svetimkūnis šiandienės poezijos kontekste – šešioliktajame amžiuje jai būtų pats tas. O tai, kad ji geba kurti šešioliktąjį ir visus kitus jai paklūstančius amžius hic et nunc, nusipelno mažų mažiausiai inkvizicijos laužo“ (p. 66–67). Kaip ir ankstesnių Valantinaitės knygų („Žuvim ir lelijom“, 2006; „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, 2011) anotacijose, taip ir šioje, poezijos mylėtojams žadama kažkas nepaprasta, nekasdieniška, išskirtina, gurmaniška, papuošta art deco ir art nouveau estetikos dekoracijomis. Kadangi trečiasis kartas nemeluoja, po masinančiu aksominiu viršeliu pagaliau tikimasi subrandintos poezijos. Be to, antrąja knyga I. Valantinaitė pelnė Jaunosios jotvingės apdovanojimą.

Vis dėlto knygų rinkoje taip jau yra susiklostę, kad prabangūs apdarėliai žada tik pramoginį turinį, skirtą kulinarinės literatūros (angl. culinary fiction) skaitytojoms, geriausiu atveju – išminties perlų rinkinį. I. Valantinaitės knyga gali būti išimtis, jei poezijos skaitymą prilyginsime dailaus pyragaičio ar vanilinių ledų ragavimui. Tokiu atveju iš tekstų nesitikima gilių egzistencinių išgyvenimų, istorinės ar kultūrinės atminties sužadinimo, knyga turi tiesiog būti lengvai perskaitoma suteikdama malonaus atokvėpio įspūdį: „Putnios blondinės burnoje / tirpsta pamirštas ledų kąsnis“ (p. 37). Beje, šį rinkinį recenzavusio Ramūno Čičelio pagrindinis išsakytas akcentas: I. Valantinaitės knyga susiskaito.

Lengvai skaitomi tekstai turi būti trumpametražiai ir steigti „gyvenimas yra gražus“ imperatyvą. Šiai nuostatai pagrįsti autorė taikliai pasirinko Oskaro Milašiaus epigrafą („Eikš, bėk su manimi per jūrą, aš noriu tau parodyti / Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi“, p. 7), kuris savo estetinėmis prasmėmis gerokai viršija visus Valantinaitės tekstus, nors viena kita jos eilėraščių frazė priartėja prie epigrafo estetinės įtampos, ir tai jau nemažas autorės pasiekimas („Tiek daug nebūties čia, arčiausiai mūsų / kad būtų kuo gražiau, skaniau gyventi“, p. 21).

Išlaikyti balansą autorei padeda lietuvių literatūroje beveik nesutinkamas, subtilus rafinuotas, kiek naiviai lengvabūdiškas, moteriškas skonis.

Palydėdamas naująją I. Valantinaitės knygą ir K. Navakas po visų ditirambų pripažįsta, kad autorė balansuoja ant pavojingos ribos, ant kurios ji kažkaip stebuklingai išsilaiko. Nepakyla aukštyn, bet ir nenusileidžia. Sakytume, kad išlaikyti balansą autorei padeda lietuvių literatūroje beveik nesutinkamas, subtilus rafinuotas, kiek naiviai lengvabūdiškas, moteriškas skonis, kurį iliustruoja stichišką grožį spinduliuojanti lyrinė herojė, primenanti Michailo Bulgakovo Margaritą: „Nusispyriau batus ir pasileidau plaukus / mėnesienos diskotekoje“ (p. 25). Tad šiuo atveju reiktų pritarti K. Navakui, kad I. Valantinaitė tikrai skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių moterų rašytojų, kurios moterišką rašymą (écriture féminine) identifikuoja tik su rupia leksika, ribinių situacijų išgyvenimais, autentiškomis, t. y. ne visai gražiomis, moteriškosiomis patirtimis ar veikiau ligomis ir traumomis bei laukinės vilkės ar vyriškojo animus savyje paieškomis.

I. Valantinaitės rašymui labiau tiktų jouissance patyrimas, kai kalba moteriškoji anima, kai kalba moters kūnas („dar neparašyti eilėraščiai miega ant tavo odos: / kaktos, skruostų, vokų, lūpų…“, p. 30) su visomis gražiosiomis rūbų klostėmis. Jos tekstai yra tarsi priešnuodis socialiai užnuodytoms sąmonėms, o jos herojė – kviečianti džiaugtis akimirkomis, mylinti gyvenimą, jausminga moteris, kuri tapatinasi ne su laukinės vilkės, bet su princesės, raganaitės ar laumės archetipu. Ši herojė pasiryžusi eiti „į saule už lango tvinstantį ežerą“ (p. 30) ir lėkti basa „per sniegą, upes ir laužus“ (p. 33).

Be to, I. Valantinaitė pataiko į globaliai aktualias temas. Kaip skelbia šiuolaikinės amerikiečių poetės Monos Nicole Sfeir eilėraščio eilutė: išsvajotoji būsena – tai būsena be karo (Absence of war). Jau pats pirmasis I. Valantinaitės „Trumpametražių“ eilėraštis, pavadinimu „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“, yra lyg odė, skirta gyvenimo džiaugsmo ir grožio adoracijai, nes juk „šiuo metu šeimoje niekas neserga / ir mūsų šalyje nevyksta karas“ (p. 9). Eilėraščiais kalbama apie minimalistines faustiškąsias akimirkas: „Visa tai tam, kad ištiktų akimirkos, / Kai praskrendanti bitė perspėja: / Viens, du, trys – atsimerk!“ (p. 13).

Šios akimirkos nutinka operoje, kavinėje, medaus viešbutyje, italų restoranėlyje ar ant „languoto pikniko dekučio“, kai „bet kuri plakanti širdis / virsta bažnyčia“ (p. 19), o „Dievas ir puikybė taip darniai telpa / vienoje širdies kertelėje“ (p. 19). Išsakomos būsenos kartais pagardinamos ilgesio prieskoniu („žieduota ranka keliu taurę prie lūpų / ir švenčiu gyvenimą / už mus abi“, p. 11). Antrajame ir trečiajame knygos skyreliuose harmoninga ramybė išsklaidoma mirusiųjų ar nerimo užuominomis („Jie degina lapus kaip raganas / ir stebuklai ištinka mus vis rečiau“, p. 38), bet viso rinkinio bendros džiaugsmo koncepcijos nekeičia, nes juk viso to „galėjo tiesiog nebūti“ (p. 16).

I. Valantinaitės tekstų kūrimo būdas kaip trumpamet­ražių filmų, kuriuose fokusuojama vaizdo priartinimu ar kadro sulėtinimu: „Prieš paimdami į rankas įrankius / susidaužia taurėmis / ji vangiai pasitaiso pet­nešėlę“ (p. 36). Tokiu atveju estetines refleksijas gali sukelti žaidimas kamera, vaizdo hiperbolizavimas, detalės išryškinimas (pvz., „Musė tingiai ropoja prakąsto / obuolio himalajais“, p. 22; „Vyšnios pasidabruotame dubenyje sunkiai alsuodamos, / virpėdamos laukė godžių mūsų saujų“, p. 21). Tik neretai originalų meninį sprendimą gadina nelabai vykusios metaforos (pvz., „dėkingumo brangakmeniai“, „širdies holokaustas“, „būties styga“), kuriomis, perfrazuojant vieno eilėraščio eilutę, kaip „įvairiausiais audiniais pridengiama es­mė“ (p. 42).

Ankstesnių I. Valantinaitės rinkinių tekstai taip pat pa­sižymėjo kinematografiškumu. Viename interviu auto­rė yra išsakiusi pavykusio eilėraščio formulę: tai toks eilėraštis, kurį skaitantysis pamato tarsi filmą. Eilėraštis dažnai yra lyg statiškas vaizdas, kuriame kažkas yra, lėtai ropoja, bet nieko nevyksta (kaip I. Valantinaitės mėgstami prancūziški filmai, kuriuose mažai veiksmo, bet daug kalbos) arba veiksmas kažkoks metafizinis („Tiek daug tuščių lapų sapnuoja jame“, p. 22). Kuriamuose vaizduose tapybiškai dėliojami gražūs daiktai, kurių buvimas par excellence turėtų būti egzistenciškai svarbus. Sutiksime nemažai lokalizuojamų erdvių, ne tik geografinių, bet ir simbolinių: palangės, prasiveriančio lango, užuolaidos, mėlynojo kambario, onirinės erdvės ir kitų riboženklių, galinčių praplėsti psichologinės analizės lauką.

Nors šioje knygoje nėra ypatingai išskirtinų tekstų, vienas gražiausių ir charakterizuojančių autorės stilių eilėraščių būtų „Puokštė“:

Pasakius visus

suplanuotus žodžius

liko toks jausmas –

 

lyg tebebrauktum ranka

per sielos paviršių,

užkliudydamas grumstelius.

 

Neverk. Tai tik

mergelė M. pamerkė tavo širdį

į brangiausiąją vazą. (p. 23)

Prie I, Valantinaitės poezijos (gal net kaip tam tikrą sekimą) prišlietume nebent debiutinę elektroninę Virginijos Kulvinskaitės (Cibarauskės) knygą „Antrininkė“ (2017), kurios neįmanoma pačiupinėti taip, kaip I. Valantinaitės aksomo. Tik pastaroji būtų anksčiau minėtos rupios kalbos ir epinio pasakojimo atstovė. Beje, pati Cibarauskė I. Valantinaitės poeziją yra įvardijusi kokybišku populiariosios kultūros produktu. Sakytume, kad I. Valantinaitė gali sėkmingai konkuruoti ir su vadinamosios nepopuliariosios kultūros produktais, o jos estetinį skonį, inspiravusį knygos apipavidalinimą, reikėtų laikyti dideliu privalumu. Apipavidalinimo sprendimas puikiai išpildo ir suteikia papildomos reikšmės ekvivalentą turinio sumanymui. I. Valantinaitės knyga maloniai papuošia knygų lentyną, nors iki pilnos čiupinėjimo satisfakcijos trūksta patogaus šrifto dydžio. Kita vertus, skaitymas su didinamuoju stik­lu suteikia aristokratiško žavesio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien