Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2018 01 31

Eglė Ramoškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie ką mano knyga: kodėl klausimą palydi atodūsis?

unsplash.com nuotr.

Artėjant Vilniaus knygų mugei pasipila straipsniai apie knygas, apie autorius, naujų kūrinių apžvalgos ir recenzijos, laukiamiausių knygų dešimtukai ir dvidešimtukai, o skaitytojai daug valandų praleidžia knaisiodami informaciją ir ieškodami būsimų skaitymo patirčių.

Yra visokiausių paieškos metodų – kiekvienam pagal skonį, pagal kvapą, pagal autorių ar rekomendaciją, viršelį, apimtį ir šriftą, popierių ar dar kokią kitą materiją ar formą. Bet dažniausiai, ypač kalbant apie naujus ir negirdėtus autorius, paėmus knygą į rankas susipažįstama su anotacijomis, kurios turėtų padėti mielam skaitytojui suprasti, ar kūrinys atitinka jo asmeninius turinio poreikius: vis dėlto turinys (dažniausiai!) nusveria visus kitus kūrinio elementus.

Neperskaitau daugiau nei pusės šitaip išsirinktų knygų, o kartais skaitydama knygą klausiu jos, kur ši taip ilgai buvo. Anotacijos čia nekaltos: neįmanoma į tas kelias eilutes sudėti visko, ką gali duoti knyga. Iš kur čia dabar atsirado pirmasis asmuo? Atsakymas paprastas – iš nenoro kalbėti už visus ir švaistytis negalimais pacituoti pavyzdžiais, – todėl kalbėsiu iš savo patirties. Ta, kurią užsiauginau nuo mažens skaitydama krūvas knygų, ir ta, kuri ištiko parašius savo pirmąją.

Kaip turbūt ir visi, pirmą kartą su temos klausimu susidūriau mokykloje. Iki šiol su siaubu prisimenu tas tekstų suvokimo užduotis ir klausimą, apie ką yra kūrinys. Kaip galima atsakymą sutalpinti į sakinį? O būtent tiek reikalaudavo ir mokytojai, ir užduoties įvertinimo lentelės. Jeigu nežinai, apie ką yra kūrinys, sakydavo mokytojai, vadinasi, nesugebi suvokti kūrinio.

Nebuvo kitos išeities, kaip tik išdresiruoti savo suvokimą iki paviršutiniškumo ir, negalvojant apie mudviejų su kūriniu santykį, sakiniu įvardinti, ką pagrindinis veikėjas kūrinyje veikia. Grupė berniukų atsiduria negyvenamoje saloje ir iš naujo atranda visuomenės veikimo dėsnius. Tai buvo nedidelė balta katytė. Kunigystės keliu žengiantis jaunuolis bando nepaklysti tarp pasaulio pagundų. Nėra tokios knygos, kuri tilptų į sakinį. Nėra ir tokios, kuri kiekvienam skaitytojui būtų apie tą patį. Ir vis dėlto ta sakininė tema yra universalaus suvokimo išraiška: tai, ką kiekvienas, perskaitęs knygą, joje suras.

Kol neparašiau savo knygos, tol nepagalvojau apie tai, ką padaro tie į laisvę paleisti sakiniai, ką padaro tos keliažodės temos, kaip jos pavirsta budeliais, nusprendžiančiais, ar knyga sudomins malonųjį skaitytoją, ar ne. Pasikartoju: nėra tokios knygos, kuri tilptų į sakinį.

Kad ir kaip nemėgau šito išsiugdyto gebėjimo apibrėžti knygą sakiniu ir tikėjausi jo atsikračiusi su mokyklos baigimo diplomu, tačiau jis niekur nedingo. Kiekvienas pokalbis apie knygas prasideda jos trumpu pristatymu ir tuo sakiniu, apie ką gi yra kūrinys. Visai nesvarbu, ar pokalbiu rekomenduoji, ar siūlai šiukštu neimti į rankas, – tavo darbas yra pasakyti, kas ką toje knygoje veikia.

Kol neparašiau savo knygos, tol nepagalvojau apie tai, ką padaro tie į laisvę paleisti sakiniai, ką padaro tos keliažodės temos, kaip jos pavirsta budeliais, nusprendžiančiais, ar knyga sudomins malonųjį skaitytoją, ar ne. Pasikartoju: nėra tokios knygos, kuri tilptų į sakinį. Tad ar teisinga (gal čia labiau tiktų net žodis „sąžininga“, sąžininga sau ir savo skaitymo patirčiai) nulinčiuoti kūrinį, jeigu jis yra apie hobitus ir elfus, o man nepatinka maži žmonės plaukuotomis kojomis ar smailiomis ausimis? Juk tai kūrinys apie draugystę, apie pasiaukojimą, apie visa niokojantį egoizmą ir žudantį norą valdyti, apie genocidą ir karą, apie skirtingybių susivienijimą siekiant bendro tikslo ir dar daug kitų dalykų. Kurios temos yra svarbesnės? Ar žinote, kokia trilogijos anotacija? Apie elfus ir hobitus, keliaujančius į tamsos pasaulį.

Nesvarbu, ar esame tie rašytojai, kurie jau dėliodami knygų siužetus galvoja apie būsimus skaitytojus, ar tie, kurie rašydami negalvoja apie nieką kitą, tik apie patį kūrinį: visi viešumoje atsidūrę tekstai ten atsiranda tam, kad juos kažkas skaitytų, visi autoriai viešina savo tekstus tam, kad jie būtų skaitomi. Aišku, negaliu kalbėti už visus, tačiau nemanau, kad yra tokių publikuotų autorių, kuriems visai nusispjauti, ar kas nors skaitys jų kūrinius, ar ne. Vis dėlto jei nerūpėtų, tie kūriniai sau ramiai ilsėtųsi kur nors giliai pakavoti. O mums rūpi. Ir dėl šito rūpėjimo, kas kartą išgirdus klausimą, apie ką yra mano kūrinys (vėl pereinu prie pirmojo asmens), atsidūstu: laukia didelis darbas.

Įgrūsti svetimą tekstą į sakinį nėra sudėtinga – visi skaitantieji šitai puikiai moka. Vis dėlto įgrūsti savo tekstą į tą sakinį dažnai yra visiška neįmanomybė (nesu sutikusi autoriaus, kuris sugebėtų šitai padaryti, bet gal sutikau dar per mažai). Net jei ir suprantu, kad visi kūriniai turi savo auditoriją, kad tikrai tas mano kūrinys neprivalo patikti (o ir tikrai nepatiks) visiems, vis tiek noriu, kad kiekvienas žmogus, kuriam apie jį pasakoju, duotų jam bent šansą, nepaisant visų tvorų, kuriomis aptveriamos knygos: žanrais, amžiaus cenzais, recenzijomis, viršeliais, šriftais, popieriaus storiu ir visais kitais kriterijais, pagal kuriuos pasirenkama.

Vertinimas, kam ir ką pasakyti apie savo kūrinį, gali atrodyti prisitaikėliškai, lindimu į užpakalius, bandymu suvalgyti daugiau, negu telpa skrandyje, ir taip, kartais aš tikrai jaučiuosi kaip prekybos agentas. Tas toks vaikštantis po namus ir siūlantis prekes, kurių niekam nereikia.

Ir štai čia atsiranda tas atodūsis – tos kelios sekundės oro išleidimo iš plaučių pavidalu, per kurias turi įvertinti savo pašnekovą, prisiminti viską, ką apie jį žinai, perkratyti mintyse visus pokalbius apie knygas, apie tai, kas jam patinka ir kas ne, pasvarstyti, kokios temos jam yra aktualios šiuo metu, kokios galėtų būti aktualios ateityje, ir galiausiai įvertinti, ar mano knyga turi nors menką galimybę sudominti pašnekovą. Tik tada pradedi kalbėti apie temas, kuriomis šneka tavo knyga.

Žinau, kaip šitoks vertinimas, kam ir ką pasakyti apie savo kūrinį, gali atrodyti prisitaikėliškai, lindimu į užpakalius, bandymu suvalgyti daugiau, negu telpa skrandyje, ir taip, kartais aš tikrai jaučiuosi kaip prekybos agentas. Tas toks vaikštantis po namus ir siūlantis prekes, kurių niekam nereikia. Ir vis dėlto aš tiek daug kartų susidūriau ir vis dar susiduriu su knygomis, kurių fizinis pavidalas ir tai, kas parašyta viršelyje ar paskutiniuose lapuose, niekada nebūtų privertęs manęs jas pasirinkti. Kažkaip tos knygos turėjo mane pasiekti. Ir šitai įvyko niekieno kito dėka, o tik tų, pasivertusių prekybos agentais. Šitos knygos yra vienos geriausių mano perskaitytų sąraše.

Kai visose medijose pilna informacijos apie kūrinius, paimdami knygą į rankas mes apie ją žinome jau per daug. Dėl to atsiranda lūkesčių, o lūkesčiams nepateisinti kartais užtenka mikrobinių nepatikimų. Kūrinys niekada nebus geras, jei jis mums kažkuo užkliuvo: aštuonetas yra geras pažymys, bet jis niekada nebus dešimt. Imdamas į rankas knygą, kuriai neturi lūkesčių, susiduri su precedentų neturinčia patirtimi, – nežinai, ko iš jos tikėtis, išskyrus tai, kad kažkas pasakė, jog joje yra nagrinėjama tau aktuali tema: pirmosios meilės, artimo mirties, vienatvės ar visa užvaldančio džiaugsmo, kuriuo negali pasidalinti su kitais. Imdamas į rankas knygą, kuriai neturi lūkesčių, gali išgyventi tą skaitymo patirtį, dėl kurios knygos ir paimamos į rankas, – dėl dešimtuko.

Kadangi nebesu paauglė, nebesu ir jaunimas, tarp savo draugų surasti besidominčiųjų young adult žanro literatūra buvo labai sudėtinga. Privalėjau rasti tas eilutes ir tuos sakinius, kurie paskatintų žanro auditorijos neatitinkančius asmenis perskaityti mano knygos rankraštį. Anotacijos tikrai nebūtų užtekę – juk vis dėlto anotacijos skirtos pasiekti didžiausią auditoriją, šiuo atveju – jaunesnį skaitytoją. Kiekvienas rankraščio įvertinimas prasidėdavo vienokia ar kitokia „šiaip jau tokių knygų aš neskaitau“ interpretacija, o baigdavosi tuo, kad gal ir be reikalo. Ir šie komentarai nėra išimtis, jie nereiškia, kad mano knygoje nagrinėjamos temos yra aktualios ne tik numatytajai auditorijai, – tai yra taisyklė: kiekvienoje knygoje yra daugiau nei anotacija, kiekvienoje knygoje yra atradimų, kiekviena knyga gali būti dešimtukas.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.