Borisas Grebenščikovas: dabar – demonų siautėjimo laikas

BBC kultūros apžvalgininkas Aleksandras Kanas su B. Grebenščikovu kalbėjosi apie kūrėjo nuotaiką ir naujo albumo įrašymą, taip pat atrado dešimt priežasčių, kodėl „Vremia N“ vertas atidaus dėmesio.

Ankstesnis albumas „Solj“ (liet. „Druska“ – red. past.) išėjo 2015-aisiais, dainos jam buvo parašytos pačiu dramatiškiausiu 2014–2015 metų periodu. Praėjo keleri metai, praėjo aštrumo pikas, bet ir „Vremia N“ taip pat persmelktas beviltiškumo nuotaikos. Ar tu su tuo sutinki ir kaip tai paaiškinsi?

Mes pabaigėme „Solj“ 2014-ųjų spalį. Dainos jam buvo rašomos 2013–2014 metais. Beje, jose dažnai numatoma, kas vyks ateityje, keletą kartų tuo galėjau įsitikinti. Bet nevilties nuotaika man – skatinantis veiksnys: prieš demonišką chaoso veidą negalima nuleisti rankų, reikia dirbti.

Pagal savo nuotaiką „Vremia N“ šiek tiek giminingas 1991 metais išleistam „Rusiškam albumui“. Ar iš tikrųjų yra kai kas bendro su to meto laiko griūties bei epochos pabaigos pojūčiu ir dabartine nuotaika?

Mano manymu, dabar ne epochos pabaiga, o demonų siautėjimas; o demonai dabar kiti; bet tu teisus – kai kas bendro yra, turbūt tokia mūsų, rusų, specifinė reakcija į tai: mes viską priimame kaip pasaulio pabaigą. Bet, laimė, taip nėra. Gyvenimas tęsiasi, vadinasi, privalome padaryti viską, ką galime, kad pasaulis po mūsų taptų geresnis.

Įrašant albumą dalyvavo beprecedentis skaičius muzikantų iš pačių įvairiausių pasaulio šalių. Kaip jie buvo pasirinkti?

Albumą „Belaja lošadj“ (liet. „Baltas arklys“ – red. past.) įrašinėjome Airijoje, pakviestų muzikantų buvo dar daugiau, ten grojo beveik visa Šiaurės Airija. Čia tik keletas man svarbių žmonių: Brianas Eno, Richardas Thompsonas, Melas Colinsas, Leo Abramsas – ir seni „Akvarium“ bendražygiai: Jeremi ir Polas Stites. Dar smuikininkas iš Tuniso Ziedas Zuari, kurį rekomendavo Jastinas Edamsas, Roberto Planto gitaristas. Aš specialiai važiavau į Tel Avivą įrašyti keletą rytietiškų muzikantų. Muzikantų pasirinkimą nulėmė pačios dainos: štai čia reikalingas bulgarų choras, čia – smuikas, o čia – sunki rėkianti gitara.

Tu visada labai rimtai žiūrėjai į albumų įrašus, aranžuotes ir garso kokybę, tačiau pastaraisiais metais labai išaugo ir finansinės išlaidos, ištobulintas ir teisingas garsas. Ar jauti, kad pagaliau pasiekei idealų skambėjimą?

Ne, tai dar vienas žingsnis kelyje. Mes mokomės sukurti šiuolaikinę muziką. Aš visą laiką sakau „mes“, nes visa mano muzikinė veikla – tai visada „Akvarium“; aš tik tos grupės dalis, tai bendra kūryba. Ir kai ant albumo parašyta „BG“ – tai „Akvarium“ pseudonimas.

10 priežasčių klausyti naują BG albumą

1. Savo ankstesniu darbu „Solj“ B. Grebenščikovas iškėlė tokią aukštą kartelę – ir forma, ir turiniu – kad kiekvienam, kuris bent kiek seka ne tik rusų roko muzikos būklę, bet ir šiuolaikinę rusų kultūrą apskritai, naujas albumas taps privaloma gaire, padedančia suprasti šiuolaikinio ruso pasaulėžiūrą.

2. Jau patys pirmieji įžanginės naujo albumo dainos žodžiai duoda toną rimtam pokalbiui: „Leiskite man nutraukti amžinus ginčus, leiskite sugriauti sutvirtinimus ir ramsčius.“

Kaip nedaugelis šiuolaikinių rusų poetų, BG su nenumaldomu skausmu įsiklauso į šiuolaikinės rusų visuomenės būseną, aistringai, iki šauksmo išgyvena jos skilimą („brolis su broliu prarado ryšį“), dėl to – kartėlis ir bejėgiškumas („įtikink mane, kad viskas ne taip baisu, nuramink mane, aš negaliu daugiau rėkti“), orientyrų praradimas („mūsų krūtinėje buvo krištolo varpelis, ant jo užmynė, jis daugiau nebeskamba“), tikėjimo ir vilties („ten, kur buvo pavasario aušra – dulkės, tuštuma“).

3. Jo išgyvenimai niekada nėra plakatiški, juose nėra lozungų, nors nuorodų į nepraeinantį pavojų ir chaosą yra visur: „krauju pasruvusios akys, sunkus švininis slogutis“, „jie išbudino žvėrį, jis rėkia, jis negali užmigti“.

Eilutės „o tiems, kurie centre, jiems iki lemputės, mus nurašė kaip atliekas, iki pasimatymo, šviesus pasauli“ savo beviltiškumu primena kadaise išgarsinusį BG „Podmogu“.

4. Net jeigu nesidomite BG ir „Akvarium“ koncertine veikla, studijinių B. Grebenščikovo įrašų verta paklausyti. Kaip ir jo dievaičių bitlų 7-ojo dešimtmečio viduryje, skirtumas tarp koncertų ir įrašų jo darbe milžiniškas.

Albumas buvo įrašinėjamas dvejus metus aštuoniose studijose: Londone, Sankt Peterburge, Los Andžele ir Kijeve, dalyvavo dešimtys pačių įvairiausių muzikantų, rezultatas – neįtikimai sudėtingas ir turtingas garsų bei aranžuočių muzikinis produktas, kurio atlikti scenoje, net turint geriausius norus, nepavyks.

5. Šis albumas sukurtas nenuilstamai ieškant naujos muzikos kalbos, naujų formų, naujo skambesio. Seniai praėjo tie laikai, kai „Akvarium“ dainos buvo panašios viena į kitą. Kiekviena be išimties „Vremia N“ daina skamba naujai, neretai – visiškai netikėtai.

B. Grebenščikovas labai ilgai ieškojo prodiuserio, kuris galėtų suteikti jo dainoms naujo, aktualaus, šiuolaikinio skambesio. Jis pasirinko britą Steve’ą Jonesą, triskart „Grammy“ laureatą, naujos kartos žmogų. „Chemical Brothers“, „Моdi“, „Daft Punk“, „Roots Manuva“ – tai dar ne visas kūrėjų sąrašas, su kurių albumais dirbo S. Jonesas, tad galima įsivaizduoti, kokio garso ieškojo BG.

Albumas skamba šiuolaikiškai, bet išlaiko analogišką šilumą ir įprastą firminį garsą: visaverčiai styginiai, akordeonas, fleitos, net šiandien archajiškas, bet toks mielas seno melomano ausiai melotronas.

Ir dar svarbesnis naujo darbo ypatumas – kiekvienas itin turiningų dainų žodis puikiai girdimas, kaip neretai pasitaiko klausantis roko muzikos, jums nereikia įsitempti, norint suvokti vienus ar kitus teksto niuansus.

6. B. Grebenščikovas visada siekė skambesio bei aranžuočių turtingumo ir įvairovės, tai tapo įmanoma tik pastaraisiais metais. Tai Rusijos roko muzikai beprecedentė stilistinė ir net geografinė sklaida.

Bulgarų choras, Izraelio muzikantai, grojantys įvairiomis liutniomis ir rytietiškomis arfomis, guslėmis, nekalbant apie tradiciškesnius roko instrumentus – tikras muzikinis internacionalas.

Ypač verta paminėti tunisietį smuikininką Zijedą Zuari. Jo sugalvotos ir įrašytos pusantros dešimties smuiko partijų „Solj“ dainai suteikė užburiančią psichodelinę būseną.

Dar vienas įrašo dalyvis – paslaptingas „Found Sounds“ kūrėjas, užšifruotas Angelo Mysterioso vardu.

BG vylingai mirkteli tokiems kaip jis žinovams: 1967 metais susietas su kontrakto įsipareigojimais George’as Harrisonas buvo priverstas slėptis su labai panašiu pseudonimu L’Angelo Mysterioso įrašant vieną „Cream“ grupės dainą, to paprašė jo draugas Ericas Claptonas. 2016 metais Angelo Mysterioso vėl pasirodė E. Claptono albume, dėl to kilo gandų, kad pastarasis panaudojo senus G. Harrisono įrašus. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo jaunas dainininkas Edas Shiranas.

Koks paslaptingas angelas yra prisidėjęs prie „Vremia N“ – kol kas paslaptis.

7. Kaip ir „Solj“ albume, taip ir „Vremia N“, BG įgyvendina jaunystės svajones – pažaisti, įsirašyti su muzikantais, kurie buvo jo jaunystės dievaičiai. Troškimas suprantamas, o rezultatai nevienareikšmiški. Briano Eno dalyvavimas „Krestovom pochode ptic“ (liet. „Paukščių kryžiaus žygyje“ – red. past.) veikiau simbolinis – B. Eno garsus ne tik kaip instrumentalistas, bet ir turintis prodiuserio nuojautą bei skonį.

Užtat dirginanti Richardo Tompsono gitara „Na ržavom vetru“ ar veriantis isteriškas Melo Kollinso saksofono garsas – tikrai ne dekoratyvinė puošmena. Tai reikšmingos, turinčios aiškią prasmę spalvos.

Beje, pritrauktų muzikantų būrys jaunystės dievaičiais neapsiriboja. Itin sprogdinanti, be galo ekspresyvi 40-mečio Leo Ebramso gitara. Pastarasis yra bendradarbiavęs su Brianu Eno, Paulu Simonu, Jarviu Cockeriu, Marianne Faithfull ir kitais muzikos grandais.

8. Nuolatinis BG pagarbus kreipimasis į Dievą – neatskiriama jo kūrybos dalis. Šiame fone anksčiau netikėtai įžūliai skamba dainos „Pesni neliūbymich“ (liet. „Nemylimųjų dainos“) eilutės: „man daugiau nereikia tavo būties paslapčių, tiesiog pažvelk man į akis ir pasakyk, kad tai tavo valia“.

9. „Vremia N“ ne tik pilietiškas, bet jame ir tai, kas visada svarbu, brangu kiekvienam asmeniškam albumui, kuriame yra aistra, refleksija („knygose parašyta, kad viskas buvo veltui, kad nieko nėra nė žodžio apie tai, kas iš tikrųjų yra“), nusivylimas („mes siekėme tapti šviesiausi už visus pasaulyje, o jis tamsus kaip naktis“, „neprieinamos sienos, į kurias atsimušiau, pasirodė kaip pigus proto žaisliukas“), jame yra neišvengiamas su amžiumi augantis vienatvės jausmas („mano draugas kažkur dingo, vadinasi, man nėra kur ir dėl ko statyti tiltų“).

10. Vis dėlto yra ir dieviška, ir šviesi pradžia. Finaliniame „Krestovom pochode ptic“ jis pasiekia švarų, aiškų – ne dirbtinai linksmą ir ne saldžiai sentimentalų, o tikrą, nuoširdų prašviesėjimą. Grįžta net ir Dievas: „Mano Viešpatie, kas, jei ne tu. Pasakyk man, kaip tave apdainuoti.“.

Pagal BBC RUSSIAN parengė Michalina Bočiarova