Esu Karolis

„Gyvenu stovykloje. Mama sako, kad čia esame kelis mėnesius, bet manau, kad tai, kas buvo anksčiau, tėra tik sapnas. Mama sako, kad taip yra dėl alkio. Stovykla tai tokia vieta, kur yra labai daug žmonių, kurie visai neatrodo kaip žmonės. Jie pavargę ir baisiai sulysę. Mama sako, kad tiems, kurie iki stovyklos buvo liekni, yra lengviau, nes jų skrandžiai maži, o čia nėra ką valgyti.“ (Ištrauka iš knygos „Esu Karolis“. Autorė Natalia Gancarz).

„Esu Karolis“ – tai vaikams skirta knyga apie Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą romų holokaustą – Samudaripen. Knygos autorė Natalia Gancarz yra lenkų etnologė, romų kultūros tyrinėtoja, scenaristė, mokslinių publikacijų, eilėraščių ir prozos kūrinių autorė, 2011 m. išleidusi eiliuotą abėcėlę romų vaikams „Romano Abecadło“.

Natalia Gancarz jau daugelį metų gilinasi į romų kultūros bei holokausto temas. Sujungusi abi temas, ji išleido knygą, skirtą vaikams, taip pat ir suaugusiesiems. Lenkijoje ši knyga buvo išleista „Mietek na wojne“ pavadinimu. Kodėl? „Tai – grynas atsitiktinumas“, – sako autorė. – Tačiau a. a. mūsų draugas, žymus romų rašytojas ir poetas Karolis Oglinsky knygos pristatymo Lenkijoje metu pasakė, kad ši knyga yra apie jį, nes jis buvo Aušvico stovykloje, iš kurios buvo ištrauktas ir išgelbėtas.“ Tad Lenkų instituto bei Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangomis į lietuvių kalbą išversta ir mokyklose platinama knyga turi jau kitą pavadinimą.

„Nusprendėme, kad visuose kituose knygos vertimuose mūsų draugo atminimui bus vardas Karolis. Tačiau Austrijos ambasadoriaus Varšuvoje pastangomis ši knyga verčiama į vokiečių kalba, ir ten atsiranda vardas Rudy. Rudy Sarkozi buvo žymus Austrijos romas, kuris išgyveno karą“, – sako knygos autorė. Ji teigia, kad vardas nėra svarbu, kadangi kiekviena bendruomenė turi savo didvyrius. Šiuo metu knyga verčiama į anglų kalbą, o romų lingvistas, verčiantis knygą į romų kalbą, irgi dar nesugalvojo vardo pagrindiniam veikėjui.

„Taip atskleidžiama niūri kasdienybė Aušvice. Pabaigoje atsiranda viltis, kad karas pasibaigs, tad knyga vėl nušvinta spalvomis. Norėjau pateikti istoriją vaiko akimis, kad iliustracijos parodytų realijas, kaip jas mato vaikai. Rašydama knygą ją rodžiau 7–10 amžiaus vaikams, ir pastebėjau, kad ji labiau skirta 12-mečiams, – pasakoja menininkė. – Kaip vaikai priims knygą, priklausys nuo šeimos jautrumo. Ypač svarbu, kad pedagogai galėtų tinkamai pristatyti šią medžiagą.“„Esu Karolis“ – tai mažo romų berniuko, labai norėjusio išsigelbėti, dienoraštis. Jį rašydama autorė rėmėsi Aušvico muziejuje išleista knyga, kuri buvo parengta pagal išgyvenusiųjų liudijimus. Berniuką vadina Bachtalo, o tai reiškia „Lydimas sėkmės“. Iliustruotoja Diana Karpowicz spalvomis papuošia tik pirmuosius ir paskutiniuosius knygos puslapis. Visi kiti – niūrūs ir pilki.

Pasaulyje daug kalbama apie žydų holokaustą, tačiau Europos romai irgi buvo žudomi mirties stovyklose. Aušvico-Birkenau stovykloje kalėjo 23 000 romų iš Prancūzijos, Olandijos, Kroatijos, Belgijos, Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Vengrijos, Norvegijos ir Ispanijos. Buvo vykdomi žiaurūs medicininiai eksperimentai su vaikais, kuriuos vykdė „daktaras“ Josefas Mengelė.

Natalija Gancarz jau trejus metus keliauja po Europą ir surašo vietas, kuriose minimas romų holokaustas. Lietuvą ji taip pat aplankys. Ji teigia, kad romai, kurių ištisos šeimos buvo žudomos Antrojo pasaulinio karo metais, nesuprato, jog šios žudynės buvo visos sistemos dalis.

Prisiminimai apie žudynes būdavo perduodami iš kartos į kartą. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje romų holokaustu pradėta domėtis, rašyti straipsnius, rinkti faktus. Dešimtajame dešimtmetyje jau išaugo išsilavinusi romų karta, kuri pradėjo save identifikuoti istorijoje. Pirmosios romų holokausto atminimo lentos buvo skirtos atminti šeimos nariams, tačiau jau pradedama kalbėti apie didesnį atminimo poreikį. Taip kuriama romų tapatybė ir atmintis.

Žymus lenkų romologas dr. Adamas Bartoszas teigia, jog romai yra grupė, kuri diskriminuojama Europoje, amžiams bėgant praradusi galimybę išsaugoti savo kultūrą. Prieš 4–5 metus Vidurio Europoje gimė jaunų romų, pradėjusių minėti holokaustą, judėjimas. Šie romai kiekvienų metų rugpjūčio 2 d. kviečia atvykti į Lenkiją romus iš Amerikos, Australijos ir kitų kontinentų kartu minėti holokaustą. Apie romų holokaustą iki šiol kituose kontinentuose gyvenantys romai žinojo nedaug, tad jo minėjimas tampa svarbia romų identiteto kūrimo dalimi.

Aušvico II-Birkenau stovykloje vokiečių įsteigta vadinamoji čigonų šeimų stovykla (Zigeunerfamilienlager) buvo likviduota 1944-ųjų naktį iš rugpjūčio 2 į 3 d. Dujų kamerose tuomet buvo nužudyti beveik 3 tūkstančiai paskutinių romų stovyklos kalinių: vaikų, moterų ir vyrų. Iš viso Aušvico-Birkenau stovykloje kalėjo apie 23 tūkstančiai romų, deportuotų iš 14 šalių. Iš jų per 20 tūkstančių mirė nuo bado, ligų arba buvo nužudyti. Per Antrąjį pasaulinį karą iš viso žuvo daugiau nei 500 tūkstančių romų.