2018 02 15

Rūta Jakimauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Nacionalinės premijos laureatė E. Gabrėnaitė: „Norėčiau, kad atsirastų daug daugiau žmonių, kurie didžiuotųsi Lietuva“

Aktorė Eglė Gabrėnaitė. Lauros Vansevičienės / Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė GABRĖNAITĖ apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Kadaise į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta ji patikėjo R. Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino: tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.

Miela Egle, šiandien vasario 16-osios išvakarės. Ar turite kokių nors įdomių prisiminimų, susijusių su šia data?

Prisimenu, vieną kartą su Vilniaus mažuoju teatru mes skridome iš gastrolių Amerikoje. Šalia manęs lėktuve sėdėjo kolega Arnas Rosenas. Kai įskridome į Lietuvos oro erdvę, jis parodė į savo ranką sakydamas: „Matai? Lietuva! Net rankos plaukai pasišiaušia.“ Aš visada šitai prisimenu, kad ir kus būčiau, ir visada pagalvoju: „Dieve Dieve, niekada negalėčiau niekur gyventi: nei Kolumbijoje, nei Brazilijoje, nei Amerikoje. Galėčiau tik čia. Štai kas man yra Vasario 16-oji. Suvokimas, kad galėčiau gyventi tik čia.“

Paminėjote gastroles. Ar nors kartą patyrėte jausmą, kad per jus, aktorius, per jus, kūrėjus, pasaulis sužino apie Lietuvą?

Žinoma. Kalbos nėra. Pamenu 1984-uosius, mes Rygoje vaidinome Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Girdžiu, kaip Laimonas Noreika ima sakyti finalo tekstą, kuriame paraidžiui nuskamba Lietuvos vardas. Aš buvau užkulisiuose ir girdžiu triukšmą: salė stoja, žmonės verkia ir deklamuoja: LIE-TU-VA. Tai buvo dar tik 1984 metai.

Arba pirmosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės, maždaug 1990-ieji. Režisierius Rimas Tuminas buvo mumis kažko nepatenkintas. Mes susitragedinę vaikščiojome po viešbutį, ūžėme iš kambario į kambarį. Ir staiga – rytas. Režisierius ateina su šūsniu laikraščių, besišypsantis iki ausų. O ten mes taip išgirti!!! „Jūs dar niekada nematėte tokio žydinčio Vyšnių sodo“, – rašė laikraštis „Derby Evening Telegraph“. Pajutome, kad mūsų tiek nedaug, o apie mus taip gražiai kalba, tiek daug ir taip gražiai rašo. Vienas britų aktorius tuomet priėjęs pasakė: „Aš niekuomet nemačiau TOKIO „Vyšnių sodo“. Ar jūs žinote, kokie jūs laimingi? Laimingi, kad esate visi kartu. Jūs esate kumštis.“

Pamenu Čikagą. Mes stovime su sunkiais miliniais rūbais, o visa salė skanduoja.

Pamenu Stokholmą ir spengiančią tylą po „Vyšnių sodo“. O paskui pratrūkusias ovacijas. Eidama grimo kambario link matau – iš tolo atlinguoja žilas žmogus, teatro direktorius, jis prieina ir sako: „Šiandien namo aš negrįšiu, kur aš eisiu, dar nežinau, bet namo aš negrįšiu.“ Jis buvo toks sukrėstas mūsų spektaklio.

Tai tokie prisiminimai, štai tada mūsų žiūrovai sužino, iš kur mes, kas mes, štai tada jie ir išmoksta sakyti „Lie-tu-va“. Retas aktorius išgyvena tokias akimirkas…

Užsiminėte apie 1990-uosius. Tai buvo ypatingas laikas – Vilniaus mažojo teatro pradžių pradžia. Pirmieji savarankiško teatro žingsniai, pirmieji spektakliai, pirmosios gastrolės.

Tai buvo tokia didžiulė laimė kurti teatrą, iš meilės kurti spektaklius (sako, kad iš meilės gimsta labai gražūs vaikai, bet kokie gražūs spektakliai gimsta iš meilės!). Aš tik dabar suprantu, kas tai yra. Kai tu eini į sceną, kad ir kas būtų. Pirmose gastrolėse Norvegijoje, Danijoje, Estijoje, Švedijoje, Suomijoje mes suvaidinome beveik trisdešimt spektaklių. Kai jau atrodė, kad neliko jėgų, užtekdavo užlipti į sceną, pajusti tuos žmones, kurie žiūrėjo į mus su tokia meile, kad suvaidinti blogai tapdavo nebeįmanoma… Mes buvome visi lyg pamišę, o noras dirbti buvo ne kvadratu, o kubu: pradedant Rimu Tuminu, kuris patikėjo mumis ir kuriuo patikėjome mes.

A. Čechovo „Vyšnių sodas“, B. Brechto „Galilėjus“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, G. Gorino „Svifto namai“, N. Gogolio „Revizorius“, M. Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“. Tai tik dalis Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kuriuose jūs sukūrėte įstabius vaidmenis. O kuris spektaklis, kuris vadimuo labiausiai įkrito į jūsų širdį, į atmintį?

Vienas tokių – Rimo Tumino „Čia nebus mirties“. Aš ten vaidinau be žodžių. Tai spektaklis apie Paulių Širvį. Tai – apie Sibirą. Mes vaidinome, o tuo metu čia tankai gatvėmis važinėjo. Ir kai aš išėjau į sceną, pamačiau verkiantį Regimantą Adomaitį, jis vėliau pasakė: „Čia spektaklis apie mane, čia apie mano vaikystę.“

Aktorė Eglė Gabrėnaitė. Lauros Vansevičienės / Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.

Vieną kartą mano studentas Mindaugas Karbauskis man nusprendė padaryti siurprizą – parodyti mano vaikystės Tytuvėnus: bažnyčią, ežerą, pušyną. Artėdama prie bažnyčios aš bandžiau užsimerkti. Atsimerkiu – ji tokia pat graži. Ir kai užlipau ant bažnyčios akmenų, aš gyvenime taip neverkiau.

Labai stipru! O kas jūsų stiprybės šaltinis? Kokius žmones, kokias vertybes, prisiminimus jūs atsinešate iš savo vaikystės?

Pagrindinis dalykas gyvenime yra meilė. Jos man daugiausia davė mano močiutė Michalina ir senelis Stasys. Močiutė mano gyvenime buvo viskas. Ji man sakydavo: „Jeigu negali padaryti gero, tai bent nedaryk nieko blogo.“ Jinai buvo moteris, kuri pati išmoko skaityti, ji turėjo galimybę išvykti į Ameriką, bet apsisprendė likti Lietuvoje.

Iš senelių gavau tiek meilės, kad užtektų gal kokiems trims žmonėms, ir tai būtų per daug. Aš buvau tokia mylima šiųdviejų žmonių. Jie taip tikėjo manimi, jie atidavė viską man. Jie mane augino nuo aštuonių mėnesių, nes tėvai tuo metu studijavo Maskvoje. Seneliai ir dabar (jau iš aukštai) ramsto mane pagalvėmis, jų meilės man ir iki šiol užtenka.

Miela Egle, mes kalbamės Lietuvos šimtmečio išvakarėse ir likus kelioms akimirkoms iki Nacionalinių premijų įteikimo Prezidentūroje. Kokią Lietuvą Jūs norėtumėte matyti rytoj ir po daugelio metų?

Atsakysiu savo Lietuvos ir muzikos teatro akademijos studentų žodžiais. Kai jų paklausiau, kas jiems Lietuvoje nepatinka, kodėl jaunimas bėga iš Lietuvos, vienas man atsakė taip: „Mane labai žeidžia išsigandusios žmonių akys ir baisus pataikavimas. Pataikavimas iš baimės.“ Taigi norėčiau matyti daugiau žmonių, kurie nebijo BŪTI, kurie didžiuojasi Lietuva nepriklausomai nuo to, kokia valdžia: gera ar bloga.

Norėčiau, kad daugiau žmonių mylėtų šitą šlapią, lietaus nuplautą žemę. Kai važiuoju į Anykščius – žalia žalia (kuo ne Kolumbijos, kuo ne Balio salos?!). Labai norėčiau, kad atsirastų daug daugiau žmonių, kurie didžiuotųsi Lietuva.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokios pačios brangiausios Lietuvos vietos jums?

Aš turiu du paveikslus, kuriuose Tytuvėnų bažnyčia, šalia kurios aš gyvenau nuo 2 iki 8 metukų. Tas Tytuvėnų grožis su tais pušynais ir ežerais… Senelis dirbo kioske, kuris stovėjo prie miško. Vasarą senelis mane migdydavo tame kioske, ant lentynos, kur laikraščiai sudėti. Po to aš bėgiodavau po tą spyglių pilną mišką. Tas miško kvapas, tų spyglių kvapas: tu atsiguli, o tos smilgos – aukštos aukštos, boružė – didelė didelė, kažkoks dobilėlis – su didžiule raudona galva…

Ilgėjausi savo vaikystės Tytuvėnų, bet mane atkalbinėdavo, kad nevažiuočiau, kad geriau tą vaikystės pasaką ir stebuklą pasilaikyčiau sau. Bet vieną kartą mano studentas Mindaugas Karbauskis man nusprendė padaryti siurprizą – parodyti mano vaikystės Tytuvėnus: bažnyčią, ežerą, pušyną. Artėdama prie bažnyčios aš bandžiau užsimerkti. Atsimerkiu – ji tokia pat graži. Ir kai užlipau ant bažnyčios akmenų, aš gyvenime taip neverkiau. Ir netgi takelį radau, kuriuo bėgdavau. O paskui nuvažiavau prie ežero, ir jis visai nepasikeitęs. Įvyko stebuklas. Ir aš supratau, kartais reikia nuvažiuoti ir pamatyti mums brangiausias vietas. Mes, aktoriai, tai mokame padaryti – atsigulu ant kilimo ir nuvažiuoju ten, kur man reikia: į tuos ežerus, į tuos pušynus, tik senelių ir kiosko nebėra. O viskas likę.

Eglė Gabrėnaitė ir Arūnas Sakalauskas rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Dimtrijaus Matvejevo nuotr.

Tą dieną, kai mes baigėme įrašinėti „Vilių Karalių“, kažkas iš televizijos darbuotojų man įteikė dovaną – Lietuvos vėliavą. Iškart po to sužinojau ir apie Nacionalinę premiją. Labai daug dovanų, sveikinimų per vieną dieną! Taigi Vasario 16-ąją kelsiu vėliavą.

Išties šios dienos kiekvienam iš mūsų puiki proga prisiminti tai, kas taip skaudamai brangu. Prisiminti, aplankyti bent mintimis. Rytoj Vasario 16-oji. Ar kelsite Lietuvos vėliavą, ar turite ją?

Ką tik Lietuvos televizijoje įrašinėjome Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“. Nuostabus darbas, nuostabus režisierius, fantastiškas kūrinys. Tą dieną, kai mes baigėme įrašinėti „Vilių Karalių“, kažkas iš televizijos darbuotojų man įteikė dovaną – Lietuvos vėliavą. Iškart po to sužinojau ir apie Nacionalinę premiją. Labai daug dovanų, sveikinimų per vieną dieną! Taigi Vasario 16-ąją kelsiu vėliavą, be to, planuoju uždegti ir vieną iš 100 simbolinių laužų Gedimino prospekte Vilniuje, kurie liepsnos nuo Katedros iki Nepriklausomybės aikštės. Aš uždegsiu 96-ąjį, kuris bus netoli Seimo.

Švieskite ir šildykite. Su švente. Su Nacionaline premija. Su Lietuvos gimtadieniu.