Garso takelis Jóhannui Jóhannssonui atminti

Kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas (1969–2018).

2016 metų rugsėjo mėnesį rašiau apie išskirtinį albumą, kuris tąkart pasiekė mano ausis:

„Matyt, nėra geresnės istorijos apie muzikos ir meilės susikirtimą už Orfėjo mitą. „Oskarui“ už savo garso takelius filmams („Sicario“, „The Theory of Everything“) nominuotas islandų kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas neria į Orfėjo pasaulį, eina kitapus veidrodžio. Atsimenate šią sceną iš Jeano Cocteau filmo „Orfėjas“? Kompozitorius sako, kad būtent šio praėjusio amžiaus vidurio kino impresionisto darbai tapo inspiracija albumui. Albumui, kuris yra savotiškas „kas būtų, jei aš būčiau kūręs muziką Cocteau „Orfėjui“. O jei atmestume ryšį su kinu, „Orphée“ tikrai patiks Arvo Pärto, Philipo Glasso gerbėjams. O ir visiems islandiškos muzikos tradicijos mylėtojams.“

Ir štai prieš kelias dienas pasaulis neteko Jóhanno Jóhannssono. Ar pasaulis suvirpėjo? Šio vyro mirtis (jam tebuvo 48) apie save pareiškė trumpomis žinutėmis spaudoje (užsienio, žinoma, argi mūsų antraščių meistrai bus tokį girdėję…), keliais intelektualios muzikos mylėtojų pasidalinimais socialiniuose tinkluose. Nieko panašaus į Davido Bowie, Leonardo Coheno, Tomo Petty ar kitų rokerių mirtis, per kurias nepraleidžiame progos pasirodyti, primindami ir mūsų pačių biografijas, jaunystę, tokius išlavintus skonius. Nieko nepadarysi. Populiariojoje kultūroje garsenybės mirtis, o ypač netikėta, seniai yra stipriausia viešųjų ryšių priemonė, paskutinis įvaizdžio akcentas.

Akademinės muzikos kompozitorius mirė tyliai, be didelio šaršalo ir masinės psichozės. Minimalistiškai, taip, kaip ir kūrė. Tačiau žmonėms, kurie sekė, kurie godžiai gaudė ir ieškojo aukščiausios prabos muzikos, J. Jóhannssonas buvo išskirtinis kompozitorius. Kai kas iš akademinės muzikos rato jį vadino vienu svarbiausių ir įtakingiausių muzikų pasaulyje.

Jóhannas Jóhannssonas gimė ir užaugo Reikjavike, grojo gitaromis visokiose indie grupėse, kurių toje šalyje, ko gero, tenka po vieną dviem gyventojams. Kiekviena laiptinė, kiekvienas kaimelis ten turi po kelias keisčiausios muzikos grupes. Kažkodėl net pigiausias islandiškas popsas skamba intelektualiai, palyginti su likusio pasaulio banalybėmis. Ir iki šiol šios šalies muzikinis fenomenas kritikų ir gyrėjų linksniuojamas su pagarbia nuostaba.

Greitai Jóhannas pajuto, kad instrumentalisto vaidmuo jam per menkas. Praėjusio dešimtmečio pradžioje jis įkūrė muzikos leidybos kompaniją, „leiblą“, kuris skatino bendradarbiavimą tarp skirtingų žanrų muzikantų, griovė sienas ir stereotipus, kurių taip pilna Lietuvos muzikantų bendruomenė. Pamanykit, aš groju džiazą, man ne lygis, o aš, žinote, labai rimtas akademikas, o štai mes – pankai ir jūs mūsų niekada nesuprasite.

Kartą vienas žmogus manęs paprašė nerašyti apie muziką, ypač „rimtąją“, nes aš neturiu tam reikiamos kvalifikacijos. Tartum muzika priklausytų kažkokiam išrinktųjų ratui. O kitą kartą vienos garbingos salės atstovai mano kolegai pareiškė, kad nereikėtų groti su tokiais mėgėjais kaip Razauskas, jei jis nori ir toliau turėti galimybę toje rimtoje salėje groti.

Tai štai, J. Jóhannssonas darė viską, kad šitą negerą kvapą išsklaidytų. Pats jis aktyviai domėjosi elektronine, klasikine muzika, džiazu, alternatyviuoju roku, nors vengė muziką skirstyti žanrais. Kaip bendrą vardiklį jis rinkosi ne žanrą, laikotarpį, bet nuotaiką, emociją ir muzikos komunikacijos galimybę. Koks gi skirtumas, kokiais instrumentais ir kur, kieno ir sukurta muzika, jei ji su tavimi kalbasi?

2002 metais J. Jóhannssonas išleido savo pirmąjį solinį albumą „Englabörn“, kurį išgirdo kino režisierius Denisas Villeneuve’as. Tada dar nesukūręs savo garsiausiųjų filmų, tada dar ne tokia pasaulinė garsenybė, kokia jis yra dabar. Beje, taip pat islando dėka.

Denisas pasiūlė Jóhannui sukurti garso takelį jo filmui „Prisoners“ ir iškart pažino ne tik išskirtinį kompozitoriaus talentą atspindėti emocijas, bet ir besąlygišką atsidavimą bendram kūriniui. Po šio filmo sekė dabar jau pripažinti kino šedevrai „Sicario“ ir „Arrival“. Taip pat Jameso Marsho „The Theory of Everything“ ir legendinio Darreno Aronofsky „Mother!“ Visi šie islando garso takeliai buvo pripažinti ir įvertinti aukščiausiais įmanomais apdovanojimais, nominacijomis, o pats J. Jóhannssonas tapo vienu geidžiamiausių garso takelių kūrėjų Holivude.

Tiesa, kompozitorius nedirbo su bet kuo. Islandas buvo absoliutus perfekcionistas ir darbo imdavosi tik tada, jei pats tikėjo filmu, jo kūrėju, matė intelektualinę ir dvasinę filmo vertę. Kitaip tariant, tuščiai pramogai jis neparsidavė.

Štai, pavyzdžiui, tas pats D. Villeneuve’as pakvietė Jóhanną kurti garso takelį klasikinio „Blade Runner“ (kurio prisiekęs gerbėjas esu!) tęsiniui „Blade Runner 2049“. Tačiau netrukus turėjo islandą pakeisti Hansu Zimmeriu, nes J. Jóhannssonas atsisakė sekti legendinio Vangelio pėdomis ir siekė sukurti visiškai naują muzikinę tęsinio nuotaiką, o prodiuseriai reikalavo laikytis patikrinto kelio. Vis dėlto tęsinys išėjo puikus!

Maža to – kompozitorius yra neleidęs naudoti savo muzikos po to, kai pamatydavo galutinį rezultatą. Kartais dėl to, kad jam nepatikdavo filmas, o dažniausiai dėl to, kad manydavo, jog režisieriui labiau tiktų kitas takelis. Įsivaizduojate? Kokiam reikia būti nesavanaudžiam, kad atsisakytum milijoninio honoraro ir siūlytum konkurento darbą, nes jis tau atrodo geresnis? Rinkoje, kurioje konkurentas tuo pačiu tau niekada neatsakytų?!

Paskutinis J. Jóhannssono taip ir nepradėtas darbas turėjo būti HBO specialiai kuriamam ciklui „Chernobyl“.

Kalbu apie muziką kinui, apie tai, dėl ko islandas buvo labiausiai žinomas, tačiau negalima nuvertinti solinių J. Jóhannssono darbų. Pirmą kartą išgirdau kompozitorių iš kūrinio „IBM 1401“, kurį įkvėpė kūrėjo tėvas, dirbęs prie pirmųjų istorijoje kompiuterių kompanijoje IBM. Kūrinyje centrinė melodinė linija grojama būtent istoriniu IBM 1401 kompiuteriu, pritariant orkestrui.

J. Jóhannssono kūriniai buvo originalūs tuo, kad rodė, kaip muzika filmui, elementarus garso takelis gali būti ne tik nuotaikos elementu, bet integralia istorijos dalimi. O jo soliniai albumai – patys kaip savarankiškos istorijos (prisiminkime „Orphée“), besikalbančios su kitais meno kūriniais.

„Svarbiausia, kad keistas garsas nebūtų keistas vien todėl, kad toks gali būti. Be jokio motyvo. Labai lengva manipuliuoti nuotaikomis albume, kine, tam tereikia dviejų pianino klavišų. Manęs tai nedomina. Mane domina išgyventi visą kūrinį kaip vientisą istoriją, jei tai albumas, arba sukurti kažką, ko neįmanoma bus atskirti nuo filmo, jei tai garso takelis. Dėl to jei pradedu ką nors kurti, aš negaliu daryti nieko kito, jokios kitos muzikos, jokios kitos veiklos apskritai“, – yra sakęs islandas. Ko gero, daug kas vienu metu vykdantis 5–6 projektus šypteli, arba trukteli pečiais. Mat tai išties nekomercinis priėjimas.

Apie pačią muzikos prigimtį J. Jóhannssonas yra sakęs: „Muzika – tai būdas kalbėtis, bendrauti su žmonėmis tiesiogiai. Kalba daug ką paslepia, o muzika ima už pačios esmės, už giliausių jausmų ir emocijų. Dėl to aš stengiuosi nekurti muzikos, kuri būtų per sudėtinga tam, kad kalbėtųsi su žmonėmis. Manęs nedomina tai, ką kai kurie vadina „kompozitoriaus kūriniu kitiems kompozitoriams“. Muzika turi rezonuoti. Su žmonėmis, su aplinka. Jei nerezonuoja – ji pasmerkta. O ji nerezonuoja, jei užsikemša nereikalingais dalykais. Štai aš ir stengiuosi labiau ne kurti, o nekurti, tai yra nelipdyti nereikalingų dalykų ir išleisti į gyvenimą tik tai, kas skaidru.“