Mirė kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius (papildyta kalbininko Antano Smetonos feisbuko įrašu)

Profesorius Zigmas Zinkevičius (1925–2018). „VU naujienų“ archyvo nuotr.

Mirė kalbininkas, akademikas, baltistas, dialektologas, buvęs švietimo ir mokslo ministras profesorius Zigmas Zinkevičius. Tai patvirtino jo sūnus Vytautas Zinkevičius.

V. Zinkevičiaus teigimu, 93-ejų tėvo sveikata susilpnėjo pastarosiomis savaitėmis. Profesorius mirė ligoninėje, apsuptas šeimos.

Z. Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodausių kaime, Ukmergės rajone. 1939 m. baigęs šešiametę mokylą perėjo į Ukmergės gimnaziją. 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Jau studijų metais pradėjo aktyvią akademinę veiklą – 1946–1950 m. Lietuvių kalbos katedroje ėjo vyriausiojo laboranto pareigas.

Baigęs mokslus iki 1956 m. dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. 1956–1967 m. ėjo VU Lietuvių kalbos katedros docento, 1956–1968 m. – Istorijos ir filologijos fakulteto prodekano, 1962–1964 m. – vyriausiojo mokslo darbuotojo, 1967–1973 m. – Lietuvių kalbos katedros profesoriaus pareigas. 1973 m. tapo katedros vedėju ir užėmė šią vietą iki 1988 m., tuomet pradėjo vadovauti Baltų filologijos katedrai, tai darė iki 1989 m.

Atgavus nepriklausomybę ėmė dėstyti ir Vytauto Didžiojo universitete. 1995 m. paskirtas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, 1996 m. – Lietuvos švietimo ir mokslo ministru. 1998 m. tapo valstybės konsultantu švietimo ir mokslo klausimais.

Pagrindinės profesoriaus mokslinio darbo sritys – lietuvių kalbos istorija, dialektologija, baltistika. Z. Zinkevičius yra paskelbęs apie 50 knygų, tarp kurių – ir 6 tomų „Lietuvių kalbos istorija“ (1984–1994), per 1000 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis, yra dalyvavęs lingvistikos mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.

Profesorius išrinktas Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos nariu, Lietuvos MA nariu korespondentu, akademiku, Norvegijos MA, LKMA, Latvijos MA nariu. Be VDU Garbės daktaro, jam suteiktas ir Latvijos universiteto Garbės daktaro,

tarptautinės Herderio premijos bei Mokslo pažangos premijos laureato vardas.

Kalbininkas Antanas Smetona. Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Kalbininkas A. Smetona: profesorius buvo baltistikos šviesulys

Buvęs profesoriaus studentas, kalbininkas Antanas Smetona savo feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu: „Liūdna žinia. Mirė akademikas Zigmas Zinkevičius. Mano mokytojas, mano diplominio darbo vadovas, mano disertacijos vadovas. Mano dėstytojas, dar studentą mane nuvedęs kalbininko keliu.

Profesorius buvo baltistikos šviesulys, vienas iš ryškiausių 20 amžiaus antrosios pusės Vilniaus universiteto lietuvių kalbotyros šviesulių. Visada stebino jo profesionalumas, žinių gylis, akademinė ir akademinio organizatoriaus veikla. Ilgai čia būtų minėti visus jo darbus, juos paprasčiau pasižiūrėti čia: https://www.vle.lt/Straipsnis/zinkevicius-110298. Tačiau žymiausios jo veiklos gairės ir kapitaliniai veikalai: „Lietuvių kalbos istorija“, „Lietuvių dialektologija“, „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“; penkiolika metų vadovauta Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai, išugdyta daug mokslininkų. Mokslinių interesų sritis plati – kalbos istorija, dialektologija, istorinė gramatika, onomastika. Darbai įvertinti – Lietuvos mokslo premija, valstybės ordinais. Buvo Švietimo ir mokslo ministras.

Mums, jo mokiniams, aišku jis liks kaip vienas iš įdomiausių ir šviesiausių Vilniaus universiteto profesorių, kuriuo mes pasitikėjome, žavėjomės, vertinome. Aišku, pagrindinis jo dėstomas dalykas – lietuvių kalbos istorinė gramatika – tikrai buvo kietas riešutas. Ne vienas, ypač poetiškesnės sielos literatas, vos įveikdavo arba net neįveikdavo. A. a. Albinui Jovaišui būdavo vargo suderinti akademines skolas, profesoriaus reikalavimais ir studentų gelbėjimą nuo pražūties. Bet man su juo santykiai susiklostė iš karto puikiai. Kažkaip nesunkiai perpratau jo dalyką, rašiau pas jį kursinius darbus, diplominį. O gal todėl, kad mes su juo iš vieno krašto – Ukmergės, kas ten žino. Norėjo jis mane ir universitete iš karto pasilikti. Bet nepamirškime, kokie tai buvo laikai – pati sovietmečio pabaiga. Skirstytojai po studijų mane išgrūdo į Kauną mokytojauti. Bet tik vos prasidėjo atgimimas (po poros metų), gaunu laišką, kviečianti tęsti akademines studijas doktorantūroje pas profesorių Z. Zinkevičių. Nuo tada prasidėjo artimesnis mūsų bendravimas. Buvo reiklus, bet pasitikėjo doktorantu, niekada per daug nespaudė, nes pats irgi labai daug dirbo – produktyvumas iki pat garbaus amžiaus buvo neprilygstamas. Sakydavo, kad galva veikia puikiai, bet va kojos, rankos jau nebespėja. Nepaisant to, visada pas jį galima buvo nuvykti, pasitarti, arba tiesiog telefonu pasikonsultuoti. Ir pats nevengdavo paskambinti, pasidalinti nuomone apie ką nors neaiškaus ar įdomaus. Žinoma, kai pradėjo vadovauti Lietuvių kalbos institutui, ministrauti, daugiau bendrauti tekdavo telefonu. Beje, pasidalindavo ir administracine patirtimi – ne vieną kartą dekanaudamas klausiau jo patarimų arba ką negero pastebėjęs jis ir pats paskambindavo patarti.

Amžiną atilsį gerbiamas ir mielas profesoriau.
Užuojauta šeimai.“