Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Alfa“ kursas: kodėl krikščionybė, o ne islamas?

Evangelizacinis krikščioniškojo pažinimo kursas „Alfa“ jau ne vieną dešimtmetį organizuojamas beveik 170 šalių, taip pat pas mus. Apie jo organizavimo niuansus radijo stoties XFM klausytojams pasakoja „Alfa“ centro Lietuvoje vadovas Tomas Zubačikas bei „Alfa“ kurso Vilniaus šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios koordinatorius Kęstutis Černiauskas.

Taigi dar kartą – kas tas „Alfa“ kursas?

Tomas Zubačikas (T. Z.). Pats žodis reiškia pradžią. Tai yra evangelizacinis kursas, kurio metu labai glaustai, trumpai ir aiškiai suteikiami krikščioniški pagrindai, susipažįstama su krikščionišku tikėjimu. Jį sudaro dvi dalys: pirmiausia – trumpa žinia, skelbimas ir antra – liudijimas, kaip žmogus asmeniškai išgyvena vieną ar kitą dalyką, apie kurį buvo kalbėta.

Kęstutis Černiauskas (K. Č.). Kursai vyksta 10–11 savaičių. Yra 14 pamatinių krikščioniškų temų, kurias nagrinėjame kas savaitę vykstančiuose susitikimuose. Pirmiausia susipažįstame su Jėzaus asmeniu. Kelios temos skiriamos tam, kad išmoktume bendrauti su Dievu, arba, kitaip tariant, melstis. Tuomet organizuojamas išvažiuojamasis Šventosios Dvasios savaitgalis, kurio metu susipažįstame, kas yra Šventoji Dvasia, kaip ji veikia, kaip aš galiu jos būti pripildytas ir pan. O tuomet ateina apsisprendimo laikas, nagrinėjame tokias temas: kaip galėčiau pasipriešinti blogiui? Ar Dievas vis dar gydo šiandien? Kaip bendrauti su bendruomene? ir pan.

Kam skirtas „Alfa“ kursas? Ar ribojamas dalyvių amžius?

K. Č. Jis skirtas ir atšalusiems tikėjime, ir visai netikintiems, todėl mes nekeliame jokių lūkesčių nei ateinantiems, nei jų žinioms. Laukiamas kiekvienas, norintis labiau įsigilinti į tikėjimą. Neribojamas nei amžius, nei patirtis, nei išsilavinimas, nei pajamos ar socialinis statusas. Tiesa, yra viena sąlyga: būti ne jaunesniam nei 16 metų. Žinoma, gal diskutuoti būtų paprasčiau, jei susirinktų panašūs žmonės, bet įdomu tai, kad tokie skirtingi žmonės bendrauja, greičiau išmokstama priimti kitokį.

Kartais žmonės baiminasi ateiti, nes girdėjo, jog reikės pasisakyti. Išties nė vienas neverčiamas kažką daryti. Išnagrinėję tam tikrą temą, einame diskutuoti į grupeles. Bet nėra jokios formulės, kaip pasisakyti jose. Jei vienas žmogus daugiau atsivėrė, kitam nebūtina to daryti, jei jis nori tylėti.

T. Z. Aš truputį iš kitos pusės norėčiau pakalbėti. Nepasakyčiau, kad tai – pasaulinė tendencija, bet Lietuvoje mūsų prioritetas yra jauni žmonės, studentai. Kodėl? Todėl, kad neturime daug resursų, nėra kam tarnauti, nebespėjame rengti lyderių. Taigi svarbu įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių, paruošti juos. Norime, kad būtų madinga lankyti „Alfa“ kursą.

Ar verta prisijungti prie kurso, jei aš viską žinau arba esu priešiškai nusiteikęs?

T. Z. Retai, bet pasitaiko, kad ateina iš anksto nusistačiusių žmonių. Būti su tokiu žmogumi visiems yra iššūkis. Aplinkiniams, atėjusiems sužinoti daugiau, sunku, ypač kai nevienoda patirtis ir žinios. Ir tokiais atvejais geriausiai pamatai Dievo veikimą. Nors ir kaip situacija atrodo visiems nepatogi, bet visada išeina į gera Dievą mylintiems.

K. Č. Tie žmonės, kurie mano viską žinantys, tikrai labai nustemba, kai „Alfa“ kurse daug naujo atranda ir sužino, kai įgyja kitokios patirties. Kartais, žinoma, nepasitenkinimą rodo sužadėtiniai, kuriems kunigas prieš Santuokos sakramentą pasiūlo šį kursą. Svarbu suprasti, jog santuoka – ne vienos dienos įvykis ar uždėta varnelė privalomų darbų sąraše. Sąmoningai turime eiti į ją.

Kas žmones labiausiai domina?

K. Č. Dauguma (apie 60 proc.) kursų dalyvių yra 20–35 metų. Jie ganėtinai aktyvūs, daug ieško ir dažnai bando per pirmąjį susitikimą išsiaiškinti viską, kas tik įmanoma. Kursas sudarytas taip, kad pamažu rastume atsakymus.

Pirmiausia, žinoma, tenka atsakyti į klausimus, kodėl krikščionybė, o ne islamas? Ar gali tikėtis dangaus karalystės nekrikščionys? Ar kito tikėjimo žmogus yra blogesnis? Taip pat dažnai teiraujasi dėl kitų religijų (pavyzdžiui, induizmo, budizmo ir kt.). Daugeliui aktualūs maldos klausimai: kaip išmokti melstis? Kokia maldos forma turėtų būti? Šventosios Dvasios savaitgalio metu mokome maldų, taip pat ir Švč. Mergelės Marijos rožinio, Gailestingumo vainikėlio.

Pirmą kartą susidūrusiems su Šventuoju Raštu svarbu sužinoti, kaip jį skaityti. Daugeliui nepavyksta, nes pradeda skaityti kaip eilinį romaną, o kai nieko nesupranta, padeda į šalį. Dar viena įdomi tema: kaip Dievas mus veda. Dažnai žmonės sako, kad vis prašo Dievo, o jis kaip neduoda, taip neduoda. Bet juk Dievas kiekvienam turi atskirą planą, Jis geriausia žino, ko mums reikia. Tad gal ko prašome – ne mums?

T. Z. Manęs asmeniškai dažnai klausia apie atleidimą. T. y. ar negerai pasielgus būsiu nevertas Dievo meilės? O kaip toliau santykis su Dievu gali būti, jei padariau neteisingų dalykų? Būtent „Alfa“ kursuose šiuos ir daug kitų dalykų išsiaiškiname.

Ką žmonės, baigę šį kursą, liudija?

K. Č. Žinoma, dažniausiai sako įgiję žinių. Atsiranda naujų patirčių, o netikintiems gyvenimo kelionė keičiasi iš esmės. Be to, išmoksta naujų dalykų, pavyzdžiui, mylėti savo priešą. Iš tiesų žmonės liudija daug įvairiausių dalykų. Įstrigo vieno muzikanto patirtis „Alfa“ kurse, kurį baigęs jis liudijo štai ką: per avariją lūžus rankai, jis ilgam nedrįso paimti instrumento į rankas. Kai pradėjo lankytis pas mus, jis nugalėjo savo baimę ir gitara sėkmingai groja iki šiol.

T. Z. Taip, liudijimų daug ir įvairių. Aš nuolat prisimenu neįtikėtinai greito atsivertimo, jei taip galima pasakyti, pavyzdį. Jėzuitų gimnazijoje tėvams organizavome kursą. Vienas tėtis tada sakė: „Esu teisininkas, labai pragmatiškas, atsakingas, netikintis žmogus. Man tai – neapčiuopiami ir abstraktūs dalykai. Tačiau mano sūnus tiki, jis mokosi čia ir yra sutrikęs. Mes nebesusikalbame, aš nesuprantu kai kurių terminų, kuriuos jis vartoja. Mano tikslas – sužinoti kuo daugiau terminų, kad vėl galėčiau bendrauti su savo sūnumi, kad vėl tarp mūsų atsirastų ryšys.“ Jį labai palietė tema „Kaip skaityti Šventąjį Raštą?“. Į susitikimą jis atėjo anksčiau, susijaudinęs pasakojo, kad nusipirko Bibliją ir ėmė ją skaityti. Jam nuo žinojimo ašaros kaupėsi. Dievas jį taip atvertė, kad jis ėmė tarnauti ir padėti kitiems.

Galiu ir savo istoriją papasakoti. Į „Alfa“ kursą atėjau 2007 metais. Visiškai netikėjau. Tik baigęs labai troškau prisidėti prie organizavimo, nes pats išgyvenau suvokimą, kad didelė prasmė yra rengti tokį kursą, kuris labai daug duoda žmonėms, neturintiems jokio supratimo apie tikėjimą, koks ir aš pats buvau. Tiesiog vieną dieną išgirdau širdyje klausimą: „Tomai, o jeigu Dievas iš tikrųjų yra?“ Tas klausimas kirbėjo mano galvoje. Šis kursas padėjo man pagrindus, ir aš labai stipriai pradėjau stotis ant kojų.

Kaip manote, kokia kurso ateitis Lietuvoje?

T. Z. Kai aš atėjau į kursą, komandos žmonių buvo daugiau nei lankytojų. Svarbiausia mums buvo sukviesti dalyvius. Dabar kursas pasklidęs po visą šalį ir net įkurtas bendras Lietuvos „Alfa“ centras. O mes norime, kad ir toliau taip viskas vyktų, kad žmonėms to reikėtų. Tikiuosi, kad su Dievo pagalba viskas sėkmingai plėtosis. Labai norisi daugiau pozityvių istorijų, daugiau išpažįstančių ir Dievą atrandančių žmonių. Būtų gerai, kad labiau džiaugtumėmės, vienas kitą mylėtume ir mažiau rungtyniautume tarpusavyje.

K. Č. Žinoma, jis bus ir žmonėms jo reikės. Galbūt teks kažką keisti ar labiau pasitelkti šiuolaikines technologijas, galbūt teks plačiau skelbti žinią apie šį kursą, nes nebepakaks reklamos iš lūpų į lūpas, kaip yra dabar. Pradėjome nuo nedidelių grupelių, o dabar sesijos organizuojamos du kartus per metus: rudenį ir pavasarį.