Gerovės valstybė ir dangaus karalystė

Christian Battaglia nuotrauka

Straipsnis spausdinamas iš pirmojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 11–13). Kaip esame aptarę (NŽ-A, 2017, Nr. 7), „Tėve mūsų“ maldos antroji dalis – keturi praktiniai arba gyvenimiški prašymai – maldoje paveda Dievui visus tuos pasaulietinius reikalus, kuriais žmogus paprastai turi pasirūpinti pats arba kurie nuo jo nepriklauso. Čia išsakyti rūpesčiai aprėpia tiek fizinius, tiek dvasinius ar moralinius žmogaus egzistencijos parametrus.

Rūpestis šiais dalykais paliekamas Dievui, kad žmogus galėtų atsidėti vienam vieninteliam reikalui – Dievo karalystei: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33). Jėzus neneigia šių žemiškų poreikių, neįsako kardinalaus asketizmo. Jis veikiau siekia išvaduoti savo sekėjus nuo laiko ir pastangų eikvojimo tam, kad užsitikrintų bazinių poreikių patenkinimą. Išlaisvintas nuo nerimo dėl ateities, Jėzaus sekėjas gali visą save sutelkti į tikėjimo dabartį: „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34, egzegetiškai išskleidžiantis maldos žodžius „duok mums šiandien“). Prašydamas pasirūpinti jo fizinėmis ir dvasinėmis reikmėmis, tikintysis save paveda Dievo Apvaizdai.

Tačiau darkart įdėmiau pažvelkime į šių praktinių prašymų turinį: kasdienė duona (aprėpianti, kaip aišku iš Mt 6, 25–34 ir Lk 12, 22–31, ne tik maistą, bet ir gėrimą bei apdarą – pamatinius fizinius poreikius), kalčių (ar „skolų“) atleidimas, apsauga nuo pagundų ir nuo pikto. Ar šis sąrašas neprimena sąrašo sričių, kuriomis rūpinasi gerovės valstybė?

Kodėl prasminga taip klausti? Kaip žinia, gerovės valstybės rūpestis siekia žymiai plačiau, negu absoliučios daugumos valstybių didžiąją istorijos dalį. Šios rūpinosi savo piliečiams užtikrinti tik keletą pamatinių dalykų: bendrąjį saugumą, taiką ir įstatymo valdžią. O kaip sako Encyclopædia Britannica pateikiamas „gerovės valstybės“ (angl. welfare state) apibrėžimas, tai – „valdymo samprata, kurioje valstybė ar gerai įtvirtintas visuomeninių institucijų tinklas atlieka esminį vaidmenį, sergėdami ir skatindami ekonominę bei socialinę piliečių gerovę. Ji pagrįsta tokiais principais: galimybių lygybės, teisingo turto paskirstymo ir viešos atsakomybės už tuos, kurie yra nepajėgūs patys pasiekti minimalių gero gyvenimo sąlygų“. Kitaip tariant, ne tik saugumas, taika ir teisingumas, bet ir ekonominė bei socialinė gerovė ir (bent minimalus) gero gyvenimo užtikrinimas suvokiami kaip valstybės tikslas.

šiuolaikinė gerovės valstybė yra prisiėmusi visus anapusybei adresuotus „Tėve mūsų“ maldos praktinius prašymus

Kaip radikaliai pasikeitusi perspektyva, kaip išsiplėtusi valstybės prigimties samprata, geriau įsivaizduosime suvokę, kad šiuolaikinė gerovės valstybė yra prisiėmusi visus anapusybei adresuotus „Tėve mūsų“ maldos praktinius prašymus. Apie „kasdienę duoną“ neverta nė aiškinti – dabartinė valstybė parūpina darbą ir moka pašalpas, suteikia socialinį būstą ir gydo, išmokslina ir moka pensiją. Didžiuma šių funkcijų yra suvokiamos kaip piliečių teisės, t. y. kaip valstybės pareigos.

Įdomiau su „kalčių atleidimu“. Šiuolaikinės valstybės teisinė sistema kaltę, viena vertus, redukavo į išskirtinai juridinę sąvoką. Antra vertus, valstybė prisiėmė kaltės priskyrimo ir atleidimo monopoliją. Kaip giliai juridizuota kaltės samprata, matome iš kasdienės politinės vartosenos. „Viskas pagal įstatymus“, sako akivaizdžiai nesąžininga, grobuoniška ir piktavale veikla kaltinamas politikas, ir viešojoje erdvėje nėra ką tam teiginiui priešpastatyti – nebent ieškoti, kur galbūt įstatymas vis dėlto buvo pažeistas. Kad kaltė yra daugiau negu juridinis faktas, kad tai visų pirma yra moralinė tikrovė, dabarties visuomenėje tiesiog nėra prielaidų teigti.

Tokios redukcijos virtuozas buvo Algirdas Brazauskas. „Teisinėje valstybėje, jei metamas kaltinimas, jis turi būti įrodytas. Tada žemai nulenksiu galvą ir pasitrauksiu“, – kalbėjo jis „Draugystės“ viešbučio klausimu. Atkreipkite dėmesį, kaip subtiliai moralinis jausmas pajungiamas teisei: „žemai nulenksiu galvą“ (moralės momentas) – bet tik tuomet, kai tai bus teisiškai įrodyta. Ir, be abejo, jeigu kaltė yra vien juridinė sąvoka, tuomet kaltės monopolis priklauso išskirtinai teismams, taigi valstybei – todėl nėra jokios kitos kaltės, tiktai ta, kurią valstybė konstatuoja per teismą. Jeigu teismiškai neįrodyta, kaltės nėra. Maža to, kaltės suvedimas į socialinę aplinką ar biologinį determinizmą žengia dar toliau, naikindamas moralinį kaltės matmenį: iš kaltės pašalinamas laisvos valios ir apsisprendimo momentas.

Galiausiai tai pradeda griauti pačios teisės pamatus, tačiau čia jau kita kalba. Vėlgi, viena tik valstybė gali kaltę ir panaikinti. „Grąžino skolą visuomenei“, – sakoma apie bausmę atlikusį kalinį, ir šioje frazėje tiksliai ataidi Naujojo Testamento „kaltės“ suvokimas: mat graikiškas žodis ὀφειλήματα, vartojamas frazėje „atleisk mums mūsų kaltes“, pirmiausia reiškia „skolą, įsiskolinimą“. Konstatuodama kaltę – arba panaikindama teistumą – valstybė yra vienintelis subjektas dabartinėje visuomenėje, kuris gali atlikti kalčių atleidimą.

ten, kur juntama moralinė įtampa, viešosios erdvės reguliavimas žymiai smulkmeniškesnis ir griežtesnis, labiau tabuizuotas ir mažiau valdomas bendrųjų sveiko proto principų, negu cenzūra, veikusi prieš kelias dešimtis metų

Tačiau ką bendra su gerovės valstybe galėtų turėti tolesnė malda: „Nevesk mūsų į pagundą“ (Mt 6, 13)? Šiuolaikinė valstybė apibrėžia viešosios erdvės ribas ir, konkrečiai, riboja viešąją informaciją, kuri gali daryti neigiamą įtaką piliečių elgesiui, „vesti juos į pagundą“ (ar į „išmėginimą“ – graikiškas žodis peirasmos reiškia abu dalykus). Čia užtenka prisiminti kad ir alkoholio reklamos ribojimus, filmų amžiaus cenzus ir N-18 pažymėtų laidų rodymo laiko reguliavimą. Viena vertus, galėtų atrodyti, kad viešosios erdvės reguliavimas dabar daug liberalesnis, negu prieš kelis dešimtmečius: egzistuoja didesnė tolerancija nuogumui, seksui, prievartai. Tačiau toks įspūdis susidaro tik todėl, kad pačios visuomenės gyvenimas pasikeitė taip, kad šie tradiciniai draudimo ir cenzūros objektai – ypač tai, kas susiję su seksu, – nekelia moralinės įtampos, „nebeveda į pagundą“. Didesnis permisyvumas viešojoje erdvėje tiesiog atspindi išaugusį permisyvumą pačių žmonių gyvenime. (Prievartos klausimas – atskiras ir sudėtingas; užteks pasakyti tiek, kad dabartinė visuomenė jaučiasi – neakivaizdu, pagrįstai ar ne, – pajėgi išlaikyti distanciją tarp prievartos reprezentacijos ir praktikos, tarp prievartos vaizdavimo ir pagundos ją vykdyti.)

O ten, kur juntama moralinė įtampa, viešosios erdvės reguliavimas žymiai smulkmeniškesnis ir griežtesnis, labiau tabuizuotas ir mažiau valdomas bendrųjų sveiko proto principų, negu cenzūra, veikusi prieš kelias dešimtis metų. Tereikia prisiminti reakcijas ir sankcijas už diskriminacinius pasisakymus, neapykantos kurstymą, seksizmą, rasizmą ir visą su „politiniu korektiškumu“ siejamą nuostatų kompleksą, kuris galiausiai tampa valstybės reguliavimo dalimi. Valstybė saugo mus nuo pagundų – kaip ji jas suvokia – taip kruopščiai, atidžiai ir griežtai, kaip niekada.

Na, ir galiausiai – „Gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Šiuolaikinės gerovės valstybės ryžtas saugoti savo piliečius nuo bet kokios įmanomos nelaimės – pradedant saugos diržais, maisto ir veterinarijos inspekcijomis bei privalomais dūmų detektoriais, baigiant pasyvaus rūkymo pavojais, pernelyg kaloringu maistu ir neatsargiu elgesiu su plaukų lako flakonais – yra tapęs tokiu giliu įpročiu, kad daugelio tokių apsaugų nebepastebime Vakaruose vešinčios Health & Safety kultūros fone – nors dauguma jų palyginti nesenos. Valstybė iš tiesų milžiniškas pastangas ir sąnaudas skiria tam, kad apsaugotų piliečius nuo bet kokio pavojaus – „išgelbėtų juos nuo pikto“.

Šio ilgoko argumento tikslas buvo parodyti, kaip „Tėve mūsų“ antrosios dalies praktinius maldavimus, juos transformavusi, prisiėmė dabartinė gerovės valstybė. Jokia Antikos valstybė nesuvokė kaip priedermės ar kaip natūralios valstybės pareigos užtikrinti minimalias „gero gyvenimo“ sąlygas. Išskyrus karą ir badmetį, rūpinimasis negalinčiais prasimaitinti piliečiais buvo privačios labdaros ar savo prestižą pakelti norinčių politikų, o ne valstybės reikalas. (Romos praktika dalinti subsidijuojamą, o paskui – ir nemokamą duoną iš dalies yra taisyklę patvirtinanti išimtis, iš dalies – tribūnų bei imperatorių malonės ir geradarystės išraiška.)

Kaltės ir teisės santykis senovės visuomenėje buvo žymiai sudėtingesnis, nes kaltė suvokta tiek kaip teisinė, tiek kaip religinė-moralinė kategorija. Be to, valstybė neturėjo teismų monopolijos. Šalia valstybinio teismo (pavyzdžiui, tokio, kurį Evangelijose vykdo Pilotas) gyvavo persipynusių jurisdikcijų raizgalynė: religinės bendruomenės teismas, kurį vykdo žydų religinės bendruomenės vadovybė, vietiniai teismai, labiau primenantys interesų derinimo arbitražus, vykdomus autoritetą turinčių teisėjų, įvairių bendrijų ir bendruomenių vidaus teismai. Netgi linčo teismai – viename tokiame fariziejai ir Rašto aiškintojai, remdamiesi „Mozės įstatymu“, buvo pasiryžę nuteisti moterį, nutvertą svetimaujant (Jn 8, 3–11).

kai tikintysis šią visokeriopą savo asmens apsaugą paveda Dievui, jis tai daro – ir man atrodo, kad tai labai svarbu, – kaip Dangaus karalystės „pilietis“

Viešosios erdvės apsauga, be abejo, egzistavo, tačiau ją lėmė pirmiausia religinės taisyklės ir visuomenės moralinis susitarimas. Valstybei rūpėjo tik tai, kad viešos informacijos sklaida negriautų taikos valstybėje ir kad valdovas nebūtų įžeidinėjamas. O kalbėti apie kokį nors sistemingą Antikos valstybės rūpestį piliečių saugumu, jų sergėjimu „nuo pikto“ iš viso nėra pagrindo. Netgi ugniagesių komanda I a. pr. Kr. Romoje atsirado privačia Marko Licinijaus Kraso iniciatyva kaip verslo projektas – atvykę į gaisro vietą, ugniagesiai pirmiausia derėdavosi dėl kainos, tik tada imdavosi gaisrą gesinti; nepavykus susiderėti, leisdavo pastatui supleškėti.

Kitaip tariant, kai Jėzus liepia melstis, prašant Dangiškojo Tėvo kasdienės duonos, kalčių atleidimo, apsaugos nuo gundymų ir nuo pikto, tai nėra dalykai, kurie Antikos pasaulėvaizdyje asocijavosi su valstybės priedermėmis ir natūraliomis funkcijomis.

Tačiau kai tikintysis šią visokeriopą savo asmens apsaugą paveda Dievui, jis tai daro – ir man atrodo, kad tai labai svarbu, – kaip Dangaus karalystės „pilietis“: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 32–33).

Pirmąją „Tėve mūsų“ dalį, kaip anksčiau esame aptarę, galima skaityti kaip teologinę-politinę priesaiką dangiškajam Karaliui. Prisiekęs Dievui kaip jo Karalystės pilietis, krikščionis rūpestį savo egzistencija ir visokeriopa (fizine, dvasine, metafizine) jos apsauga paveda savo naujajam Valdovui, kad pats galėtų atsidėti vieninteliam tikslui – ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės.

Labai svarbu nepamesti iš akių šio tarsi nejučia įvykstančio epochinio judesio: pirmą kartą visi egzistenciniai žmogaus rūpesčiai, totalinė gyvenimo visumos kontrolė pavedami valstybei. Tiesa, šita valstybė – Dangaus karalystė, kurios pilietis yra tikintysis. Atsakomybė dėl dalykų, kurie iki šiol buvo arba paties žmogaus pastangų reikalas (maistas ir apdaras), arba nuo jo visiškai nepriklausė (apsauga nuo „pikto“ ir gundymų), arba buvo jo sudėtingų santykių su kitais žmonėmis, teisinėmis institucijomis, moralės ir religijos kodeksais išdava (kaip kad kaltės atleidimas) – visa tai pavedama naujajai valstybei, Dangaus karalystei, kurios piliečiu Jėzaus sekėjas tampa. Visi šie rūpesčiai perkeliami į transcendenciją (transcendencijos išraiška yra „dangiškas“ tos valstybės pobūdis), pasitikint, kad visagalis jos Viešpats pasirūpins savo valdiniais: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ (Mt 6, 30).

Dabartiniam žmogui nebereikia tikėti, kad Dievo Apvaizda juo deramai pasirūpins. Jis žino, kad šiapusiniai valstybės mechanizmai neleis jam badauti, skursti, patirti pavojų ir išbandymų.

Kitame istorinės perspektyvos gale kita, visiškai imanentiška valstybė – modernioji gerovės valstybė – imasi užtikrinti visus tuos pačius žmogiškojo saugumo matmenis. Vis dėlto tarp jų yra esminis skirtumas: gerovės valstybėje yra eliminuotas dvasinis matmuo, teologinis ir metafizinis pamatinės žmogaus būklės turinys. Dabartiniam žmogui nebereikia tikėti, kad Dievo Apvaizda juo deramai pasirūpins. Jis žino, kad šiapusiniai valstybės mechanizmai neleis jam badauti, skursti, patirti pavojų ir išbandymų. Šiuolaikinė valstybė įtvirtina, galime sakyti, sekuliarizuotą skaitymą tų rūpesčių, kuriuos išreiškia antroji „Tėve mūsų“ dalis. Kaip Naujojo Testamento tikintysis maldoje paveda totalinę savo egzistencijos kontrolę dangiškajam Karaliui, lygiai taip gerovės valstybės pilietis savo egzistencija, gerove ir saugumu paveda rūpintis gerovės valstybei.

Jau buvo įvardytas istorinis procesas, dėl kurio įvyksta perėjimas iš vienos valstybės į kitą, Dangaus karalystė virsta gerovės valstybe: tai – sekuliarizacija. Carlas Schmittas kalba apie sekuliarizaciją kaip apie procesą, kurio metu teologinės sąvokos „migruoja“ į politikos plotmę, prarasdamos savo teologinį turinį, bet išlaikydamos sisteminę struktūrą. Kaip Schmittas rašo Politinės teologijos garsiojoje III skyriaus pradžioje, „[v]isos vaisingiausios šiuolaikinės valstybės teorijos sąvokos yra teologinės sąvokos. Ne vien dėl savo istorinės raidos, dėl to, kad jos buvo iš teologijos perkeltos į valstybės teoriją, visagaliam Dievui, pavyzdžiui, tapus aukščiausiuoju įstatymų leidėju, bet ir dėl savo sisteminės struktūros“ (Antano Gailiaus vertimas). Šitaip skaitant, gerovės valstybė yra Dangaus karalystės šmitiškoji sekuliarizacija: gerovės valstybė sutinka perimti rūpestį žmogaus egzistencijos pilnatve, bet susiaurina tos egzistencijos supratimą iki šiapusinių, pasaulietinių interesų. Judesys dvejopas – viena vertus, dabartinė valstybė kaip tėvas (ar, pasak oponentų, auklė – angl. nanny state) ima rūpintis piliečiais, kita vertus, panaikina tą religinę ir dvasinę jų būties dimensiją (kaltė, pagunda, blogis), kuri yra esminė „Tėve mūsų“ maldavimuose.

Apie labai panašią gerovės valstybės funkciją kalba Niallas Fergusonas, kai svarstydamas krikščionybės nuosmukio Vakaruose priežastis, esminį vaidmenį skiria būtent gerovės valstybei: „Ar tai įvyko dėl gerovės valstybės, pasaulietinio ganytojo, prižiūrinčio mus nuo lopšio iki kapo?“ (Niall Ferguson, Civilization: The Six Killer Apps of Western Power, London: Penguin, 2012, p. 270). Kitaip tariant, gerovės valstybė perima funkciją, kuri krikščioniškajame pasaulėvaizdyje buvo išskirtinė Dievo kaip tikrojo Ganytojo ir rūpestingo Tėvo kompetencijos sritis. Viltį ir tikėjimą, nukreiptą į anapusybę, pakeičia apčiuopiamos garantijos, kurias suteikia esminiais gyvenimo faktais čia ir dabar pasirūpinanti valstybė (Svarbu pabrėžti, kad čia kalbama ne apie istorinę gerovės valstybės genezę, bet apie sisteminę sąvokų analogiją).

Taigi gerovės valstybė užima Dangaus karalystės vietą Vakarų civilizacijos vaizduotėje, pasiūlydama saugios ir bekonfliktiškos, imanentiškos, čia ir dabar išsipildančios laimės viziją. O ką savo piliečiams žada Dangaus karalystė – koks jos siūlomas idealios visuomenės vaizdinys? Ar mes iš viso pajėgūs iš Naujojo Testamento išskaityti politinį-teologinį Dangaus karalystės turinį?

Atsakymo ieškosime toliau skaitydami Evangelijas per politinės teologijos prizmę. Tuo tarpu mano tikslas buvo išgvildenti, kaip Viešpaties malda atlieka revoliucingą žingsnį – paveda rūpestį žmogaus gyvenimo visuma naujai teologinei-politinei tikrovei: Dangaus karalystei. Savo ruožtu totalinė ir vis besiplečianti žmogaus egzistencijos apsauga bei kontrolė sekuliarizuotu pavidalu išnyra dabartinėje gerovės valstybėje, kuri atsiskleidžia kaip sekuliari Dangaus karalystės reinkarnacija.