Filosofinių knygų vaikams vertėja: derėtų labiau pasitikėti vaikais ir jaunimu

Leidykla „Mažieji Platonai“ (pranc. „Les petits Platons“) yra išleidusi apie tris dešimtis knygų vaikams: apie šv. Augustiną, Blezą Paskalį, Imanueli Kantą, Editą Štein etc. Kodėl pasirinkote būtent šias keturias – apie Dekartą, Heideggerį, Freudą ir Sokratą?

Mano galva, „Jono ir Jokūbo“ išleistos knygelės neblogai reprezentuoja ne tik filosofijos istorijos ir filosofinių problemų lauką, bet ir „Mažųjų Platonų“ leidyklos veiklą. „Piktasis pono Dekarto Genijus“ yra pirmoji prancūzų leidyklos serijos knygelė, nuo kurios ir prasidėjo visą filosofinių knygų vaikams ir jaunimui leidyba. Tuo tarpu knygelė „Dieviškojo Sokrato mirtis“, kurios, kaip ir pirmosios autorius yra prancūzų leidyklos įkūrėjas ir vadovas Jeanas Paulas Monginas, yra turbūt tradiciškiausias būdas pradėti pažintį su filosofiją. Ne veltui daugelis įvadų į filosofiją, o ir šiuolaikinių filosofų samprotavimų, prasideda nuo aliuzijos į Platoną ir sokratiškąją Graikiją.

Net jei nesutinkame su Whiteheado teiginiu, kad visa filosofija yra pastabos Platono paraštėse, negalime paneigti istorinės Vakarų filosofijos atsiradimo vietos – antikos mąstymo, Platono sokratiškųjų dialogų. Tuo tarpu knygelės apie Heideggerį ir Freudą liečia egzistencines problemas, su kuriomis neišvengiamai susiduria tiek maži, tiek dideli. Lietuviškai pasirodžiusios knygelės varijuoja savo sudėtingumu, tad gali rasti skaitytoją tiek skirtingo amžiaus, tiek skirtingo apsiskaitymo grupėse. Žinoma, mano, kaip vertėjos, viltis yra padėti lietuviškai atsirasti ir daugiau tekstų. Labai tikiuosi, kad knygelėms atradus skaitytoją Lietuvoje, galėsime jų išleisti ir daugiau.

„Mažųjų Platonų“ knygelių serija labai populiari Prancūzijoje, apdovanota įvairiausiomis premijomis, verčiama ir leidžiama kitose šalyse. Kuo paaiškinti sėkmę?

„Mažieji Platonai“, skirtingai nei kitos Vakarų Europos leidyklos, kurios taip pat leidžia filosofines knygeles vaikams, akcentuoja filosofijos istorijos ir filosofinių asmenybių reikšmę mąstymo ugdymui. Tad, užuot kėlę klausimus apie daiktus, žmones, reiškinius ir kitus su vadinamąja gyvenimo prasme susijusius dalykus, „Mažųjų Platonų“ autoriai imasi iššūkio perteikti didžiųjų mąstytojų tyrinėtus klausimus bei metodus, jų nesupaprastindami ir kartu nenuslysdami į biografinį pasakojimą.

Kitas knygelių išskirtinumas – teksto ir vaizdo dermė. Kūrybingą ir įtraukiantį tekstą kaskart lydi įspūdingos, originalios iliustracijos, kurios tampa lygiavertėmis prasmės nešėjomis. Vis dėlto svarbu paminėti, kad knygelių leidėjai Prancūzijoje pradeda nuo teksto, kurį rašo žinomi ir patyrę filosofai, o iliustratorius prie kūrybinio proceso prisijungia jau sukūrus tekstą. Labai svarbu, kad tekstus rašo profesionalūs filosofai, nemažai metų paskyrę tam tikrų filosofinių mokyklų ir idėjų studijoms, tad jų pasakojimai yra ne tik įtraukiantys ir literatūriški, bet juose apstu ir filosofinių subtilybių, kurios neretai atsiskleidžia tik žinantiems filosofinį klausimo ar mąstytojo idėjų kontekstą. Dėl šios priežasties knygelės yra daugiasluoksnės, prie jų verta grįžti keičiantis skaitytojo amžiui ir apsiskaitymo lygiui.

Mane pačią sužavėjo autorių ir iliustruotojų kūrybiškumas: kaip netikėtai ir nenuobodžiai galima perteikti filosofinės minties istoriją! Kuo dar jos gali būti įdomios suaugusiesiems?

Be to, kad knygelės yra estetiškos, jos taip pat yra ir itin informatyvios bei daugiasluoksnės. Būtent šis literatūrinių ir filosofinių sluoksnių išnarpliojimas tampa visai smagiu užsiėmimu suaugusiesiems, taip pat ir tiems, kam yra tekę bent šiek tiek prisiliesti prie filosofijos. Štai, pavyzdžiui, knygelėje „Martino Haidegerio tarakonas“ esama bent keturių prasminių sluoksnių. Pirma – tai gyvenimo prasmės klausimo kamuojamo tarakono nuotykis. Antra – tai Martino Heideggerio filosofinių klausimų ir idėjų rekonstrukcija. Trečia – aliuzija į istorinį Heideggerio gyvenamąjį laikotarpį, t. y. į nacistinę Vokietiją ir sudėtingą filosofo santykį su Trečiuoju Reichu. Kas galėtų pagalvoti, kad raudonąsias skruzdes išnaudojančios rudosios skruzdės gali būti tokia talpi ir subtili užuomina į koncentracijos stovyklų destrukciją. Galiausiai ketvirtasis prasmės sluoksnis – aliuzijos į poetus, kurių kūrybai įtaką darė Heideggerio mąstymas ir kurie įkvėpė ir patį filosofą. Visai smagus pratimas yra atsekti, kuris knygelės kirminas yra Renė Char, o kuris – Friedrichas Hölderlinas. Pamėginkite!

Leidykla skelbia, kad knyga skiriama vaikams nuo devynerių metų.  Ar jos tikrai įkandamos pradinukams? Teksto nemažai, esama nelengvų žodžių, tokių kaip chimera ar egzistavimas, temos subtilios, pasakojimas kai kur fragmentiškas.

Kai panašų klausimą uždaviau Lietuvoje viešėjusiam „Mažųjų Platonų“ leidyklos vadovui, jis atsakė paprastai, tačiau jo mintis man itin įstrigo. Anot Jeano Paulo Mongino, vaikai susiduria su pasauliu, kurio iškart iki galo neperpranta, kuriame nuolat lieka nesuprastas likutis. Nepaisant to, jie kuo puikiausiai jame funkcionuoja: smalsauja, atranda, supranta, klausia ir formuluoja atsakymus. Manau, kad šis nesuprastas likutis gali virsti motyvuojančia jėga ne tik mažiesiems smalsautojams, bet ir suaugusiems. Juk ir intelektualinis smalsumas veikia matoma-nematoma, žinoma-nežinoma, suprantama-nesuprantama perskyrų įtampoje. O apskritai manau, kad derėtų labiau pasitikėti vaikais ir jaunimu, ypač jų kognityviniais sugebėjimais. Jei jiems nuolat pateikiame sukramtytą medžiagą, kokią tuomet turime teisę apgailestauti dėl jauno žmogaus pasyvumo ar reikalauti kritinės gebos. Visa tai reikia ugdyti nuo pat mažumės.

Dviejose iš keturių knygelių – apie Sokratą ir Heideggerį – kalbama apie mirtį. Ar tai nėra per daug sudėtinga tema vaikams?

Vaikai, kaip ir bet kuris kitas šiuolaikinės visuomenės narys, su mirtimi tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria nuolat: pradedant mylimo pasakos personažo žūtimi ir baigiant artimojo netektimi. Problema ne ta, kad staiga apie mirtį pradedame kalbėti su vaikais. Problema veikiau slypi tame, kada ir kaip tai daryti. Juk anksčiau ar vėliau ir šią temą reikės paliesti. Manau, kad šios serijos knygelės gali suveikti kaip literatūrinės progos paliesti temas, kurias išgryninti ir iškelti į dėmesio centrą iki tol nebuvo laiko ar vietos. Nors filosofines knygeles kuo puikiausiai galima skaityti vienumoje, manau, kad visai verta jas skaityti kartu su mažaisiais arba pasitelkti jas su jaunimu diskutuojant apie draugystės, mirties, teisingumo, prasmės ir kitus klausimus. Esu linkusi manyti, kad filosofinis mąstymas šiomis knygelėmis neužsibaigia – jose iškelti klausimai reikalauja svarstyti ir kalbėtis toliau.

Kuo naudinga su filosofija supažindinti jau nedidelius vaikus? Dažnai įsivaizduojama, kad filosofija – rimta ir sudėtinga disciplina, suprantama tik vyresniems. 

Filosofija yra kultūros ir mokslo lauko dalis. Ir ne šiaip atsitiktinis elementas, o vienas iš kertinių. Todėl supažindinti vaikus su idėjomis, kurios formavo ir tebeformuoja meno, politikos, mokslo ir kitas sritis kartu reiškia jiems į rankas įduoti žemėlapį, padėsiantį ne tik geriau orientuotis minėtose gyvenimo srityse, bet ir geriau suprasti šiandien vykstančius procesus. Kas per vertybė yra žmogaus teisės ir kodėl svarbu žinoti, kad ši idėja yra atsiradusi tam tikru istoriniu laikotarpiu? Ką galėtų reikšti tai, kad šiandien sau užduodu lygiai tokį patį gyvenimo prasmės klausimą, kaip ir mąstytojai prieš kelis šimtus metų? Kodėl teisingumas vis dar tebėra tokia pat neaiški problema, kaip ir antikos laikais? Be to, kad filosofija moko abstraktaus mąstymo, svarstymo griežtumo, tvarkingos argumentacijos ir kritinio mąstymo, įsijungimas į filosofinių klausimų ir svarstymų istoriją leidžia įsišaknyti kultūroje, pajusti bendrumą su skirtingų epochų mąstytojais ir skatina ugdytis smalsumą ir pakantumą kito nuomonei.

Vienos knygų atvarte tu pristatoma tokiais žodžiais: „Kuo toliau, tuo labiau ji įsitikina, kad kiekvienas vertimas yra kūryba ir kad visuomet lieka likutis, kuris nesileidžia išverčiamas.“ Kas tas likutis? Su kokiais vertimo keblumais susidūrei?

Žinoma, filosofinės knygelės vaikams nėra kokie nors sudėtingi filosofiniai veikalai, tačiau ir jas verčiant nevalia prarasti budrumo. Teko atkreipti dėmesį, ar subtiliai autorių į pasakojimą įvesdintos filosofinės sąvokos nepasimes verčiant į lietuvių kalbą. Vienos knygelės parašytos proziškesne kalba, o kitose nevengiama žaidimo žodžiais, kartais ir poetinės raiškos. „Profesorius Freudas kalbasi su žuvimis“ man pasirodė poetiškiausia, vadinasi, ir daugiausia iššūkių verčiant kėlusi knyga. Nors tiek lietuviai, tiek prancūzai žuvį sieja su tylėjimu, tačiau abiejose kalbose esama visiškai skirtingų idiomų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka vandens florai ir faunai. Teko jas suderinti. Be to, prancūziškai varlės kurkia „quoi quoi“ – vadinasi, kurkiančios varlės ten klausimą pradeda „Quoi“ – „Kas“. Akivaizdu, kad lietuviškai varlės negalės kurkti tardamos „kas“, tad teko perstruktūruoti pokalbį taip, kad atsirastų vietos lietuvio ausiai įprastesniam kurkimui „kurrr“ ir „kva“.

Kuri iš keturių knygų, kurias išvertei, tau pačiai mieliausia?

Mieliausia man knygelė apie tarakoną Martiną. Galbūt dėl mano jau minėto daugiasluoksniškumo, o gal todėl, kad tai buvo pirmoji šios serijos knygelė, kurią perskaičiau. Turiu nuojautą, kad kiekvieno santykis su filosofija apskritai yra nemaža dalimi nulemtas to, koks buvo pirmasis į rankas patekęs filosofinis veikalas ir koks filosofijos mokytojas pirmasis ėmėsi lydėti savarankiško mąstymo kelionėje. Tad rinkimės atsargiai, tačiau nebijokime ir rizikuoti bei rizikuodami atrasti.