Gyvybės ir mirties ciklas gavėnios laikotarpio liaudies dainose

Karolio Kavolėlio / BFL nuotr.

Žodis „gavėnia“ reiškia laikotarpį, kurio metu pasninkaujama, nesilinksminama arba net ir neturima, ko valgyti. Gavėnios laikotarpis yra apsimarinimo laikas, krikščionybėje susijęs su Kristaus kančia ir mirtimi, prisikėlimo laukimu. O jeigu pažvelgtume per mitologinę plotmę, pamatytume, kad šis laikotarpis labai glaudžiai susijęs su gyvybės ir mirties ciklu. Kviečiu leistis į trumpą mitologinį nuotykį ir pasitelkus gavėnios laikotarpiu seniau kaimuose dainuotas lietuvių liaudies dainas pasvarstyti, kokia gavėnios prasmė slypi lietuvio pasąmonėje.

Gavėnios laikotarpiu dainuotų liaudies dainų siužetai daugiausia susiję su mirtimi bei vyro ir moters (tėvo ir dukters, bernelio ir mergelės, motinos ir sūnaus) santykiais. Dažnas yra svarbus motyvas, kuriame tėvas nuskandina dukterį už tai, kad ji atsidavė berneliui. Tai, kaip tėvas skandina dukterį, liudija merginos broliai. Kai kuriose dainose mergelė skęsta ir prašosi pagalbos. Šeimos nariai jos negelbsti, tačiau bernelis nebijo ir išgelbėja. Yra ne vienas būdas interpretuoti šiuos pasakojimus, tačiau šiandien siūlau pažvelgti į tai, kas nupasakota, per psichologinę prizmę.

Vai, anta dvaro sėgelė, toje sėgelėj mergelė. Oi, ir atjojo dvaronas, oi, ir pastojo po langu (pad. Ieva Krukoniūtė, užrašė T. Brazys, 1918–1919 m.). Dainoje pas jauną mergelę, pilną gyvybės ir energijos, atjoja vyras. Nors istorija dainoje neišplėtota, galime nuspėti, kas įvyksta tarp vyro ir moters. Tai gyvybės, aistros, energijos pliūpsnis, ką tik įsižiebęs įsimylėjimas ir susižavėjimas. Instinktyvus laukiniškimas, pripildantis žmogų jėgų ir bent trumpalaikio džiaugsmo. Tai kraštutinis gyvybingumas, apimantis kiekvieną iš mūsų, kai kuo nors susižavime ir, nekreipdami dėmesio į nieką, puolame kažką daryti su susižavėjimo objektu. Tai gali būti kitas žmogus, santykis, darbinė veikla, kūryba, naujas daiktas, hobis ir kiti panašūs galintys įtraukti dalykai. Tai psichologinė būsena, kurioje patenkame į „tėkmę“ (angl. flow), aprašytą psichologo M. Csíkszentmihályi.

Seredos rytą pro ankstą tėvas dukrelę trotino, o pati jauna dunojon, –o, ir pavirski žuvele. Nebūsi mano dukrelė, – jau gilių marių žuvelė (pad. Ieva Krukoniūtė, užrašė T. Brazys, 1918–1919 m.). Antroje dainos pusėje tėvas nuskandina savo dukterį už tai, ką ji padarė. Ką tik įsižiebusi gyvybė nužudoma. Gyvybę keičia mirtis. Būtį keičia nebūtis. Tai galima interpretuoti kaip paprastą senovinę bausmę, tačiau galima ir kitokia viso to prasmė. Po kraštutinio gyvybingumo, po radikalaus susikoncentravimo į kažkokią veiklą, po begalinės aistros santykyje neišvengiamai seka nuovargis. Jis nebūtinai yra neigiamas. Priešingai, nuovargis yra reikalingas atsigavimui, kaip iškvėpimo reikia tam, kad galėtume įkvėpti, kaip ką tik praėjusi sekundė turi išnykti, kad ateitų nauja. Gyvybę neišvengiamai keičia mirtis, o mirtį po to vėl keičia gyvybė. Kaip rašo C. Pinkola Estes, kad gimtų kažkas nauja, kažkas turi numirti. Pavyzdžiui, kad gimtų tikra meilė, pasitikėjimas ir prisirišimas, pirminė akla aistra mylimajam (-ai) turi numirti. Dainoje tėvas nuskandina savo dukterį ir paverčia ją gilių marių žuvele. Jis nuskandina dalį dukters ir tėvo santykio, kad atsirastų vietos naujam dukros ir kito vyro santykiui.

Gavėti arba apsimarinti reiškia ir nebijoti pamatyti dažnai užmirštamą mirties svarbą gyvybei ir gyvybės svarbą mirčiai.

Ant marių mėlynųjų raibi gaideliai gieda, jauna mergelė skęsta, jos vainikas viršuj plaukia, radnos motulės šaukia, dukrela mano miela, neturiu vario luoto, nei aukselio irklo (padainavo Marė Benevičienė-Amšiejūtė, užrašė J. Antanavičius ir J. Gedvilaitė, 1961 m.). Šioje dainoje mergelė pati skęsta ir šaukiasi motulės, po to ir tėvelio, brolelio ir sesulės, kad ją išgelbėtų. Šie, deja, neturi nei luoto, nei irklo, kad galėtų pagelbėti. Šeimos nariai žino, kad jiems nelemta jos ir jos vainiko gelbėti. Jie taip pat supranta, jog kažkokia dalis santykio ir pasitikėjimo jais turės numirti, kad mergina galėtų išsigelbėti ir užmegzti naują santykį. Berneli mano mielas, ratavok mani jaunų, mergele mano miela, aš tave išratavosiu, aš turiu vario luotą ir turiu aukselio irklą (padainavo Marė Benevičienė-Amšiejūtė, užrašė J. Antanavičius ir J. Gedvilaitė, 1961 m.). Galima pastebėti, kad ankstesnė daina prasidėjo užmegztu nauju santykiu ir baigėsi mirtimi, o pastaroji daina prasidėjo mirtimi (arba mirties grėsme) ir baigėsi nauju santykiu – gyvybe. Taigi, gyvybės ir mirties ciklas įvyko.

Svarbu pastebėti, kad gyvybė, susijusi su energija, veiklumu ir aistra tam, ką veikiame, yra akcentuojama kaip vertybė ir prasmė, o mirtis, susijusi su nuovargiu, poilsiu, atsisakymu kažką veikti, ramumu, dažnai siejama su silpnybėmis. Dirbti viršvalandžius dažnai laikoma teigiamu, naudingu ir sveikintinu dalyku, atsidavimu darbui, o ištikus pervargimui (arba „perdegimo sindromui“) apie žmogų sakoma, jog „neatlaikė, nesugebėjo susitvarkyti su krūviu“. Kažkodėl itin mažai kalbama apie tai, kad ir viršvalandžiai, ir pervargimas yra neišvengiamai vienas kitą keičiantys to paties reiškinio – darbo – aspektai. Taip pat ir įsimylėjimą vertiname pozityviai, vadiname „drugeliais“, o kai jį neišvengiamai keičia nusivylimas ir abejonės, imame galvoti, jog galbūt šitas žmogus man netinkamas. Vis pamirštame, kad ir įsimylėjimas, ir abejonės su nusivylimu yra to paties santykio aspektai.

Gavėnios laikotarpio liaudies dainose slypinti išmintis kviečia labiau įsisąmoninti gyvybės ir mirties cikliškumą ir integruoti šią nepaliaujamą kaitą į savo kasdienį gyvenimą. Išmintinga priimti, jog norint, kad kažkas naujas gimtų, kažkas turės mirti, o kažkam senam numirus, būtinai kažkas ir gims. Nesvarbu, ar kalbame apie žmones, santykius, vidinius pokyčius ar darbą, šis gyvybės ir mirties cikliškumas veikia visur ir visada. Gavėti arba apsimarinti reiškia ir nebijoti pamatyti dažnai užmirštamą mirties svarbą gyvybei ir gyvybės svarbą mirčiai.

Straipsnio autorė Austėja Agnietė Čepulienė – klinikinės psichologijos magistrantė.