2018 03 20

Emilija Ferdmanaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Karen White, „Stiklo skambesio“ autorę, įkvepia laisva pajūrio atmosfera

Amerikiečių rašytoja Karen White.

Karen White – amerikiečių rašytoja, net dvidešimt keturių romanų, kurie tapo bestseleriais, autorė. „Stiklo skambesys“ (iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė, išleido „Tyto alba“) – knyga, kurioje papasakotos trys istorijos apie meilę, santuokos iliuzijas ir šešėlius.

Pagrindinės romano veikėjos Meritos gyvenimas pasikeičia po vyro žūties. Persikrausto į vyro senelės namą Pietų Karolinoje, kur tikisi atsikratyti praeities vaizdinių, liautis kaltinti save dėl vyro mirties.

Vienatvę ir ramybę ji randa sename name, kur už lango skimbčioja vėjo varpeliai. Bet neilgam…

Meritos gyvenime netikėtai atsiranda išmintinga jaunutė pamotė Lorelė su dešimtmečiu sūnumi, netikru Meritos broliu, gąsdinamai žuvusį vyrą primenantis vyro brolis, be to, diena po dienos atsiskleidžia senelės saugota paslaptis…

Trys moterys, trys susipynę likimai. Trys nebanalios istorijos apie meilę, santuoką, vienatvę dviese, baimę ir neišsipildžiusias viltis.

Romanistė Karen White atsakė į portalo „Signature“ klausimus.

Kiek knygose rasime jūsų pačios gyvenimo?

Jei ir įpinu autobiografinių faktų, tai netyčia. Rašau apie seseris arba vienturtes turbūt todėl, kad pati užaugau su trimis broliais. O mano mama buvo vyriausia iš penkių seserų, ir aš nuo mažų dienų klausydavausi jos pokalbių su tetulėmis – mane kerėjo pietietiška jų tarmė ir nepaprastos istorijos. Jų balsus tebegirdžiu kurdama savo herojes – stiprias Amerikos pietinių valstijų moteris.

Prieš kelerius metus kažkas pastebėjo, kad dažnai nagrinėju nelaimingus motinų ir dukterų santykius. Niekada nepatyriau glaudaus ryšio su savo motina, tad galbūt man tai – savotiška terapija.

Be to, prisipažinsiu atvirai: savo knygų veikėjams suteikiu visus tuos vardus, kuriuos atmetė mano vyras, kai svarstėme, kaip pavadinti gimusius vaikus. O niekšus apdovanoju savo priešų vardais. Tai – vienas iš nedidelių mano, rašytojos, džiaugsmų.

Ieškote temos naujai knygai ar tema pati jus pasirenka?

Atrodo, temos tikrai mane pasirenka – ir dažniausiai berašant kitą knygą. Atradusi ką nors įdomaus, pasidedu į smegenų užkampį, kuriame kunkuliuoja rašytojo troškintuvas, ir leidžiu pasitroškinti, kol idėjos pakankamai subręsta. Įdomiausias sujungiu ir paverčiu istorijos pamatais – tik pirma sugalvoju, kas bus mano pagrindinė veikėja, kokie vidiniai ir išoriniai konfliktai ją draskys.

Mieliau rašau apie tai, kas mane traukia, ką noriu išgvildenti, o toliau jau pasitelkiu pastabumą ir vaizduotę. 

Faulkneris yra sakęs, kad rašytojui reikia trijų dalykų: patirties, pastabumo ir vaizduotės. Ar naudojate visus tris vienodai, o gal vienu kuriuo pasitikite labiau?

Pastabumą ir vaizduotę naudoju, o patirties – nelabai. Jei rašyčiau tik apie tai, ką išmanau, mano karjera būtų pasibaigusi po pirmosios knygos. Mieliau rašau apie tai, kas mane traukia, ką noriu išgvildenti, o toliau jau pasitelkiu pastabumą ir vaizduotę. Pavyzdžiui, vienos mano knygos herojai – jūreiviai, o aš niekada iki tol nebuvau įkėlusi kojos į laivą ir apskritai prisibijojau vandens. Bet man buvo įdomu išsiaiškinti, kodėl tiek daug žmonių mėgsta plaukioti jūromis, kodėl jie ryžtasi ištisus mėnesius gyventi laive. Tad lankiau buriavimo pamokas, prisirankiojau žinių, bet daugiausia pravertė per pamokas patirtos emocijos.

Kokia Jūsų rašymo kasdienybė? Kur, kada ir kaip?

Paprastai mane spaudžia terminas, tad rašau kiekvieną dieną, net jeigu nesinori. Geriausiai sekasi rašyti anksti rytą, vos atsikėlus – stengiuosi vengti socialinių tinklų ir kitų trukdžių, kol nebūnu parašiusi bent dviejų puslapių. Visada lengviau tęsti nuo ten, kur sustojau.

Su nešiojamuoju kompiuteriu galiu dirbti bet kur. Savo pirmąsias knygas parašiau sėdėdama „Volvo“, kurį pasistatydavau šalia futbolo aikštės ar arklidžių, nuvežusi vaikus į treniruotes. Kol vaikai neužaugo, tai buvo vienintelis laikas, kurį galėjau skirti rašymui. 

O dabar štai sėdžiu erdvioje savo paplūdimio namo terasoje Floridoje, ruošiuosi pradėti naują knygą. Šalia – mano šunys, kuriems leidžiu čia būti tiek, kiek norės, su sąlyga, kad manęs nekalbins (juokiasi). Atvažiuoju čia du tris kartus per metus, praleidžiu maždaug pusantro mėnesio – paprastai užbaigiu arba pradedu knygą. Mane įkvepia sūrus oras ir laisva pajūrio atmosfera.

Skaitykite, skaitykite, skaitykite, bet tik jus įkvepiančias knygas, o kitas negailėdami atmeskite.

Ką patartumėte pradedančiajam rašytojui?

Rašykite, rašykite, rašykite. Skaitykite, skaitykite, skaitykite, bet tik jus įkvepiančias knygas, o kitas negailėdami atmeskite. O geriausią patarimą duoda „Nike“ reklama: „Imk ir daryk.“ Rašymui niekada nebus nei tinkamo meto, nei tinkamos vietos. Nekreipk dėmesio į nieką – tiesiog sėsk ir rašyk.

Parengta pagal http://www.signature-reads.com.